trumpos pasakos

You are currently browsing articles tagged trumpos pasakos.

Šykštus šeimininkas
■■▼TTYYVTYTTTM V
lt ^ 55
► ►      M    i      -4-4  yveno kartą du kaimynai: vienas visko per-
► ►     M 44 tekęs, bet šykštus, antras labai neturtingas,
► ► bet dosnus. Šykštusis, turtingasis, niekada
► ► ^ neduodavo elgetai nė duonos kriaukšlio, o
a£ skurdžius visuomet dalindavosi paskutiniu
■ kąsniu.
Vieną vakarą pas šykštuolį atėjo senas žilas elgeta ir prašo nakvy-
nės ir vakarienės. Šykštuolis neduoda:
— Kas čia visus pakeleivius priguldys ir privalgydins. Tik vieną
pašersi, tai pradės eiti eilėmis — plaukus nuo galvos nuės.
Elgeta nuėjo į kitą gyvenimą, pas vargingąjį šeimininką. Tas
tuojau, nieko neklausęs, atneša jam čiužinį ir kviečia prie stalo val-
gyti virtų pupų. Elgeta pavalgė, išsimiegojo, o rytą išeidamas pa-
duoda šeimininkui vieną pupą, kad ją pasodintų. Šeimininkas ją tą
pačią dieną ir pasodino.
Kitą rytą pupa jau sulig troba ir margų žiedų pilnut pilnutėlė. Tre-
čią rytą didelės, kuplios šakos kaip pilte pripiltos juodų ankščių.
Ankštys pačios aižosi, ir pupos žemėn byra. Šeimininkas nespėja jų
rinkti.
Kitą rytą pupa vėl pilna margų žiedų, vėl juodos ankštys pačios
aižosi, ir pupos kaip kruša žemėn byra. Iš visų pašalių tik važiuo-
ja žmonės pupų pirkti, varguolis šeimininkas vos spėja pinigus skai-
čiuoti. Ir taip ligi pat pirmojo sniego. Varguolis dabar ir už’patį
dvaro poną turtingesnis.
Jo šykštusis kaimynas ėmė pavyduliauti.
— Ką čia reiškia elgetą vieną kartą pavalgydinti, jeigu už tai ga-
li toks turtingas pasidaryti. Kuris gi taip nedarytų?— šykštuolis ėmė
visiems kalbėti.
Kitą rudenį apie tą patį metą pas šykštuolį vėl ateina koks elge-
ta ir prašo nakvynės ir valgyti. Šykštuolis tuojau” klausia, ar elgeta
turįs pupą už nakvynę. Elgeta atsako turįs.
— Duok šen pupą, tada galėsi likti nakvoti!
Elgeta paduoda pupą ir atgula miegoti. Kitą rytą šeimininkas taip
jau nenustygsta sodinti pupą, jog nebesulaukia, kol elgeta pats
išeis — šoka jį varyte varyti. Elgeta išeina, o šeimininkas skuba
pupą sodinti. Sodindamas jis pastebi, kad pupa lyg ir kruta. „Rei-
kia skubėti pasodinti!—galvoja jis.— Daigas jau kalasi.”
Kitą rytą pupa jau sulig troba ir šakas virš visko išskleidusi. O
kuplios šakos pilnos margų žiedų. Rytdienai šeimininkas susikviečia
talkon visus savo gimines ir artimuosius pupų rinkti.
Vos tik auštant šeimininkas jau kieme ir tik laukia, kada juodos
ankštys ims aižytis ir pupos pasipils. Va ankštys jau ima aižytis, bet
iš jų pradeda birti ne pupos, kaip jis tikėjosi, o didelės, žalios kir-
mėlės, kurios viską ryja, kas tik papuola. Šykštuolis taip išsigando,
kad čia pat brinktelėjo negyvas. Kiti namiškiai išlakstė.
Kai jie kitą dieną pagrįžo, nei pupos, nei šeimininko, nei kito ko-
kio gyvo daikto namuose neberado. Kirmėlės viską suėdė, paliko
plikas sienas ir tada pačios prapuolė.

Gyveno kartą du kaimynai: vienas visko per tekęs, bet šykštus, antras labai neturtingas, bet dosnus. Šykštusis, turtingasis, niekada neduodavo elgetai nė duonos kriaukšlio, o skurdžius visuomet dalindavosi paskutiniu  kąsniu.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Trys Laimos išpildyti norai
|3
o pasaulį vaikščiodama, Laima vėlų žiemos
vakarą užsuko į vienus namus sušilti. Išeida-
ma ji pasišaukė šeimininkę ir sako:
— Kad leidai man sušilti, išpildysiu tris
tavo norus!
— A! Tai kad ant krosnies dešra keptų!—
skubiai pasakė šeimininkė.
Ir akies mirksniu dešra tik kepa, tik čirškia.
O šeimininkas prišoko prie jos:
— Ak tu, neišmanėle! Geriau ta dešra tau panosėj karotų. Ar ne-
galėjai pinigų, turto paprašyti?
Kai tik šeimininkas taip pasakė, tuojau jo žodžiai išsipildė — deš-
ros ringė ir kabo pačiai panosėje, ir nutraukti negalima. Išsigando
vyras ir prašo Laimos, kad atimtų tą dešrą iš panosės.
Laima atėmė ir išeidama sako:
— Ne jūs pirmutiniai lengvabūdiškai mano dovanas švaistot. Tris
jūsų norus išpildžiau — sudieu!
Trys Laimos išpildyti norai
Po pasaulį vaikščiodama, Laima vėlų žiemos vakarą užsuko į vienus namus sušilti. Išeidama ji pasišaukė Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Bėdžiaus brolio nelaimė
tt + +
■ ■AiAiAliAiiilg
■ ■A AAAAAAAAAAm ■
yveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras
bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis bu-
vo, nei koks švaistūnas — dirbo plušo kiek
galėdamas, o prasigyventi niekaip nesten-
gė — vargšas buvo, vargšas ir liko. O galop
ir visai riesta pasidarė: turtuolis už skolą
rengėsi jo paskutinę karvutę atimti.
Vieną vakarą jis sėdi pirkioje prie stalo baisiai nusiminęs, ir gal-
voja apie savo nelaimę. Ūmai užkrosnyje kažin kas taip linksmai
užsmuikavo, jog kojos pačios pradėjo kilnotis. Visas bėdas užmir-
šęs, jis ėmė asloje trypti, net viskas rūksta. Šoko, šoko, kol atsišoko,
taip nuvargo, kad kvėpčiodamas sudribo ant suolo, o kojos vis tiek
pačios kyla, dar šokti nori. ,,Tai monai! —pagalvojo jis.— Pats šok-
ti nebenoriu, o kojos nori. Koks kipšas ten taip groja? Lįsk lauk iš
užkrosnio!”
Gerai. Išlenda aukštas aukštas ilgšis, pats groja ir pats šoka. O
šeimininkas čiupt jį:
— Nešok, pasiutėli, geriau sakyk, kas toks esi, vaiduoklis ar
kas? Sakyk, prakeiktas smuikininke!
Ilgšis atsakė:
— Tu nori žinoti, kas aš esu? Ogi tavo Nelaimė!
— Ak, tai tu toji Nelaimė, kuri mane taip seniai kamuoja! Na
palauk, aš tau parodysiu!
Ir šeimininkas kai griebė ilgšį, tai ir pasmaugė; tada įgrūdo į
maišą, nutempė į kapus ir užkasė savo Nelaimę.
Nuo tos akimirkos jokių bėdų ir stygiaus bėdžius nebematė.
Javai augo kone ant akmenų, o galvijai tarpte tarpo — tik stebėtis
reikia. Netrukus išsimokėjo skolas ir į turtą įsigyveno.
Vienądien atėjo turtingasai pusininkas ir prašo papasakoti, kaip
jis taip greitai praturtėjo. Jam pavydas pašoko, kad bėdžiui šitaip
pradėjo sektis.
Bėdžius atsakė:
— Aš pasmaugiau savo Nelaimę, užkasiau kapinėse, ir nuo tos
dienos visai kitaip klojasi.
„A! —pagalvojo pavydninkas.— Va kaip čia yra!”
•   Ir jis tuoj nuskuodė į kapus bėdžiaus Nelaimės atkasti, kad toji
vėl jį apsėstų ir į neturtą įstumtų.
Gerai — nuėjo, iškasė. Ilgšis išlenda apsimiegojęs: kuriem galam
jį trukdą?
Taip ir taip — turtingasai sako:
— Aš tave prižadinau, kad tu vėl eitum pas savo draugą, pas
tą bėdžių, kuris dabar praturtėjo, kol tu čia miegojai.
Bet ilgšis prasidžiugo, puolė turtuoliui ant kaklo ir dėkoja susi-
riesdamas:
— Ačiū, ačiū, kad mane prikėlei! Ko aš dar pas kitą eisiu? Ge-
riau liksiu su tavimi ir tau vienam visą amžių tarnausiu.
Turtuolis dabar išsigando: „Ką jis paisto, ar iš proto išsikraustė?”
Ir jėga norėjo Nelaimės atsikratyti, bet veltui: kaip dagis prilipo, nė
per pėdą neatstoja.
Ir nuo tos dienos turtingasai šeimininkas ėmė vis labiau ir labiau
smukti, kol dar plikesnis nei anas pusininkas pasidarė.

Gyveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis buvo, nei koks švaistūnas — dirbo plušo kiek galėdamas, o prasigyventi niekaip nestengė — vargšas buvo, vargšas ir liko. O Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Senuko linkėjimai
■ ■▼▼▼▼YYTYTYY”
■ PtinmTinl ■
▼▼▼▼▼▼▼TTTTf 1
■ ■ AAAA AAA AA AA]£I
artą gyveno šalimais du broliai. Vienas bu-
vo turtingas, o antras vargšas. Vieną vakarą
pas turtingąjį atėjo žilas senukas ir prašosi
naktigulto. Šeimininkas sakosi nieko neturįs,
tegul einąs pas kaimyną. Gerai. Senukas nu-
■ ■AAAAAAAAAAAmb ėjo pas vargetą ir prašosi naktigulto.
—Mielai! — atsakė vargeta.— Ką dievas davė, tuo pasidalinsim.
Senukas pavalgė ir atgulė miegoti, o iš ryto išeidamas padėkojo
ir sako:
— Ką pradėsi dirbti iš ryto, tą visą dieną ir dirbsi.
Vargšas iš vakaro buvo palikęs staklėse milo rietimą. Rytą, su
aušra užsikėlęs, jis išvynios rietimą iš staklių. Ir stebuklai! Vynioja,
vynioja, o galo nėra! Žmogus plūkėsi suprakaitavęs ligi vidudienio —
jau pilnas kambarys, o rietimas dar nesibaigia. Vakare vargšas nu-
važiavo į miestą ir pardavė audeklą už didelius pinigus.
Vargšas nusiuntė sūnų pas brolį sieko pinigams seikėti. Tur-
tuolis pats atnešė sieką ir užsipuolė brolį klausinėti, kaip šis į pini-
gus įsigyvenęs. Brolis ir apsakė, kaip jam nutiko. Turtuolis lyg akis
išdegęs puolė namo ir visą dieną tik kepa, tik verda. Vakare tur-
tuolis pasitiko senuką kaip aukštą svečią ir vis ragina, kad gulti
eitų. Iš ryto turtuolis laukia nesulaukdamas, kada elgeta išeis. Paga-
liau elgeta sako:
— Ką pradėsi dirbti iš ryto, tą visą dieną dirbsi.
Turtuolis, nė dėkui nepasakęs, nulėkė su pačia į klėtį. Tuojau
juodu atsivožė pinigų skrynią ir ims pinigus skaičiuoti. Tik šit tur-
tuoliui nugara panižo.
Tasai priėjo prie durų staktos ir ėmė nugarą kasytis. Pagalvojo,
kad jau užteks to kasymosi, bet niekaip nuo staktos atsitraukti ne-
gali. Vargšelis ir spardėsi, ir šaukė, bet niekas negelbėjo. Taip tur-
tuolis prie staktos ir prastovėjo visą dieną.
Kartą gyveno šalimais du broliai. Vienas buvo turtingas, o antras vargšas. Vieną vakarą pas turtingąjį atėjo žilas senukas ir prašosi naktigulto. Šeimininkas sakosi nieko neturįs, tegul einąs pas kaimyną. Gerai. Senukas Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vienas tėvas turėjo tris sūrius: du protingus, vieną kvailą. Kvailiui nieko kito valgyt neduodavo, kaip tiktai kanapių, pabertų į pelenus,— jas liepdavo išsirinkti ir valgyti. O protingieji valgė, ką tik norėjo.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie visi  jau buvo dideli, ir tėvas jiems pasakė, kad imtų patys galvoti, kaip duoną pelnytis – jis greitai pasensiąs ir vienas nestengsiąs visų mitinti. O sūnums namuose bet koks darbas iš rankų krinta. Nei jie nori šieną piauti, nei arti, nei sėti. Tada tėvas liepia jiems kokio amato Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Tenykštis karalius apgarsino savo dukters ranką duosiąs tam, kas pas ją atvažiuosiąs aukso laivu, kuris eitų ir žeme, ir vandeniu.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Senų senovėje vienas karalius turėjo piemenį, kuris ganė avis ir gebėjo taip gražiai kankliuoti, jog net paukščiai sutūpdavo klausytis.Ir miško žvėrys, jo kankles prigirdę, susirinkdavo aplink bandą ir klausydavosi —nei jie avių draskydavo, nei avys jų bijodavo.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Buvo du tikru broliu. Vienas pasidarė turtingas todėl, kad jis įspėjo savo talentą, o antrasis taipojau šeimininkavo, neturėdamas laimės, arba talento, Šeimininkauti. Tas turtingasis vieną vasarą padaręs talką ant mėšlavežio, o vargingasis, matydamas savo brolio talką, irgi tą patį darbą dirbo. Perpiečių laike, kada jau ėjo ing lauką Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Viename kaime gyveno kalvis, kuris turėjo daug darbo. Atsirado ten kitas gudročius, kuris senąjį kalvį apkalbėjo: pramanė, kad nemoka gerai kalti, kad vagia atneštą geležį ir dar kitaip. Senasis kalvis turėjo penkis vaikus ir maitinosi iš savo darbo. Kai tas antrasis taip apkalbėjo, niekas jam nenešė darbo. Senasis kalvis nieko Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

V ienas bernas ilgą laiką tarnavo pas vieną ūkininką ir neturėjo lai­mės. IŠ algos nieko nepelnė, nes šeimininkas jam atskaičiuodavo už žalą, kurią jis padarydavo. Užsitarnavęs viso labo buvo vieną sermėgą, kurią turėjo ant pečių. Neturėdamas laimės tarnauti už algą, sumanė dirbti pas tą patį ūkininką už didžiulį akmenį, esantį Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Pasakojama, kad gyvenęs viename mieste tinginys, vardu Sulparas.
Pasitaikė sykį Sulparui pakliūti prekyvietėje pas kalvius.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

ASILAS IŠMINČIUS
Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog
gudresnio už jj nesą pasaulyje.
Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų
nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant lai-
bučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Dirstelėjo asilas dar kartą į obuolius viršum savo galvos,
paskui į moliūgus sau po kojomis ir iš apmaudo net ausimis
pakarpė:
— Kaip kvailai, — sako, — viskas pasaulyje sutaisyta! Jeigu
duotų man, asilui išminčiui valią, aš viską saviškai pertvarkyčiau!
Nugirdo tuos žodžius žvirblis, tupįs netoliese ant šakos,
ir paklausė:
— O sakykite, gerbiamiausias, kas gi jums taip nepatiko?
— Argi tu pats nepastebi? — atkirto jam asilas. — Štai
žiūrėk—ant tokio didžiulio medžio kabo obuoliukai vaiko
kumščio didumo, o antai moliūgai, didesni už mano galvą, vos
tesilaiko ant kažin kokio laibučio stiebelio.
— Cia ir yra visa išmintis, — atkirto jam žvirblis.
— Kokia čia išmintis! — suirzo asilas. — Štai jeigu ant
didelių obelų augtų obuoliai tokio dydžio kaip moliūgai, o ant
laibučių stiebelių augtų moliūgai maži kaip obuoliai, tuomet
viskas būtų išmintinga!
Asilas pasakė ir ėmė kasyti šoną į obelį. Tuojau iš viršaus
bubtelėjo obuolys, ir kad kaukštelėjo asilui į galvą!
— Oi-oi-oi! Vargšė mano galve-e-elė! — subliuvo asilas.
Žvirblis nusijuokė.
— Na štai, matote, gerbiamiausias išminčiau, — tarė jis: —
laimė, kad obuolio būta ne moliūgo didumo, nes antraip iš jūsų
galvos nieko nebebūtų likę!
— Tai-ip, — vos bepratarė asilas ir paskubėjo nešdintis
toliau nuo obels.

Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog gudresnio už jj nesą pasaulyje.

Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant laibučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

VILKAS IR LAPĖ
Kartą atkiūtino pas vilką laputė.
Vilkas nudžiugo:
— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja.
Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.
— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.
Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus
jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papro-
čiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.
Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsne-
liais spirendama pirma moterų.     ►
Viena moteris sušuko:
— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!
Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.
Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, pas-
kui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.
Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė
visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.
Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.
— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir pri-
šėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok
padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,
kaip tu tai atliksi.
— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.
Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė
pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad
prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu
vynuoges smaližiauti.
Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:
— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos
pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!
Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių,
kad jau vos bekvėpuoja.
Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:
— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!
Į šauksmą atkūrė sodininkas didžiuliu vėzdu nešinas. Vilkas
šoko prie tvoros, o jo pilvas taip išsipūtęs, jog pro plyšelį nebe-
pralįsi. Buvo bešokąs per viršų — pilvas per sunkus, neperšoksi!
Tuo tarpu čia pasisuko sodininkas ir taip įkrėtė vilkui, jog
susprogtosios vynuogės šiam skersai gerklės atsistojo.
Įdūko vilkas ant lapės. Kitą dieną nuliumpino pas ją ir sako:
— Aš tau sakiau, kad tu man padarytum mažą nesmagumėlį.
O ką tu man padarei? Ligi šiol nugarą gelia!
— Juk tu pats prašei! — įsižeidė lapė. Ir pamanė: „Reikės
atsikratyti vilko.”
O vilkas tarė:
— Ėsti noriu. Pašerk mane, tik, žiūrėk, šiandien be jokių
išdaigų!
— Na, ėdesio tuojau pat gausime! — atsako lapė.
Jinai išdrožė ieškoti. Žiūri — ant akmens avitaukių skepsnelė
padėta.
„Iš kurgi čia taukai? — pamanė lapė. — Čia kažkas įtartina.
Verčiau aš pati neliesiu jų, o pašauksiu vilką. Tegu jis paragauja.
Pažiūrėsime, kas iš to išeis.”
Sugrįžo ji pas vilką.
— Ko tu taip užtrukai? — klausia vilkas.
— Mat, kas atsitiko, — sako jam lapė. — Užėjau visą pa-
piautą aviną, mėsą sušveičiau, o taukus tau palikau. Eiva
greičiau.
Privedė ji vilką prie taukų, o tam net seilės varva.
— Tai puikiai tu pataisei! — sako jai vilkas.
Ilgai nesvarstydamas, puolė vilkas prie taukų.
Staiga kažin kas pliaukštelėjo, ir spąstai, medžiotojo paspęsti,
užsitrenkė. Pastvėrė lapė taukus ir sako:
— Lik laimingas!
Lapė nudūmė, o vilkas liko spąstuose betūnąs.

Kartą atkiūtino pas vilką laputė.

Vilkas nudžiugo:

— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »