Neatmenama mįslė

ienas karalius turėjo dukterį, kuri mokėjo įminti visų sunkiausias mįsles. Todėl prin­cesė buvo išgarsėjusi visame pasaulyje. Žmo­nės plaukte plaukdavo pasigėrėti išmintin­gąja princese, daugis ją vesti norėjo. Galop karalius sako:
Ilgiau taip nebegaliu tverti: kasdien mano pilis sausakimša jaunikių. Dabar visiems apskelbsiu šitaip: kas mano dukrai užmins tokią mįslę, kurios ji įminti nemokės, tas ir gaus jos ranką. O tuos, kurių mįsles jinai įmins, liepsiu pakarti.
Tatai padėjo — nuo tos dienos jaunikių minios lyg garuote iš­garavo.
Šitaip truko ilgoką laiką.
Bet atsirado tokie trys broliai, tie ėmė taip didžiai apie save ma­nyti, jog jiems šovė į galvą su princese rungtis. Vyriausiasis brolis eina pirmas į pilį su savo gudrybe. Jo mįslės gudrios, bet princesės atsakymai dar gudresni. Nieko nedarysi — reikia eiti į kartuves. Ir antram broliui ne geriau sekėsi. Taisosi į pilį jaunėlis, bet tėvas su močia paskutinio sūnaus nebeleidžia: kas gi po jų mirties liks na­mučiuose, kas jiems senatvėje duoną pelnys? O jaunėlis .nenusileisti Jis tol prašė maldavo, kol tėvas sutiko. Bet motina nė girdėti nenori: du sūnūs jau kartuvėse, trečio niekaip gyvai neleisianti.
„Kad tu surūgtum, reikės patyliukais mauti!” — pagalvojo sūnus.
Vieną dieną jis motinai sako:
Klausyk, mamulyte, aš josiu miškan stirnų medžioti. Įdėk toši-nukėn sviesto ir krepšelin duonos kamputį!
Bet motina tuojau sumetė, kur sūnus sugalvojo joti. Ji supyko, apnuodijo tą kamputį ir verkdama šnabžda:
Ką jau kartuvėse mirti, tai geriau mirk kelyje! Nors sarmatos nebus, kad visi trys sūnūs tokioj negarbėj mirė!
Jaunėlis pasiima savo šaudyklę ir išjoja. Bet kelyje mato, kad arklys privargęs. Sūnus ir galvoja:
„Pala, pala, duosiu tau duonos kamputį, tikrai atsigausi!”
Arklys suėdė kamputį ir padvėsė.
Atlėkė dvi varnos, iškapojo arkliui akis, ir tos pastipo.
Sūnus įsikiša varnas į krepšį ir eina toliau. Vakarop užėjo į to­kią trobelę, kur gyveno sena močia su dvylika sūnų. Sūnūs — visi dvylika — baisūs galvažudžiai, bet tuo laiku namie tik viena močia.
Ar neturėtum ko užkąsti? — klausia jaunėlis.
Turiu. Tik greičiau valgyk, nes tuoj pareis mano sūnūs, jie tave pasmaugs.
O kiek tu turi sūnų?
Viso labo dvylika.
Na tai puiku, senele! Čia tarbelėje turiu du balandžius: vie­niem šešiem iškepk vieną balandėlį, kitiem šešiem — kitą. Aš tuoj pavalgau ir toliau skubu.
Jaunėlis, gerai užkirtęs, neišėjo, o tyliai tyliai užlipo ant aukšto. Senė, ėmusis balandžius kepti, nė nepastebėjo. Vidurnaktį grįžta sūnūs ir tuojau klausia:
Koks čia svetimas kvapas?
Koks čia jums kvapas? Gavau du balandžius ir iškepiau vie­niem šešiem vieną, kitiem šešiem antrą.
Sūnūs pavalgė ir kaip mat kojas ištiesė. Senė apgraužė kauliu­kus— ir ta gatava. Iš ryto jaunėlis toliau duodasi. Eina, eina — kiek čia eisi nevalgęs? Žarna žarną ryja. Laimė, išgirdo visai šalimais stirną bliaunant. Permetė šaudyklę per petį ir sako:
Jei nušausiu stirną, tai būsiu karalius; jei nenušausiu, tai miške badu turėsiu mirti.
Nors ir nusisukęs šovė, bet vis tik pataikė. Gerai prisišveitęs, pa­ilsėjęs, traukė sau toliau, kol priėjo pilį. Nuėjęs tuojau užminė prin­cesei tokią mįslę:
Kitą kartą buvau geras medžiotojas. Nušoviau vieną, tas nu­šautasis nušovė du, tie du iš pradžių nušovė dvylika, o paskui dar vieną. Antrą dieną nušoviau tą, ko nemačiau, o suvalgiau tą, ką buvau matęs.
Mįslę reikia įminti per dešimt dienų, bet niekieno patarimų ne­valia prašyti. Princesė suka galvą, suka ■— negali įminti. Vakare jaunėlis palenkė į savo pusę princesės durininką ir sako jam:

Vienas karalius turėjo dukterį, kuri mokėjo įminti visų sunkiausias mįsles. Todėl prin­cesė buvo išgarsėjusi visame pasaulyje. Žmo­nės plaukte plaukdavo pasigėrėti išmintin­gąja princese, daugis ją vesti norėjo. Galop karalius sako:

Ilgiau taip nebegaliu tverti: kasdien mano pilis sausakimša jaunikių. Dabar visiems apskelbsiu šitaip: kas mano dukrai užmins tokią mįslę, kurios ji įminti nemokės, tas ir gaus jos ranką. O tuos, kurių mįsles jinai įmins, liepsiu pakarti.

Tatai padėjo — nuo tos dienos jaunikių minios lyg garuote iš­garavo.

Šitaip truko ilgoką laiką.

Bet atsirado tokie trys broliai, tie ėmė taip didžiai apie save ma­nyti, jog jiems šovė į galvą su princese rungtis. Vyriausiasis brolis eina pirmas į pilį su savo gudrybe. Jo mįslės gudrios, bet princesės atsakymai dar gudresni. Nieko nedarysi — reikia eiti į kartuves. Ir antram broliui ne geriau sekėsi. Taisosi į pilį jaunėlis, bet tėvas su močia paskutinio sūnaus nebeleidžia: kas gi po jų mirties liks na­mučiuose, kas jiems senatvėje duoną pelnys? O jaunėlis nenusileidžia jis tol prašė maldavo, kol tėvas sutiko. Bet motina nė girdėti nenori: du sūnūs jau kartuvėse, trečio niekaip gyvai neleisianti.

„Kad tu surūgtum, reikės patyliukais mauti!” — pagalvojo sūnus.

Vieną dieną jis motinai sako:

Klausyk, mamulyte, aš josiu miškan stirnų medžioti. Įdėk tošinukėn sviesto ir krepšelin duonos kamputį!

Bet motina tuojau sumetė, kur sūnus sugalvojo joti. Ji supyko, apnuodijo tą kamputį ir verkdama šnabžda:

Ką jau kartuvėse mirti, tai geriau mirk kelyje! Nors sarmatos nebus, kad visi trys sūnūs tokioj negarbėj mirė!

Jaunėlis pasiima savo šaudyklę ir išjoja. Bet kelyje mato, kad arklys privargęs. Sūnus ir galvoja:

„Pala, pala, duosiu tau duonos kamputį, tikrai atsigausi!”

Arklys suėdė kamputį ir padvėsė.

Atlėkė dvi varnos, iškapojo arkliui akis, ir tos pastipo.

Sūnus įsikiša varnas į krepšį ir eina toliau. Vakarop užėjo į to­kią trobelę, kur gyveno sena močia su dvylika sūnų. Sūnūs — visi dvylika — baisūs galvažudžiai, bet tuo laiku namie tik viena močia.

– Ar neturėtum ko užkąsti? — klausia jaunėlis.

– Turiu. Tik greičiau valgyk, nes tuoj pareis mano sūnūs, jie tave pasmaugs.

– O kiek tu turi sūnų?

– Viso labo dvylika.

– Na tai puiku, senele! Čia tarbelėje turiu du balandžius: vie­niem šešiem iškepk vieną balandėlį, kitiem šešiem — kitą. Aš tuoj pavalgau ir toliau skubu.

Jaunėlis, gerai užkirtęs, neišėjo, o tyliai tyliai užlipo ant aukšto. Senė, ėmusis balandžius kepti, nė nepastebėjo. Vidurnaktį grįžta sūnūs ir tuojau klausia:

– Koks čia svetimas kvapas?

– Koks čia jums kvapas? Gavau du balandžius ir iškepiau vie­niem šešiem vieną, kitiem šešiem antrą.

Sūnūs pavalgė ir kaip mat kojas ištiesė. Senė apgraužė kauliu­kus— ir ta gatava. Iš ryto jaunėlis toliau duodasi. Eina, eina — kiek čia eisi nevalgęs? Žarna žarną ryja. Laimė, išgirdo visai šalimais stirną bliaunant. Permetė šaudyklę per petį ir sako:

– Jei nušausiu stirną, tai būsiu karalius; jei nenušausiu, tai miške badu turėsiu mirti.

Nors ir nusisukęs šovė, bet vis tik pataikė. Gerai prisišveitęs, pa­ilsėjęs, traukė sau toliau, kol priėjo pilį. Nuėjęs tuojau užminė prin­cesei tokią mįslę:

– Kitą kartą buvau geras medžiotojas. Nušoviau vieną, tas nu­šautasis nušovė du, tie du iš pradžių nušovė dvylika, o paskui dar vieną. Antrą dieną nušoviau tą, ko nemačiau, o suvalgiau tą, ką buvau matęs.

Mįslę reikia įminti per dešimt dienų, bet niekieno patarimų ne­valia prašyti. Princesė suka galvą, suka — negali įminti. Vakare jaunėlis palenkė į savo pusę princesės durininką ir sako jam:

– Klausyk, jei aš tapsiu karalium, tai tave paskirsiu patarėju, bet dabar tu man turi nedaugutį pasitarnauti: nuklausyk už durų, ką princesė apie mane šneka!

Durininkas nuklausė. Ir apsakė jaunėliui, kad princesė šiaip kal­bėjusi: „Ak tu, neišmanėli, kas per sunkumas mįslės! Bet nieko — turiu dešimt dienų laiko. Devynias dienas siųsiu savo tarnaites, kad įminimą iš jo ištrauktų, jeigu joms nepasiseks, dešimtą dieną pati eisiu. Tik reikia labai žiūrėti, kad niekas nesužinotų, jog ėjau pata­rimo prašyti!”

– Gerai. Esi šaunus durininkas! Imk savo skiltuvą ir pasislėpk mano kambaryje! Kai tarnaitės ateis pas mane įminimo vilioti, tai aš sučiaudėsiu, o tu tada skelk, kiek tik drūtas!

Gerai. Netrukus viena tarnaitė jau ir ateina. Kai tik ji ėmė kalbą apie mįslę varyti, jaunėlis sučiaudėjo, o durininkas kad skels iš visų gyslų. Tarnaitė strimagalviais iškurnėjo ir nė nepamatė, kad užmiršo pasičiupti skarelę.

Kitom aštuoniom ir ne geriau sekėsi.

Dešimtą dieną bandys pati princesė savo laimę. Ji praveria duris ir baukščiai klausia:

– Jaunikaiti, ar tu vienas?

– Kodėl taip klausi?

– Taigi bijau, kad kas neišgirstų, ko tave klausiu.

– Tai, tur būt, norėsi įminimą sužinoti?

– O kaipgi! Mielas jaunikaiti, pasakyk man bent pirmą žodelį, daugiau nenoriu!

Išgirdus princesę taip kalbant, jaunėliui širdis suminkštėjo, ir jis nebeištvėrė — pasakė pirmą įminimo žodelį. Net čiaudėti užmiršo. Ir dar kvailiausia: nejučiom jam išsprūdo ir antras žodelis! Jis bemat susizgribo, ką padarė. Tuojau čiaudėti pagavo, durininkas skiltuvu ugnį skelti — princesė net skarelę užmiršo, tik duok dieve kojas: dviejų žodelių jai užtenka!

Iš ryto princesė mįslę įminė. Ir jaunėlis turi eiti į kartuves. Bet prieš pakariant, jis išsiprašė iš karaliaus, kad leistų dar paskutinį sykį užminti princesei pačią lengviausią mįslę pasaulyje.

Karalius pagalvojo: „Nieko čia blogo! Jeigu ji tokią sunkią įminė, tai lengviausioj i vienas juokas.”

Nueina prie kartuvių. Jaunėlis užmena mįslę:

– Matot, kitą kartą buvau didelis medžiotojas. Dešimt stirnų šo­viau: jos pačios paspruko, o kailius ir dabar tebeturiu užanty.

Šitokios mįslės princesė nesitikėjo. Nagi mink, mink dabar tą, ką su savo tarnaitėmis išviliojai! Taip neišeina. Negi pasakysi tėvui, kad pirmus įminimo žodžius ištraukei? Taip neišeina. Įminti mįslę? Taip pat neišeina, tada tėvui visai paaiškės, ką ji padarė. Kad tos skarelės nebūtų ten likusios! Ir jei nebūtų sulygta, kad nevalia nie­kieno patarimo prašyti, tai dar kaip nors išsisuktų, o dabar — nieko kito nelieka, kaip duoti žodį, kad tinka už jaunėlio tekėti.

Taip ir buvo.

Po vestuvių jaunasis karalius pasiėmė kariuomenę ir eina žiūrėti, ką gero beveikia jo senas tėvas su motina. Bekeliaujant jam top­telėjo į galvą mintis nugriauti tą galvažudžių lūšną, kur varnas vie­toj balandžių atidavė kepti.

Kareiviai nuplėšė stogą, atkėlė grindis. Ak tu dievulėliau! Po grindim didelis rūsys, o ten jo paties vyresnieji broliai prirakinti. Vargšeliai visai nusibaigę, nors maisto ten pilna, nes galvažudžiai į rūsį buvo prinešę baisybę visokių valgymų ir gėrimų. Tai pamatęs, jaunėlis tuojau klausia:

Brangūs broliai, kaip čia radotės? Argi mįslių princesei neužminėt? Argi jūsų nepakorė?

Juk mes ligi karaliaus pilies nė nenusigavom. Galvažudžiai mus pačiupo ir nuleido tėvui melo žinią, jog mes esą pakarti, jog princesė mūsų mįsles įminusi. Jie bijojo, kad tėvas mūsų neieškotų ir taip jų landynės neužeitų ir nesugriautų.

Seno tėvo ir motinos džiaugsmui galo nebuvo, kada jaunėlis, ka­raliaus žentu patapęs, abu vyresniuosius gyvus namo parvedė.

Abu tris dienas ir tris naktis iš džiaugsmo raudojo, o paskui su jaunėliu į pilį iškeliavo.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. NiamNiam’s avatar

    Smurto lygis: Terminatorius 😀

  2. Gytis Ambrazevicius’s avatar

    nioke cia misle naxui cia kaskoks pasakojimas o ne misle

Atsakyti

Your email address will not be published.