Karalaitis vagis

Karalaitis vagis
■ ■▼▼YYYYYTYYYM
^ ►▼▼▼▼▼yyyyty”|5
m m*aaaaaaaaaajį
■ ■aaaaaaaaaaabb
ienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį
vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau kara-
lius nė karto negavo to obuolio paragauti,
nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau ka-
ralius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį,
tas gaus jo dukrą per pačią.
Netoli karaliaus pilies gyveno tėvas su trimis sūnumis: du iš
jų buvo gudrūs, o trečias kvailas.
Vyriausiasis sūnus pasišovė pirmais metais išsaugoti aukso obuo-
lį, bet neišsaugojo. Kitais metais saugoti eis antrasis sūnus — ir tas
neišsaugojo.
Trečiais metais ir kvailutis sumanė savo laimę išmėginti, nors
gudrieji broliai iš tokio sumanymo tik juokėsi. Bet kvailutis, nė
neklausydamas, ką tiedu plepa, išėjo su gera lazda rankoje ir įsi-
korė į pačią obels viršūnę.
Naktį taip jau lengvai ir tyliai, kad niekas negirdėtų ir nematytų,
atskrido didelė paukštė ir tuojau obels šakose pasislėpė. Paskui
ilgai dairėsi į šalis ir žiūrėjo, ar kas apačioje nesergsti. Kad viršūnė-
je gali sergėti, jai nė į galvą neatėjo. Netrukus, jokio sargo nema-
tydama, ėmė kapoti aukso obuolį. Tada kvailutis taip drožė su lazda
vagilei per kuodą, kad ta iškrito iš obels ir kojas pakratė.
Rytą karalius begal prasidžiugo. Tuojau atidavė kvailučiui dukrą
per pačią, o užmuštą paukštę liepė iškepti.
Virėjas iškepė paukštę ir atnešė į valgomąjį.
Ir tikosi, kad tuo metu vyresnysis karaliaus sūnus pargrįžo labai
išalkęs iš laukų. Pamatęs kepsnį, jis nugriežė paukštei abu sparnus
raštas: „Kas šitą sparną suvalgys, tas pasidarys įžymus karalius.” Po
kairiu sparnu buvo kitas raštas: „Kas šitą sparną’suvalgys, tas pasi-
darys įžymus vagis.”
Vyresnysis sūnus, sparnus valgydamas, tų raštų nė nepastebėjo.
Juos matė tik karalius, kai paukštė dar buvo nekepta. Atėjęs į val-
gomąjį ir išvydęs, jog vyresnysis sūnus — iš pirmosios pačios gi-
męs— suvalgė dešinįjį sparną, karalius labai užsišiirdijo, užtat kad
norėjo jį pataupyti jaunėliui, antrosios pačios sūnui, kad ilgainiui
jam karalystė atitektų.
Ir papykęs jis išvarė vyresnįjį sūnų iš namų, kad tas nekliudytų
anam sosto paveldėti.
Ką darysi? Vyresnysis sūnus atsiduso ir išėjo į platų pasaulį. Ir
beeinant jį pagavo toks noras ką pavogti, jog stačiai nėra kur dėtis.
Matai, kairį sparną jis suvalgė pirmiausia!
Galop jis nusidaužė į vieną miestą ir susidėjo su kokia vagių
gauja, nes nugirdo, kad jie sumanę paties karaliaus iždą išplėšti.
Su vyresniojo karalaičio pagalba jie ne kartą labai mikliai ap-
sisuko. Karalius ir spąstus spendė, ir gudrius sargus statė — niekas
nepadėjo.
Ką dabar? Galų gale karalius sugalvojo vagis kitaip sučiupti.
Nuliedino sidabro ožį ir liepė jį vežioti po miestą, kad nesugauna-
mus vagis labiau priviliotų. Tada naktį paliko ožį kieme, kur buvo
išslapstytas didelis būrys sargybinių.
Ir iš tiesų, kitą naktį vyresnysis karalaitis, jau vagių viršininku
pasidaręs, susitaisė tėvui sidabro ožį nukniaukti. Bet ką jis darys?
Jis nėjo taip aklai, kaip tikėjosi karalius, bet pirmiausia du vagis
su vantomis rankose nusiuntė ir liepė jiems — žiemos metu!—pli-
kiems ant pilies stogo užsiropšti ir sniege pertis.
Gerai. Tiedu užlipo ant stogo ir kad pasiuto pertis, net rūksta
viskas. Sargai, tokių dalykų savo amžiuj neregėję, ir sidabro ožį, ir
viską užmiršo ir akis padėję žiūri, kaip baigsis tiems vyrams, kur
plikiems ant sniego nešalta.
Ir kas atsitiko? Ogi tik tiek, kad, kol tie ištempę kaklus žiopsojo
ir galvas kraipė, karaliaus sūnus čiupt ožį į nagus ir nurūko.
Rytą karalius iš piktumo kone sprogo ir tuojau greituoju išsiuntė
žmones į svečią šalį pas vieną vyrą, garsų iš seno puikia uosle.
Parvedė tą vyrą. Ar jis negalįs tokios ir tokios vagių gaujos už-
uosti? Gerai, jam vieni niekai, puolė uostinėti ir bemat užuodė — su
visu viršininku, paties karaliaus vyresniuoju sūnumi.
Tačiau uodėjas naktį bijojo vagis užkabinti, todėl ant jų namo
durų užrašė: vagis. Ir pagalvojo: „Rytoj aš juos susemsiu!”
Bet kur tau! Karalaitis beregint pamatė, ką šis ten rašo, netrukus
pasigriebė kreidos ir ant visų didikų namų užraše: vagis, vagis,
vagis!
Rytą atėjo karalius su uod’ėju ir žiūri: čia — vagis, ten — vagis,
visur — vagys! Ak tu dievulėliau! Kurį dabar stversi? Vėl reikia
galvą sukti!
Viename pilies kambaryje jis pribarstė gryno sidabro pinigų,
iškėlė didelę puotą ir sukvietė į ją visus savo valdinius. O tame
kambaryje vėl pasislėpė sargai, kurie turėjo žiūrėti, kas puls sidab-
rinių grobti. Tasai ir būsiąs ožio vagis — jį reikią kaip mat suimti.
Gerai, išaušo ir puotos diena. Vyresnysis karalaitis kone pirmas
atėjo ir vaikščiojo sau po sidabro kambarį, nė karto nepasilenkda-
mas nei rankos prie sidabro neištiesdamas. Sidabras nykte nyksta,
bet jie nieko nemato, kas jį ima, nors ir žiūri akis išvertę.
Netrukus beveik visas sidabras ir dingo. Karalius net apdujo iš
pykčio, bet ką tu padarysi.
Karalaitis eina sau namo ir šaiposi iš tokių sargų, kuriems nė
į galvą, kad jis padus sakais pasitepęs: kur tik koja mina, ten sidab-
ras saujom limpa — taip visas ir suvažiavo į jo kapšą.
Dar tą patį puotos vakarą karalius sugalvojo kitaip vagį nutverti.
Apkabinėjo savo dukterį pačiais brangiausiais papuošalais ir liepė
jai gultis su jais, tarydamas: jeigu naktį vagis norės papuošalus pa-
vogti, tegul jam kaktoje su anglimi ženklą įbrėžianti.
Gerai, ateina naktis, visi lėbautojai sugula, o karalaitis aunasi
kojas ir eina papuošalų vogti. Karalaitė leidžiasi apvagiama, tačiau
nejučiomis ima ir brūkšteli jam ant kaktos juodą brėžį. „Na, rytą
jį tikrai pačiups!” — galvojo patenkinta.
Rodos, kitaip nė būti negali, bet ir vėl niekai!
Karalaitis laiku pamatė, kas kaktoje įbrėžta. Tuoj pat anglį į
rankas — ir visiems miegantiesiems lygiai taip kaktas pažymi.
Rytą karalius žiūri: vėl jį apmovė!
Dabar jis galvoja taip: „Kas gali būti gudrus vagis, tas turėtų
ir gudrus karalius būti! Todėl taip padarysiu: kol visi čia drauge,
paskelbsiu, kad tik tas paveldės karalystę, kas praėjusią naktį akių
nesudėjo.”
Taip ir padarė.
Ir kas atsitiko? Prieina prie jo vyresnysis sūnus ir sako:
— Aš išvarytas ir paniekintas, todėl vienui vienas visoje kara-
lystėje nesudėjau akių, kol jūs čia puotavote ir saldžiai miegojote.
Tai išgirdęs, tėvas apkabino sūnų ir atidavė jam visą valdžią,
sakydamas:
— Kas yra toks sumanus vagis, tas bus ir sumanus karalius.

Vienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau karalius nė karto negavo to obuolio paragauti, nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau karalius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį, tas gaus jo dukrą per pačią.

Netoli karaliaus pilies gyveno tėvas su trimis sūnumis: du iš jų buvo gudrūs, o trečias kvailas.

Vyriausiasis sūnus pasišovė pirmais metais išsaugoti aukso obuolį, bet neišsaugojo. Kitais metais saugoti eis antrasis sūnus — ir tas neišsaugojo.

Trečiais metais ir kvailutis sumanė savo laimę išmėginti, nors gudrieji broliai iš tokio sumanymo tik juokėsi. Bet kvailutis, nė neklausydamas, ką tiedu plepa, išėjo su gera lazda rankoje ir įsikorė į pačią obels viršūnę.

Naktį taip jau lengvai ir tyliai, kad niekas negirdėtų ir nematytų, atskrido didelė paukštė ir tuojau obels šakose pasislėpė. Paskui ilgai dairėsi į šalis ir žiūrėjo, ar kas apačioje nesergsti. Kad viršūnėje gali sergėti, jai nė į galvą neatėjo. Netrukus, jokio sargo nematydama, ėmė kapoti aukso obuolį. Tada kvailutis taip drožė su lazda vagilei per kuodą, kad ta iškrito iš obels ir kojas pakratė.

Rytą karalius begal prasidžiugo. Tuojau atidavė kvailučiui dukrą per pačią, o užmuštą paukštę liepė iškepti.

Virėjas iškepė paukštę ir atnešė į valgomąjį.

Ir tikosi, kad tuo metu vyresnysis karaliaus sūnus pargrįžo labai išalkęs iš laukų. Pamatęs kepsnį, jis nugriežė paukštei abu sparnus raštas: „Kas šitą sparną suvalgys, tas pasidarys įžymus karalius.” Po kairiu sparnu buvo kitas raštas: „Kas šitą sparną’suvalgys, tas pasidarys įžymus vagis.”

Vyresnysis sūnus, sparnus valgydamas, tų raštų nė nepastebėjo.

Juos matė tik karalius, kai paukštė dar buvo nekepta. Atėjęs į valgomąjį ir išvydęs, jog vyresnysis sūnus — iš pirmosios pačios gimęs— suvalgė dešinįjį sparną, karalius labai užsišiirdijo, užtat kad norėjo jį pataupyti jaunėliui, antrosios pačios sūnui, kad ilgainiui jam karalystė atitektų.

Ir papykęs jis išvarė vyresnįjį sūnų iš namų, kad tas nekliudytų anam sosto paveldėti.

Ką darysi? Vyresnysis sūnus atsiduso ir išėjo į platų pasaulį. Ir beeinant jį pagavo toks noras ką pavogti, jog stačiai nėra kur dėtis.

Matai, kairį sparną jis suvalgė pirmiausia! Galop jis nusidaužė į vieną miestą ir susidėjo su kokia vagių gauja, nes nugirdo, kad jie sumanę paties karaliaus iždą išplėšti.

Su vyresniojo karalaičio pagalba jie ne kartą labai mikliai apsisuko. Karalius ir spąstus spendė, ir gudrius sargus statė — niekas nepadėjo.

Ką dabar? Galų gale karalius sugalvojo vagis kitaip sučiupti. Nuliedino sidabro ožį ir liepė jį vežioti po miestą, kad nesugaunamus vagis labiau priviliotų. Tada naktį paliko ožį kieme, kur buvo

išslapstytas didelis būrys sargybinių.

Ir iš tiesų, kitą naktį vyresnysis karalaitis, jau vagių viršininku pasidaręs, susitaisė tėvui sidabro ožį nukniaukti. Bet ką jis darys?

Jis nėjo taip aklai, kaip tikėjosi karalius, bet pirmiausia du vagis su vantomis rankose nusiuntė ir liepė jiems — žiemos metu!—plikiems ant pilies stogo užsiropšti ir sniege pertis.

Gerai. Tiedu užlipo ant stogo ir kad pasiuto pertis, net rūksta viskas. Sargai, tokių dalykų savo amžiuj neregėję, ir sidabro ožį, ir viską užmiršo ir akis padėję žiūri, kaip baigsis tiems vyrams, kur

plikiems ant sniego nešalta.

Ir kas atsitiko? Ogi tik tiek, kad, kol tie ištempę kaklus žiopsojo ir galvas kraipė, karaliaus sūnus čiupt ožį į nagus ir nurūko.

Rytą karalius iš piktumo kone sprogo ir tuojau greituoju išsiuntė žmones į svečią šalį pas vieną vyrą, garsų iš seno puikia uosle.

Parvedė tą vyrą. Ar jis negalįs tokios ir tokios vagių gaujos užuosti? Gerai, jam vieni niekai, puolė uostinėti ir bemat užuodė — su visu viršininku, paties karaliaus vyresniuoju sūnumi.

Tačiau uodėjas naktį bijojo vagis užkabinti, todėl ant jų namo durų užrašė: vagis. Ir pagalvojo: „Rytoj aš juos susemsiu!”

Bet kur tau! Karalaitis beregint pamatė, ką šis ten rašo, netrukus pasigriebė kreidos ir ant visų didikų namų užraše: vagis, vagis, vagis!

Rytą atėjo karalius su uod’ėju ir žiūri: čia — vagis, ten — vagis, visur — vagys! Ak tu dievulėliau! Kurį dabar stversi? Vėl reikia galvą sukti!

Viename pilies kambaryje jis pribarstė gryno sidabro pinigų, iškėlė didelę puotą ir sukvietė į ją visus savo valdinius. O tame kambaryje vėl pasislėpė sargai, kurie turėjo žiūrėti, kas puls sidabrinių grobti. Tasai ir būsiąs ožio vagis — jį reikią kaip mat suimti.

Gerai, išaušo ir puotos diena. Vyresnysis karalaitis kone pirmas atėjo ir vaikščiojo sau po sidabro kambarį, nė karto nepasilenkdamas nei rankos prie sidabro neištiesdamas. Sidabras nykte nyksta, bet jie nieko nemato, kas jį ima, nors ir žiūri akis išvertę.

Netrukus beveik visas sidabras ir dingo. Karalius net apdujo iš pykčio, bet ką tu padarysi.

Karalaitis eina sau namo ir šaiposi iš tokių sargų, kuriems nė į galvą, kad jis padus sakais pasitepęs: kur tik koja mina, ten sidabras saujom limpa — taip visas ir suvažiavo į jo kapšą.

Dar tą patį puotos vakarą karalius sugalvojo kitaip vagį nutverti.

Apkabinėjo savo dukterį pačiais brangiausiais papuošalais ir liepė jai gultis su jais, tarydamas: jeigu naktį vagis norės papuošalus pavogti, tegul jam kaktoje su anglimi ženklą įbrėžianti.

Gerai, ateina naktis, visi lėbautojai sugula, o karalaitis aunasi kojas ir eina papuošalų vogti. Karalaitė leidžiasi apvagiama, tačiau nejučiomis ima ir brūkšteli jam ant kaktos juodą brėžį. „Na, rytą

jį tikrai pačiups!” — galvojo patenkinta.

Rodos, kitaip nė būti negali, bet ir vėl niekai!

Karalaitis laiku pamatė, kas kaktoje įbrėžta. Tuoj pat anglį į rankas — ir visiems miegantiesiems lygiai taip kaktas pažymi.

Rytą karalius žiūri: vėl jį apmovė!

Dabar jis galvoja taip: „Kas gali būti gudrus vagis, tas turėtų ir gudrus karalius būti! Todėl taip padarysiu: kol visi čia drauge, paskelbsiu, kad tik tas paveldės karalystę, kas praėjusią naktį akių

nesudėjo.”

Taip ir padarė.

Ir kas atsitiko? Prieina prie jo vyresnysis sūnus ir sako:

— Aš išvarytas ir paniekintas, todėl vienui vienas visoje karalystėje nesudėjau akių, kol jūs čia puotavote ir saldžiai miegojote.

Tai išgirdęs, tėvas apkabino sūnų ir atidavė jam visą valdžią, sakydamas:

— Kas yra toks sumanus vagis, tas bus ir sumanus karalius.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.