Ponas arkliu paverstas

Kitados gyveno labai negailestingas ir kieta­širdis ponas: žmones jis taip spaudė prie darbo ir kamavo, jog visi į dvarą ėjo su bai­me, nežinodami, ar grįš gyvi namo. Pas tą poną tarnavo bernas, kuriam tėvas mirdamas paliko tokius žodžius, kad galėjo žmo­nes paversti į ką tik nori. Bernas lig šiol savo galia nebuvo naudo­jęsis. Tačiau kartą ponas liepė be pasigailėjimo plakti vieną vargšą žmogų, kuris negalėjo baudžiavos eiti, nes jo arklys buvo kritęs. Bernas nebeištvėrė. Jis sulaukė valandėlės, kai ponas likosi vienas, ir pavertė jį į juodą arklį. Pats pasivertė arklių pirkliu, užšoko ant juodžio raitas, nujojo pas nuplaktąjį žmogų ir pasiprašė nakvynės. Žmogus ėmė skųstis, kad ponas jį visai nustekenęs: dvaro darbus einant, paties javai ant lauko sudygę, šienas likęs neplautas, gyvu­liai išdvėsę, visi kampai tušti, negalįs nei svečio priimti, nei jo arklio pašerti.
–    Kaip bus, taip pasikakinsim,- atsakė arklių pirklys.- Nuvesk mano arklį į tvartą ir padėk jam ruginių šiaudų – jis nieko kito neėda.
Žmogus paėmė žibintą ir užsidegė balaną.
– Ką, tu nė žvakutės neturi?
– Kas neturi avių, tas neturi lajaus,- iš ko liesi žvakes?
–    Matau, sunkiai tau klojasi,- tarė pirklys.- Imk mano arklį trejiems metams, plėšk lydimus, dirbk laukus. Varyk jį į sunkiausius darbus, plak be pasigailėjimo, tik per galvą neduok, šerk vie­nais ruginiais šiaudais, ir tų pačių per daug nedėk. Po trejų metų ateisiu arklio atsiimti.
Tai pasakęs, pirklys išėjo ir vėl atsivertė į berną. Žmogus arklį ėmė spausti prie darbo. Juodis buvo labai stiprus, ir žmogus greitu laiku išplėšė lydimus, išarė dirvonus ir dar dvare atidirbo. O tenai didžiąsias vandens statines, kurias du arkliai traukdavo ir du bernai stumdavo, juodis vienas pats lengvai paveždavo. Arklys kasmet vis labiau liesėjo, bet žmogus per daug neėmė į galvą, prisimindamas pirklio žodžius.
Per trejus metus žmogus prasigyveno. Vieną dieną arklių pirklys ir ateina savo juodžio. Dabar žmogus galėjo priimti savo geradarį kaip pridera, net žvakių netrūko į žibintą įstatyti. Pirklys pernakvo­jo ir anksti rytą išjojo su juodžiu. Jis arklį paslapčiom įleido į dvaro kopūstus, o pats nuo to laiko šiame krašte akių nerodė. Arklys kai puolė prie tų kopūstų ir iš bado ėmė ryti iškart po visą galvą. Tada atbėgo dvaro užvaizdas ir trenkė jam kumščiu per galvą, sakydamas:
– Ak tu smarve! Koks biaurybė baudžiauninkas tave čia įleido?
– Staiga užvaizdas atšoko kaip per ausį gavęs. Ant žemės gulėjo jo paties ponas, kuris jau treji metai buvo dingęs. Ponas buvo visas skarmaluotas, sudžiūvęs – vieni kaulai ir oda – ir nuo užvaizdo sunkaus kumščio kojas nukratė.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.