Kitados gyveno labai negailestingas ir kietaširdis ponas: žmones jis taip spaudė prie darbo ir kamavo, jog visi į dvarą ėjo su baime, nežinodami, ar grįš gyvi namo. Pas tą poną tarnavo bernas, kuriam tėvas mirdamas paliko tokius žodžius, kad galėjo žmones paversti į ką tik nori. Bernas lig šiol savo galia nebuvo naudojęsis. Tačiau kartą ponas liepė be pasigailėjimo Skaityti toliau.. »
You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: raudonkepuraitė.
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Ponas arkliu paverstas, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Seniai, labai seniai gyveno vienas senukas. Jis turėjo nedorą sūnų. Senuko kieme augo medžiai, o atokiau kampe buvo duobė. Kartą senukas išėjo į kiemą ir staiga mato, kaip iš duobės kiša galvą drakonas. Drakonas nieko pikta jam nedarė, ir senukas pagalvojo: „Kad jis toks geras, reikia su juo susibičiuliauti.”
Skaityti toliau.. »
Gairės: Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tadžikų pasakos, trumpos pasakos, žmogus ir drakonas
Kadai kadės Čine gyveno vienas padišachas. Ilgai jis neturėjo sūnaus. Pagaliau jo žmona pagimdė berniuką. Pasikvietė padišachas astrologus ir įsakė:
– Sudarykite horoskopą ir išpranašaukite, koks bus mano sūnaus Farchado likimas.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Farchadas ir Širina, labai ilgos pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tadžikų pasakos
Vienas karalius turėjo dorą tarną. Kartą karalius nusipirko nesuvaldomą eržilą. Arklininkai stengėsi jj prajodyti, apramdyti, bet niekas nesidarė. Nesuvaldomas buvo, nesuvaldomas liko. Tada karalius ir sako tarnui:
Skaityti toliau.. »
Gairės: ilgos pasakos, Lietuvių liaudies pasakos, Nueik - nežinia kur atnešk - nežinia ką!, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie nusipirko kumelę, ėmė važinėti su ja uždarbiauta ir daug pinigo pelnė. Galop įleido kumelę į rūsį, davė jai šieno, dobilų, vandens pilną lovį
– Tegul dabar pasilsi!
Skaityti toliau.. »
Gairės: Kumelės sūnus, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Gyveno kartą brolis ir sesuo. Juodu labai gražiai sutiko. Bet sykį kiti žmonės ėmė broliui įkalbinėti, kad jis turįs pačią vesti.
– Kam man vesti? Man sesuo pašeimininkauja!
Skaityti toliau.. »
Gairės: Berankė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
– Aš noriu eiti per žmoną už vyriausiojo padišacho sūnaus,- kalbėjo vyriausioji sesuo,- aukšto, gražaus, narsaus raitelio, puikaus šokėjo. Niekas taip nemoka švytruoti kardu mėtyti ieties. O po tėvo mirties jis įžengs į sostą, ir aš būsiu didžiojo padišacho žmona. Ar gali būti dar didesnė laimė šiame pasaulyje? Ko galima norėti geriau, klausiu aš jūsų?
Skaityti toliau.. »
Gairės: Dvi perės, ilgos pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Turkų pasakos
Kartą gyveno pasaulyje purplelis ir lapė. Vieną dieną purplelis išėjo iš namų maisto ieškoti. Lapė irgi išėjo. Ji buvo alkana. Pamatė purplelį, ir jai ėmė seilės varvėti. Pradėjo ji pamažu sėlinti paskui purplelį ir nuėjo iki pat jo namų. Mato, purplelio namai pačioje aukšto medžio viršūnėje, o tenai tupi du jaunikliai. Paukštyčiai dar nė neskraido. Lapė atsistojo po medžiu Skaityti toliau.. »
Gairės: Purplelis ir lapė, Smurto lygis: raudonkepuraitė, Tadžikų pasakos, trumpos pasakos
Kartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsirinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai. Bernaitis augo. Ir štai jam sukako dvidešimt metų. Nuėjo bernaitis kartą į mišką malkauti. Paregėjo jį ten geroji dvasia ir sako piktajai savo Skaityti toliau.. »
Gairės: Geroji dvasia, Kampučijos pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
Seka pasaką senelė:
Pagiry — žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Ir turėjo jos broliuką —
Striuką buką Bebenčiuką.
Dvi sesutės drobę audė,
Bebenčiukas žuvį gaudė,
O jauniausioji — kvailutė
Židiny ugnelę pūtė,
Kepė žuvį, paplotėlį,
Nešė broliui lauknešėlį.
Ir prie ežero atėjus,
Lauknešėlį pasidėjus,
Ji kasdien broliuką šaukė,
Net skambėdavo palaukė:
— Ė! 0! Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Laumė ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Kartą paežere jojo
Ir voratinklius vyniojo.
Tik išjojus į palaukę,
Girdi: sesė brolį šaukia.
Ir pakreipus kreivą ausį,
Laumė klausė, klausė, klausė…
Vos kvailutė tik nuėjo,
Sausos šakos sutraškėjo,
Ir išjojus į palaukę,
Storalūpė laumė šaukia:
— Ė! U! U! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!
Bebenčiukas pasistiepia
Ir iš luoto atsiliepia:
— Mano seselės,
Mano jaunėlės,
Plonas balselis
Kaip volungėlės.
Žvejo brolelio
Tu neapgausi,
Aukso žuvelių
Tu nebegausi…
Joja ragana gauruota,
Apsižergus ilgą šluotą,
Ir prijojus kalvę seną,
Kalviui ragana lemena:
— Kalvi, kalvi,
Raudongalvi,
Aš tau duosiu marių žuvį,
Tu paplonink man liežuvį.
Kalvis kūju užsimojo
Ir liežuvį jai suplojo.
Laumė grįžta į palaukę
Ir plonai kaip sesė šaukia:
— Ė! Ū! Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen, žuvelių keptų!
Žvejas balso neatskyrė
Ir prie kranto atsiyrė.
Laumė žveją pasigavo
Ir per girią nušuoliavo.
Takeliu per baltą smėlį
Neša sesė lauknešėlį
Ir, atėjus į palaukę,
Brolį šaukia, šaukia, šaukia…
Bet broliuko — anei aido,
Tik vėjelis nendres sklaido,
Ir pamato ji meldyne
Brolio valtį drebulinę.
Verkia sesė — ką daryti?..
Valty prašneka žuvytė:
— Leisk paleisk mane, sesele,
Aš parodysiu tau kelią,
Pasakysiu, kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Ji žuvelę auksažvynę
Pliumpt į vandenį meldyne.
O žuvytė pasinėrė,
Vandenėlio atsigėrė
Ir, iškišus galvą, kalba:
— Ačiū, ačiū už pagalbą!
Pereik girią ir giraitę,
Rasi baltą obelaitę.
Paėjėjus kelio galą,
Rasi tu karvutę žalą.
Ten pasuksi į keliuką,
Rasi duonos kubiliuką.
Kai praeisi duoną rupią,
Pamatysi sraunią upę.
Pereik tiesiai per lieptelį,
Ten surasi tu namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Tam namelyje — broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Į namus kvailutė grįžta,
O širdis iš skausmo plyšta.
Ir apsako, kur broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
— Ką čia paistai, ką veplioji? —
Pyksta sesė vyresnioji.—
Eik iškepti pagranduką,
Aš surasiu Bebenčiuką.
Sesė, perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelėlė šaką kelia:
— Kur eini, gera mergele?
O sesuo piktai sušuko:
— Ieškau brolio Bebenčiuko!
Obelėlė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Šen, mergele, šen, rūtele,
Krėsk nukrėski nors šakelę…
—Krėsiu… lauk! — sesuo atšovė.
Griūk ir pūk, jei nepastovi!
O paėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
— Kur eini, gera mergele?
Jai sesuo piktai sušuko:
— Ieškau brolio Bebenčiuko!
O karvutė graudžiai kalba:
Eikš, mergele, į pagalbą!
Eikš, pamilši, eikš, pašersi
Ir pienelio atsigersi.
Milšiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir nuo karvės nusisuko.
Paėjėjusi galiuką,
Randa duonos kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
— Gal iškeptumei duonelę?
— Kepsiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir nuo duonos nusisuko.
Ir palikus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
Žiūri — lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Tas lieptelis jos maldauja:
— Vilnys akmenis skalauja,
Meldai prausiasi kas rytas,
Tik aš vienas nevalytas…
Įsibridus į upelį,
Tu nuplauk mane, lieptelį.
— Plausiu… lauk! — sesuo sušuko
Ir pikta nuo liepto spruko.
Pabėgėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
Žiūri — laumė verda smalą,
Bebenčiukas girnas kala.
Laumės lūpa žemę siekia,
Taršos kudlos nusidriekę.
O prie kojų kaip angliukas
Kiurkso juodas jos šuniukas.
— Ko čia vaikštai? — rūsčiai niurna
Laumė ragana pikčiurna.—
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
Sesė grėbliu ją šukuoja.
Kai tik ragana užsnūdo,
Bebenčiukas tuoj sujudo:
Laumės šunį — šmukšt po puodu,
Kad nelotų, neišduotų…
Bėga brolis ir seselė,
Kiek tik greitos kojos gali,
Metę raganą nelabą.
Ugi klauso — žemė dreba…
Apsižergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Uosto pėdsakus šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais apdaužytas,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,—
Čia prabėgo ta beširdė…
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota
Ir, pasukus į keliuką,
Randa duonos kubiliuką.
Laumė ragana pikčiausia
Nekeptos duonelės klausia:
— Tešla, tešla iškorijus,
Tešla, tešla išakijus,
Tu per dieną čia pukšėjai,
Ar mergelės neregėjai?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Vėl apžergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Pabėgėjus kelio galą,
Randa laumė karvę žalą:
— Karve, karve nemilžtoji,
Kreivarage pamirštoji,
Tu per dieną čia gulėjai,
Ar mergelės neregėjai? ,
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Dulka laumė per kalnelį,
Kiek tik šleivos kojos gali.
Nusileidus į pašlaitę,
Randa baltą obelaitę:
— Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę,
Tu stovėjai palei kelią,
Gal regėjai tu mergelę?
— Vykis, vykis,— laumė girdi,
— Čia prabėgo ta beširdė…
Varsną kitą pabėgėsi
Ir mergelę suturėsi.
Lekia ragana, šniokštuoja,
Ir šuniukas vos lekuoja.
Laumė capt bėglius abudu
Ir į maišą juos įgrūdo.
Parsinešusi užrišo
Ir po lova pasikišo.
Maišą saugojo šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Ir antra sesuo išėjo,
Bet obels nepagailėjo,
Nepamilžo ir karvutės,
Ir neiškepė duonutės…
Laumė ją maiše užrišo
Ir po lova pasikišo.
O kvailutė po palaukę
Vaikštinėja, sesių laukia…
Nesulaukus verkt pradėjo
Ir ieškoti jų išėjo.
Greitai perėjus giraitę,
Randa baltą obelaitę.
Obelis viršūnę kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Obelėlė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Vabalėliai šerdį graužia,
Obuolėliai šaką laužia.
Pagailėk, gera mergele,
Ir papurtyk nors šakelę.
Liemenėlį sesė krečia.
Obelėlė šlama: — Ačiū!
Paėjėjus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
Du ragus karvutė kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
O karvutė graudžiai kalba:
— Eikš, mergele, į pagalbą!
Prižiaumojau žalio šieno,
Negaliu panešti pieno.
Melžia žaląją kvailutė.
— Mū! — dėkoja jai karvutė.
Paėjėjus dar galiuką,
Randa sesė kubiliuką.
Kubiliukas tešlą kelia:
— Kur eini, gera mergele?
— Ieškau sesių ir broliuko,
Striuko buko Bebenčiuko.
Duona rauda ir maldauja:
— Niekas pečiun neįšauja.
Pagailėjus jos, mergaitė
Tuoj rankoves pasiraitę
Ir įšovė ją į pečių.
Duona pukši: — Ačiū… ačiū…
Vos pakepus duoną rupią,
Ji priėjo sraunią upę.
2iūri — lieptas netašytas,
Klumpių padais nudaužytas.
Ėmė lieptas jos maldauti:
— Šen, sesut, mane nuplauti!
Sesė daugel negalvojo
Ir lieptelį numazgojo.
Kiek paėjusi į šalį,
Randa krūmuose namelį,
Sūriais, kumpiais paramstytą
Ir paparčiais uždangstytą.
— Ko čia vaikštai? — rūsčiai niurna
Sesei ragana pikčiurna.—
Eikš, man vandenio paduosi
Ir kaltūną pašukuosi!
Laumė snaudžia ir linguoja,
O kvailutė ją šukuoja
Ir dainuoja jai lopšinę
Apie klumpę geležinę…
Laumė klausės ir užsnūdo,
O kvailutė tuoj sujudo,
Greit atrišo laumės maišą
Ir įkišo šunį kvaišą.
Bėga sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
Apsižergus ilgą šluotą,
Vejas ragana gauruota,
Ir lekuoja jos šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Liepte, liepte netašytas,
Klumpių padais nudaužytas,
Kur, sakyki, rąste bukas,
Trys sesutės ir broliukas?
— Nežinau,— lieptelis sako,—
Traukis, ragana, nuo tako.
Vos tik laumė kelia koją,
Lieptas stačias atsistoja:
— Nepraleisiu, storalūpe!
Laumė šlumši palei upę
Ir, suradus seklią brastą,
Greitai pūkšt į kitą kraštą.
Vos pribėgus duoną, klausia
Laumė ragana pikčiausia:
— Tešla, tešla užraugtoji
Ir į krosnį pašautoji,
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
— Nežinau,— duonutė sako,
— Traukis, ragana, nuo tako!
Šoko laumė linkui šilo,
Kepalai kalnais iškilo.
Pasispjaudė laumė delnus
Ir pradėjo lipt į kalnus.
Visą naktį lipo lipo,
O iš ryto — šlumšt — nudribo.
Per tarpukalnes vingiuotas
Joja ragana ant šluotos
Ir, nujojus kelio galą,
Randa ji karvutę žalą.
— Karve, karve neraliuota,
Išvanosiu tave šluota.
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
— Nežinau, — žaloji sako,—
Traukis, ragana, nuo tako,
Nes ant šakių pakratysiu
Ir bematant subadysiu!
Barška klumpės geležinės,
Taršos kudlos pakulinės,
Bėga ragana pašlaite
Ir užtinka obelaitę.
— Obelie rūgšti, laukine,
Tu rūgštesnė už rūgštynę
Kur sesutės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas?
Obelėlė laumei sako:
— Traukis, ragana, nuo tako.
Pro šakas tu nepralįsi,
Bebenčiuko nepavysi.
Obelis šakas supynė:
Kur žvelgi — šakų tankynė.
Kur pralįsti — laumė žiūri,
Lindo — nosį įsidūrė…
Nepralindo nė šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas.
Bėga laumė į palaukę,
Ugi žiūri — valtis plaukia:
Valty sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas.
„Nepavysiu!” — nusigando
Ir, parpuolusi ant kranto,
Laumė ragana gauruota
Laka vandenį mauruotą…
Ir šuniuką lakti moko.
Lakė lakė, kol susprogo.
Grįžo sesės ir broliukas,
Striukas bukas Bebenčiukas,
Į trobelę savo seną
Ir lig šiol linksmai gyvena.
Seka pasaką senelė:
Pagiry — žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Gairės: Bebenčiukas ir kvailutė, Eiliuotos pasakos, ilgos pasakos, Kostas Kubilinkas, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lopantis senas kurpes. Vardu jis buvo Marufas ir turėjo pačią, vardu Fatima, visų šaukiamą Ragana, nes ji garsėjo bjauriu būdu, irzlumu, amžinai kėlė vaidus ir niekada nesutarė su gėda ir sąžine. Vyrą ji laikė po padu, kas dieną koneveikė ir plūdo tūkstantį kartų, o jis bijojo pačios niekšybės ir Skaityti toliau.. »
Gairės: Arabų pasakos, labai ilgos pasakos, Pasaka apie kurpių Marufą, Smurto lygis: raudonkepuraitė
Vienoje šalyje buvo karalius ir turėjo tris sūnus. Šie trys sūnūs sužinojo, kad už devynių kalnų, už devynių upių kitas karalius turįs paukštę, kuri visa, ką liepiama, padaranti. Paukštė gyvenanti sode, auksiniame narve; o tasai narvas kabąs trikamienėje liepoje. Vakarais paukštė parskrendanti į auksinį narvą pernakvoti. O svarbiausia va kas: paukštei ant dešinės kojos Skaityti toliau.. »
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Paukštė ulbuonė, smurto, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos
Pamotė turėjo dvi tikras dukras, o trečią podukrą. Tikrosios dukros buvo tinginės ir negražios, bet motina jas labai mylėjo ir paikino. Podukra buvo daili ir darbšti, kas pamotei ir tikrosioms dukroms labai nepatiko. Todėl jos vargšę našlaitę versdavo dirbti dieną naktį.
Skaityti toliau.. »
Gairės: Deimanto kurpaitė, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, trumpos pasakos
artą viena moteris paėmė auginti našlaitę. Jinai ir pati turėjo dukterį. Tačiau visus ruošos darbus turėjo nudirbti našlaitė viena. Tikroji dukra, tinginė ir lepūnė, nieko neveikė. Ir stebuklas: augumo abidvi buvo vienodos, bet našlaitės veidas diena po dienos darėsi vis
gražesnis. Pamote del to itin pyko.
Sykį našlaitė ėjo į šulinį vandens, o pamotė iš paskos nusliūkino. Kai mergaitė pasilenkė semti, pamotė staiga ėmė ir įstūmė ją į šulinį. Našlaitė krito gilyn ir gilyn — ir įkrito į kitą pasaulį. Atsidūrusi kitame pasaulyje, ėjo nusiminusi į priekį ir sutiko didelę kaimenę žirgų. Tie žirgai buvo baisiai ištroškę, lėkte atlėkė prie jos ir prašo:
— Pagirdyk mus!
Našlaitė, pas pamotę visokius darbus dirbti pratusi, tuojau nubėgo prie šulinio, čiupo kibirą ir pasėmė vandens. Pagirdžiusi žirgus, traukia toliau, gal ras kokį žmogų. Ėjo, ėjo ir užėjo karvių bandą. Karvės seniai milžtos — lėkte lekia prie mergaitės, prašo:
— Pamilžk mus!
Našlaitė pamilžo karves ir drožia toliau. Ejo, ėjo — užėjo avių pulką. Avys seniai kirptos — lėkte lekia prie mergaitės, prašo:
— Nukirpk mus!
Našlaitė nukirpo avis ir eina toliau. Ejo, ėjo per svečią pasaulį — užėjo duonkepę, pilną tešlos, ir nekurtą krosnį. Duonkepė prašo:
— Iškepk duoną!
Našlaitė greit išminkė tešlą, iškūreno krosnį ir iškepė duoną, pasiėmė vieną kepaliuką ir skuba toliau.
Ejo, ėjo — priėjo obelį. Jos šakos obuoliais nulipusios, net lūžta. Obelis prašo:
— Palengvink mane!
Našlaitė nupurtė obuolius, vieną krimstelėjo ir toliau traukia.
Ejo, ėjo —priėjo mažą namelį. Žengė į vidų, žiūri — ant mūrelio palei krosnį sėdi senas senutėlis su ilga, žila barzda. Priėjo prie jo ir prašo parodyti kelią į žemę. Senutėlis sako:
Dukrele, gal tu man galėtum pirtį iškūrenti?
Kodėl ne? — atsakė našlaitė ir tuojau nubėgo i pirtį, iškūreno ją, sušildė vandens, tada nuskubėjo atgalios pas senutėlį ir pasakė, kad pirtis pataisyta. Priėjusi prie senutėlio, mergaitė gražiai pakvietė:
Tėveliuk, eikite į pirtį, vantelė iššutinta, vandenėlis sušildytas.
Bet senutėlis sudejavo:
— Nebepaeinu, dukrele! Nunešk mane!
Našlaitė nunešė senutėlį į pirtį, nuprausė ir atgal į trobelę parnešė. Senutėlis dėkojo, sakė:
— Ačiū tau, dukrele, bet aš ne vienas. Nuprausk ir kitus, kur ten pirty!
Senutėlio paprašyta, mergaitė nuėjo dar kartą į pirtį ir pamatė ją pilną gyvačių. Jau norėjo šalin sprukti, bet gyvatės sako:
— Nebijok, dukrele, mes tau nieko blogo nedarysim.
Ir našlaitė liko su gyvatėm. Aplaistė jas drungnu vandeniu ir nuprausė visas po vieną, paskui nubėgo atgal pas tą senutėlį. Girdėdamas, kad ji jau viską padariusi, senutėlis tarė:
— Kad visiems pasitarnavai, aš tau parodysiu kelią į žemę. Se tau skrynutę ir lazdelę. Bet žiūrėk, kad skrynutės neatidarytum ir lazdele niekur nesuduotum, kol nebūsi išlipusi viršum žemės!
Našlaitė pasiėmė skrynutę ir lazdelę ir iškilo atgal į savo pasaulį. Į viršų išlipusi, daugiau nebeiškentė — taip baisiai magėjo atidaryti skrynutę ir suduoti lazdele. Gražiame pagiryje našlaitė galiausiai neištvėrusi atidarė skrynutę. Ir ką jūs manot? Iš tos skrynutės iškilo daili kaip saulė pilis ir suspindėjo sužibėjo kalno viršūnėje.
Našlaitė atvėrė vartus ir įėjo į pilį. Viduje jinai sudavė lazdele: atsirado gražių drabužių ir visa kita, ko tik širdis geidžia.
Dabar pamotei ir jos dukrai pavydas kilo. Abidvi nuolankios atėjo į pilį ir išsiklausinėjo našlaitę, kaip ji į tokį turtą įsigyvenusi.
Našlaitė išpasakojo. Ji buvusi kitame pasaulyje, ten jai senutėlis įdavęs skrynutę ir lazdelę.
Išsiteiravusi viską kuo smulkiausiai, pamotė nuvedė savo dukrą prie šulinio i; įgrūdo į jį, lygiai kaip našlaitėlę. Įkrito ir toji į kitą pasaulį, ir žirgų kaimenę užėjo. Žirgai prašo, kad pagirdytų, bet ji atrėžia:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo karvių bandą. Karvės įprašo, kad pamilžtų, bet ji atkerta:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo avių pulką. Avys prašo, kad nukirptų. Ši atrėžia:
— Negaliu — skubu laimės ieškoti!
Užėjo duonkepę ir krosnį. Duonkepė prašo, kad iškūrentų krosnį ir duoną iškeptų, bet ši atsako:
— Negaliu tešlos minkyti — turiu laimės ieškoti!
Užėjo obelį. Obelis prašo, kad palengvintų vaisių nulipusias šakas, bet ši:
— Laiko neturiu! Savo laimės nerasiu!
Pagaliau priėjo mažą namelį. Namelyje ant mūrelio palei krosnį sėdi senutėlis ir klausia:
Kur eini, mano dukrele? Toji atsako:
Einu savo laimės ieškoti. Senutėlis prašo:
Iškūrenk, dukrele, pirtį ir nuprausk mane!
Mergaitė nuėjo, iškūreno, grįžo trobelėm, čiupo senutėlį už barzdos, nuvilko į pirtį. Ten įstūmė į kampą, apipylė vandeniu, vėl pagriebė už barzdos ir partempė atgal į namelį. Bet senukas sako:
— Aš ne vienas, nuprausk, dukrele, ir tuos, kurie ten pirty!
Nueina ji į pirtį, žiūri: pilna gyvačių. Pasigriebė verdančio vandens, šliūkš ant gyvačių, galop dar čiumpa vėzdą ir visas išmuša. Ateina pas senutėlį, o tas atsidėkodamas jai duoda skrynutę ir prisako, kad su ja namo skubėtų. Grįžusi tegul įnešanti skrynutę į aukštą klėtį, tesušaukianti geriausius bičiulius ir gimines ir tik tada ją te-atidaranti.
Pamotės dukra taip dr padarė, kaip senutėlis mokė. Parėjo namo, susikvietę į svečius gimines ir bičiulius, susirinko visi gerojoje klėtyje, kur ant aukštos kraičio skrynios buvo padėta toji skrynutė. Bet kai tik tą skrynutę atidarė, iš jos iššoko liepsnos milžiniškais liežuviais ir visus prarijo.
Kartą viena moteris paėmė auginti našlaitę. Jinai ir pati turėjo dukterį. Tačiau visus ruošos darbus turėjo nudirbti našlaitė viena. Tikroji dukra, tinginė ir lepūnė, nieko neveikė. Ir stebuklas: augumo abidvi buvo vienodos, bet našlaitės veidas diena po dienos darėsi vis
Gairės: Kelionė po kitą pasaulį, Lietuvių liaudies pasakos, Smurto lygis: raudonkepuraitė, vidutinio ilgio pasakos