Toksai karalius turėjo tris dukras — vieną tik­rą ir dvi augintines. Karalius buvo jau senas, todėl pradėjo ieškoti žento, kuris jo vietoje valdytų karalystę. Bet kam savo dukrą pati­kėsi? Pirmam pasipainiojusiam juk neatiduo­si. Karalius paskelbė, kad pirštis galį visi, kas

tik norį jo dukrą į žmonas gauti, bet atiduosiąs tik tam, kuris atliksiąs jo užduotus tris darbus. Kas tų darbų neįveiksiąs, būsiąs nubaustas.

Nors ir žiauri bausmė grėsė, vis tik netrūko drąsuolių, kurie no­rėjo karaliais pasidaryti. Štai ir vieno tėvo sūnūs iškeliavo į karaliaus pilį princesei pirštis. Trečiasis sūnus, kvailiukas, turėjo namie likti.

Kelyje tie du gudrieji sutiko senuką. Tasai paklausė:

– Na, sūneliai, kurgi einate? Abudu sūnūs labai iš didžio atrėžė:

– O kas tau darbo?

Ir nudrožė toliau. Miške jie užėjo skruzdėlyną ir išspardė į visas puses. Paskui priėjo ežerą ir ėmė svaidyti akmenis į antis. Čia pat paežerėj buvo liepos su inkilais. Broliai suskaldė inkilus, iškabino medų ir paliko viską nusiaubę. Galop abu nuėjo į karaliaus pilį ir pasisakė atėję princesės rankos prašyti. Karalius skyrė jiems po tris darbus, bet šie negalėjo jų nuveikti ir abudu buvo nubausti.

Kvailasis brolis laukė laukė gudriųjų grįžtant ir nesulaukė. Tada jis irgi susitaisė keliauti į pilį ir pirštis karaliaus dukrai.

Kelyje jis taip pat sutiko senuką. Tas jį klausia:

– Kurgi iškilai, sūneli?

Aš, tėveliuk, noriu karalium pasidaryti, — atsakė kvailiukas,— dabar einu princesės rankos prašyti.

– Eik, eik, sūneli,— paragino senukas,— tiktai eidamas ištrink savo brolių pėdas!

Kvailiukas priėjo išspardytą skruzdėlyną ir ėmė jį taisyti: sužėrė visus šapelius, sušlavė išmėtytus kiaušinėlius ir sukrovė skruzdėlyną tokį, koks anksčiau buvo. Paskui ėjo toliau, kol priėjo ežerą. Ten buvo tiek visokių pagalių primėtyta, jog vargšės antytės visai nebe­turėjo kur plaukioti. Kvailiukas išgraibė tuos pagalius iš ežero ir dar palesino antis duona, kur turėjo į kelią įsidėjęs. Ir apiplėštų bitučių jis pagailėjo, suskaldytus inkilus sutaisė, apkalė lankais, sudėjo į juos likusius korius, įkėlė į liepas ir tik tada nuėjo į karaliaus pilį pasipiršti jo dukrai.

Karalius jam tuojau paskyrė pirmąjį darbą: kieme ant vejos iš­bėrė sieką sėmenų ir liepė per naktį aliai sėklelę surinkti. Jei ne, gal­va šalin.

Kvailiukas atsisėdo vejoje prie tuščio sieko ir rauda. Verkė, ver­kė, kol užmigo. Rytą pabunda ir žiūri: siekas jau pilnas. Skruzdėlytės atnešė dar po paskutinį sėmenį ir į mišką nuvirbėjo. Kvailiukas džiau­giasi: pirmas darbas padarytas ir galva dar ant pečių.

Ateina karalius ir baisiai nustemba, radęs sėmenis surinktus. Da­bar jis paima didelį pundą raktų, atriša jį ir atgalia ranka nusviedžia į ežerą. Kvailiukas turi tuos raktus iš gelmės surankioti. Ką gi daryti? Vargšelis vėl į ašaras leidžiasi. O karaliui nė motais, jis nuėjo sau ir paliko kvailiuką beraudant.

Kol jis ant ežero kranto verkė, atplaukė antys, pasinėrė ir po valandėlės iškilo, raktus snapais nešdamos. Kvailiukas iš džiaugsmo nežino nė ką daryti — ir antras darbas nusisekė.

Ateina karalius, paima raktus ir vėl stebisi, kaip čia jis galėjęs padaryti.

Trečias darbas dabar būsiąs toks: jaunikis turįs atspėti, kuri iš trijų princesių esanti tikroji karaliaus duktė. Visos trys vienodo sto­go, vienodai apsirengusios, visų akys vienodom skarelėm aprištos. Dabar kvailiukas prapuolęs! Jis galvoja: „Pirmoji bus ta tikroji… Ne — antroji!.. Trečioji!..” Nežino vargšelis, ką sakyti, kurią spėti. Visos trys sustojo į eilę. Tasai žiūri žiūri — visos kaip vandens lašai panašios: ir kairėje, ir viduryje, ir dešinėje. Staiga kvailiukas girdi kokią didelę bitę zyziant jam į ausį:

– Ta vidurinioji, ta vidurinioji! Kvailiukas iš laimės kad sušuks:

– Ta vidurinioji! Ir iš tiesų, vidurinioji nusiriša skarelę, prieina ir apkabina jam kaklą. O ir senasis karalius jau jį ženteliu vadina ir apie vestuves kalba.

Taip, matai, kvailiukas pasidarė karaliumi.

Comments

comments