Aukso laivas

Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Tenykštis karalius apgarsino savo dukters ranką duosiąs tam, kas pas ją atvažiuosiąs aukso laivu, kuris eitų ir žeme, ir vandeniu.
Mūsų broliai taipogi sutarė aukso laivus dirbdintis. Gerai. Protingieji savo laivus kala drauge, o kvailį šalin varo, girdi, tegul kur kitur einąs darbuotis, vis tiek jam nieko doro neišeisią. Ką gi, kvailys pasitraukia.
Į antrą ar trečią dieną prie gudriųjų brolių prieina senukas ir prašo ko užkąsti, esąs labai išalkęs.
Tie atsako:
— Kur mes tau gausim, kažin ar patiems užteks?
Tada senukas nuėjo pas kvailutį ir to prašo valgyti. Kvailutis sako ir pats mažai teturįs, bet, kiek turįs, tiek ir duosiąs.
Abu juodu pavalgė. Tada senukas sako:
— Dabar ei va numigti!
Kvailutis sako:
— Kur čia miegosi? Turiu laivą dirbtis. Reikės pas karalaitę važiuoti, o laivas dar nebus baigtas.
O senukas jį prikalbinėja:
— Na tik einam, kai atsikelsi, laivą rasi gatavą.
Gerai. Atsigulė. Išsimiegojo. Vos tik pabudo — ogi laivas spindėte spindi.
Senukas įsodino kvailutį į aukso laivą, paleido, kad eitų ir žeme ir vandeniu, ir pasakė, jog kelyje jis įsigysiąs tris tarnus.
Plaukė, plaukė aukso laivu ir pamatė vieną tokį vyrą: tasai buvo žvaigždžių skaičiuotojas. Jis galėjo suskaičiuoti visas žvaigždes, nors ir kiek jų būtų. Tą įsisodino ir plaukia toliau. Kiek palaukęs , pamate devynių ežerų gereją. Jis galėjo iškart išgerti devynis ežerus. Įsisodino tą ir plaukia toliau. Paplaukęs mato ledo graužėją.
Ir tą įsisodino ir nuplaukė į karaliaus pilį. Jis, girdi, atvykęs su aukso laivu, kuris einąs ir žeme, ir vandeniu,— tegul karalius duodąs žadėtą karalaitę.
Karalius laivu apsidžiaugė, bet dukros duoti nebenori. Jei suskaičiuosiąs jam segtukus, tada gal ir duosiąs. Ir jis nuvedė kvailutį į vieną kambarį, kur tų segtukų buvo gyva galybė, ir liepė juos suskaičiuoti.
Kvailiukas sako:
— Aš suskaičiuosiu, tik leisk man vieną tarną pasiimti.
Karalius leido. Kvailutis pasišaukė žvaigždžių skaičiuotoją. Tas įėjo į kambarį ir sako:
— Eiva geriau numigti, aš jau žinau, kiek ten yra!
Gerai — išsimiegojo. Kitą rytą atėjęs karalius klausia:
— Na, kiek yra?
Tiek ir tiek — pasakė, ir karalius jau turi dukrą atiduoti. Bet jis dar neatiduoda, liepia kvailučiui išgerti devynias statines vyno, tada atiduosiąs.
Kvailutis sako:
— Aš išgersiu, tik leisk vieną tarną pasiimti.
Karalius leido. Dabar pasišaukė devynių ežerų gėrėją, o tas ėmęs gerti pasigardžiuodamas. Kvailutis vėl tuo laiku į akį pūtė. Pabudęs šaukia, kad ir jam duotų paragauti, o gėrėjas sako — jau nebesą.
Tada kvailutis jį aprėkė:
— Ak tu, nelemtas besoti! Aš galvoju sau — dabar tai bent prisigersiu, o tas viską iškliaukęs!
Iš ryto ateina karalius ir visas statines pastuksena — tikrai tuščios. Tačiau dukters ir vėl neatiduoda. Girdi, iškūrensiąs krosnį, jeigu kvailutis ateinančią naktį joje permiegosiąs, tai dukrą gausiąs.
O ta krosnis net per devynis sieksnius žmogų vidun traukia.
Kvailutis sako:
— Aš permiegosiu, tik leisk man vieną tarną pasiimti.
Karalius leido. Pasišaukė ledo graužėją. Priėjo juodu prie krosnies, liepsna jau per devynis sieksnius juos traukti pagavo. Tada
ledo graužėjas vieną kartą nusispiovė į krosnį, ir juodu galėjo visai arti prieiti. Prieina — dar per karšta. Spiauna antrą kartą. Įlenda į
vidų, jau miegos — dar per karšta. Spiauna trečią kartą — miega sau ligi ryto, net malonu.
Iš ryto karalius atėjo pasižiūrėti — o tie miega atsidrėbę. O karaliūs vis tiek dukters neduoda. Jeigu jis pernakvosiąs daržinėje, kur lokys uždarytas, tai gausiąs dukterį. Nieko nedarysi, pasiėmė kankles, skustuvą, teptuką su muilo putomis ir nuėjo daržinėn kankliuodamas. Išgirdęs kankles, lokys paprašė, kad ir jį išmokytų kankliuoti.
Kvailutis juokiasi:
— Aš tave išmokyčiau, bet tavo pirštai kreivi.
Jis įvarė į sieną kylį ir liepia lokiui nagus plyšin sukišti — ištiesinsiąs, kad kankliuoti galėtų. Lokys sukišo. Tada kvailutis išmušė kylį, ir lokio nagai kaip surakinti. Kvailys teptuku išmuilino vieną lokio šoną ir švariai nuskuto visus gaurus. Paskui pasiėmė rimbą ir prilupo lokį ligi kraujo. Lokys pamatė, kad menki juokai, ir ėmė maldauti: jis nieko nedarysiąs, tegul kvailutis ramus miegąs daržinėje, jis prie durų gulėsiąs ir sergėsiąs.
Gerai. Kvailys atsigulė daržinės gale, o lokys prie durų.
Iš ryto karalius pagalvojo: „Na, kvailutis jau bus galą gavęs!”— ir nuėjo pasižiūrėti. Priėjęs prie daržinės durų, pasibeldė. Lokys
šūktelėjo:
— Cit! Ponas miega daržinės gale!
Tada karalius pasišaukė kvailutį ir atidavė jam dukterį per žmoną.
Kvailutis su savo jauna pačia ir trimis tarnais sėdo į aukso laivą ir parplaukė per jūrą namo.
O paskui iškėlė tokias vestuves, kokių niekados nebuvo buvę.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.