Bėdžiaus brolio nelaimė
tt + +
■ ■AiAiAliAiiilg
■ ■A AAAAAAAAAAm ■
yveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras
bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis bu-
vo, nei koks švaistūnas — dirbo plušo kiek
galėdamas, o prasigyventi niekaip nesten-
gė — vargšas buvo, vargšas ir liko. O galop
ir visai riesta pasidarė: turtuolis už skolą
rengėsi jo paskutinę karvutę atimti.
Vieną vakarą jis sėdi pirkioje prie stalo baisiai nusiminęs, ir gal-
voja apie savo nelaimę. Ūmai užkrosnyje kažin kas taip linksmai
užsmuikavo, jog kojos pačios pradėjo kilnotis. Visas bėdas užmir-
šęs, jis ėmė asloje trypti, net viskas rūksta. Šoko, šoko, kol atsišoko,
taip nuvargo, kad kvėpčiodamas sudribo ant suolo, o kojos vis tiek
pačios kyla, dar šokti nori. ,,Tai monai! —pagalvojo jis.— Pats šok-
ti nebenoriu, o kojos nori. Koks kipšas ten taip groja? Lįsk lauk iš
užkrosnio!”
Gerai. Išlenda aukštas aukštas ilgšis, pats groja ir pats šoka. O
šeimininkas čiupt jį:
— Nešok, pasiutėli, geriau sakyk, kas toks esi, vaiduoklis ar
kas? Sakyk, prakeiktas smuikininke!
Ilgšis atsakė:
— Tu nori žinoti, kas aš esu? Ogi tavo Nelaimė!
— Ak, tai tu toji Nelaimė, kuri mane taip seniai kamuoja! Na
palauk, aš tau parodysiu!
Ir šeimininkas kai griebė ilgšį, tai ir pasmaugė; tada įgrūdo į
maišą, nutempė į kapus ir užkasė savo Nelaimę.
Nuo tos akimirkos jokių bėdų ir stygiaus bėdžius nebematė.
Javai augo kone ant akmenų, o galvijai tarpte tarpo — tik stebėtis
reikia. Netrukus išsimokėjo skolas ir į turtą įsigyveno.
Vienądien atėjo turtingasai pusininkas ir prašo papasakoti, kaip
jis taip greitai praturtėjo. Jam pavydas pašoko, kad bėdžiui šitaip
pradėjo sektis.
Bėdžius atsakė:
— Aš pasmaugiau savo Nelaimę, užkasiau kapinėse, ir nuo tos
dienos visai kitaip klojasi.
„A! —pagalvojo pavydninkas.— Va kaip čia yra!”
• Ir jis tuoj nuskuodė į kapus bėdžiaus Nelaimės atkasti, kad toji
vėl jį apsėstų ir į neturtą įstumtų.
Gerai — nuėjo, iškasė. Ilgšis išlenda apsimiegojęs: kuriem galam
jį trukdą?
Taip ir taip — turtingasai sako:
— Aš tave prižadinau, kad tu vėl eitum pas savo draugą, pas
tą bėdžių, kuris dabar praturtėjo, kol tu čia miegojai.
Bet ilgšis prasidžiugo, puolė turtuoliui ant kaklo ir dėkoja susi-
riesdamas:
— Ačiū, ačiū, kad mane prikėlei! Ko aš dar pas kitą eisiu? Ge-
riau liksiu su tavimi ir tau vienam visą amžių tarnausiu.
Turtuolis dabar išsigando: „Ką jis paisto, ar iš proto išsikraustė?”
Ir jėga norėjo Nelaimės atsikratyti, bet veltui: kaip dagis prilipo, nė
per pėdą neatstoja.
Ir nuo tos dienos turtingasai šeimininkas ėmė vis labiau ir labiau
smukti, kol dar plikesnis nei anas pusininkas pasidarė.
Gyveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis buvo, nei koks švaistūnas — dirbo plušo kiek galėdamas, o prasigyventi niekaip nestengė — vargšas buvo, vargšas ir liko. O Skaityti toliau.. »