Ratai be žirgo

Vienas tėvas turėjo tris sūrius: du protingus, vieną kvailą. Kvailiui nieko kito valgyt neduodavo, kaip tiktai kanapių, pabertų į pelenus,— jas liepdavo išsirinkti ir valgyti. O protingieji valgė, ką tik norėjo.
Kartą karalius apskelbė tokią žinią: kas padirbs ratus, kurie be arklio važiuotų, tam atiduosiąs pusę karalystės ir dukters ranką.
Protingieji mėgino tokius ratus dirbti, bet nieko jiems neišėjo. Tada kvailutis nežinia kur gavo mažą kaltelį, kirvuką ir piūklą, išėjo į mišką ir ėmė be arklio važiuojamus ratus dirbtis.
Jam bedirbant, prieina senelis: ką jis čia darąs?
Ką darąs? Ogi tokius ir tokius ratus.
— Na, ar priimsi mane už pagalbininką?
— Mielai! Kodėl ne?
— Gerai, tai kirsk ir nešk medžius, o aš darysiu.
Per dvi dienas ratai ir gatavi. Patys be arklio važiuoja, ir dar kaip greitai!
Kai kvailys atsisėdo į ratus pas karalių važiuoti, senelis jį pamokė: jei kelyje koks vargšas prašysis pavėžėti, tegul neatsakąs.
Galą pavažiavęs, sutinka elgetą su viena koja klibikščiuojant.
Prašo pavėžėti. Kvailys paėmė jį ir toliau važiuoja. Pavažiavęs sutinka elgetą su viena akim. Prašo pavėžėti. Gerai. Dar pavažiavęs sutinka elgetą su viena ranka. Prašo pavėžėti. Ir tą paėmė. Dabar visi keturi — kvailys, vienkojis, vienakis ir vienrankis — atvažiavo
Į karaliaus pilį. O pilyje tuo metu didelė puota buvo. Įeina kvailys į pilį, karalius ir klausia, kas toks jis būsiąs.
Kvailys esu. Atvykau su tokiais ratais, kurie be arklio važiuoja.
Tai išgirdęs, karalius tuojau davė jam kitus drabužius, nes buvo baisiai apdriskęs, pelenuose besiknaisiodamas. Tris dienas gėrė ūžė.
Ketvirtą dieną karalius sako:
— Parodyk, ką tavo ratai gali! Per vieną valandą nuvažiuok lig gyvybės šaltinio, pasemk indą vandens ir vėl sugrįžk!
O tasai šaltinis labai toli buvo. Kvailys išėjo nosį nukabinęs. Elgetos jį ir klausia, koks negandas ištikęs, ko taip susirūpinęs.
— Kaip man nesirūpinti? Karalius liepė per valandą lig gyvybės šaltinio nuvažiuoti ir indą vandens pargabenti.
Senukai pasakė, kad jis nesirūpintų, viskas gerai būsią. Vienkojis paėmė indą ir nudūmė prie šaltinio, kad net dulkės pasikėlė. Prie šaltinio nusigavęs, tuoj puolė gerti. Bet kai gerai atsigėrė, tai ir užmigo prie pilno indo. Laikas baigėsi, o vienkojo nėra. Ką daryti?
Tada vienakis pasižiūrėjo: vienkojis begulįs prie šaltinio. Vienrankis per tokius tolius ištiesė ranką ir taip vožė vienkojui, kad tas net pašoko. O pašokęs tik žengė žingsnį — ir namie su gyvybės vandeniu.
Kvailys paėmė indą, įėjo pas karalių:
— Šit vanduo!
— Gerai!— atsakė karalius ir atidavė kvailiui savo dukterį už pačią.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.