Kaip Stipruolis pas poną bernavo

iena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sū­nų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti ištisus metus, o metų pa­baiga tada, kai gegutė užkukuos; alga tokia, kiek stengs panešti; ir dar pykti nė vienam nevalia – katras papyks, tas su geležiniu bo­tagu bus nuplaktas.
Gerai. Pirmą dieną ponas siunčia Stipruolį arti. Davė tokią gai­šeną, kuri jau savo kaulus vos bepavelka, ką jau ten arklą patrauks. Stipruolis gaišeną įstūmė į griovį, o pats į arklą įsikinkė. Ligi vidu­dienio visus laukus suarė, ligi pavakarių visus dirvonus, o ligi va­karo- visas pievas. Ponas pamatė ir tik rankas skėstelėjo:
Stipruoli, ar pasiutai! Kur gausime šieno?
Kas man darbo! Ar supykai?
Ne, ne, nesupykau, bet šitaip nereikėjo daryti!
Antrą dieną ponas liepė bernui su ta pačia gaišena važiuoti žabų ir prisakė pilną kiemą privežti. Stipruolis nuvažiavo į mišką ir ėmė rauti medžius su visom šaknim. Viens du – prikrovė baisiausią krūvą. O kol jis su medžiais plūkėsi, du vilkai jo gaišeną papiovė. Tai pamatęs, Stipruolis sučiupo vilkus už uodegų ir pasikinkė juos vietoj gaišenos. Vilkai kaukia, o jis lyg nė negirdi, apšventino jiems šonus ir parvežė žabus namo. Vakare kiemas pilnut pilnutėlis, nė nosies neįkiši. Stipruolis iškinkė vilkus ir įleido į tvartą. Tie per naktį visus gyvulius išpiovė. Ponas rytą paleido kakarinę.
Stipruoli, ar pasiutai? Kodėl vilkus pas gyvulius įleidai?
Kurgi aš juos dėsiu, negi neėdusius laikysiu? Ko čia dabar
pyksti? *
Ne, ne, aš nepykstu, bet šitaip nereikėjo daryti.
Ponas liepia Stipruoliui javus kulti. Tas tinka, tik tegul duodąs odos, iš ko spragilui jungą pasitaisyti. Ponas davė visą jaučio odą. Stipruolis supiaustė ją rėžiais, visus suvijo į vieną virvę, nukirto sto­rą ąžuolą, iš drūtgalio pasidirbo spragilo buožę, iš laibgalio – siaus-tuvę ir ėmė kulti, kad net baisu žiūrėti. Viens du – visus šiaudus j pelus suvarė, nuo spragilo kilnojimo pasikėlė toks vėjas, jog viską į padanges išnešiojo. Ponas, tokią stiprybę paregėjęs, sumetė, kad gerai nesibaigs – reikia nuo jo atsikratyti.
Tą pačią dieną ponas Stipruoliui davė nugabenti į girią tris sta­tines kubiliams, kad tie jas lankais apkaustytų. O toje girioje jokių kubilių nebuvo, ten bastėsi baisus lokys, kuris ką nučiupęs į gabalus sudraskydavo. O Stipruolis apie tai nė manyti nenumanė. Pasikinkė savo vilkus, susikrovė statines į ratus, pasiėmė spragilą vietoj bo­tago ir važiuoja. Pusiaukelėje vilkai – gal pavargo, gal ką – ėmė prastai traukti. Stipruolis norėjo juos mažumą spragilu paraginti. Ro­dos, nė nesmarkiai sudavė, o kur tie vilkai dingo, nė pats nepama­tė- tuščios ienos liko! Ką gi darysi – pats įsikinkė. Kai privažiavo mišką, lokys ir atriaumoja. Bernas pamažėliais eina prie jo:
Laba diena, ponas kubiliau! Ko jūs toks piktas?
Kubilius jokios labos dienos nepripažįsta ir jau draskys berną.
Tai tu šitaip statines kaustai? Lįsk į ienas!
Kai tik į ienas įkinkė, Stipruolis atsisėdo ant statinių, sudrožė porą kartų spragilu lokiui per šonus ir nė apsidairyti gerai nespėjo, kai namie atsidūrė.
Kur dėti tą kubilių? Statinių kaustyti nenori, tik muštis lenda! Ponas persigando: ar pasiuto! Tegul dedas, kur norįs. Stipruolis
pririšo kubilių tvarte, o iš ryto kito darbo prašo.
Klėtyje stovi maišai grūdų, nuvežk į malūną sumalti!
Iš ryto pasikinkė kubilių, maišus susikrovė į vežimą ir važiuoja į malūną. O tame malūne šeimininkavo pats devyngalvis velnias. Stipruolis įėjo į malūną ir šaukia:
Kur malūninkas?
Bet vietoj malūninko atėjo jo mokinys, mažas velniūkštis su ries­tais ragiukais.
Tegul ateina pats malūninkas! – paliepė Stipruolis. Mokinys išsigando ir atgal į malūną nuskuodė. Po valandėlės
ateina malūninko padėjėjas, toks vidutiniškas velnias su trim galvom.
Kas toks būsi? – Stipruolis paklausė.
Malūninko padėjėjas!
Man nereikia padėjėjo, reikia paties malūninko.
Ir kai trenkė su spragilu į žemę, tai net sudrebėjo. Padėjėjas per­sigando ir nukūrė atgal į malūną. Po valandėlės ateina devyngalvis velnias ir piktai užriaumoja:
Ko tu nori?
Sumalk man javus! Jei ne, tai visos devynios galvos nusiris!
Devyngalvis tuojau suprato, kad su šituo vyru juokų nėra. Pa­vakare miltai jau namie. Ponas tik nusistebėjo ir nusprendė, kad devyngalvio malūne nebūta. Pala, pala! Lieps rytoj bernui devyn­galvį čia atvežti,- kai juodu susitiks, tai bernui bus blogai!
Rytą Stipruolis važiuoja devyngalvio. O tas į jokias šnekas ne­sileidžia ir nenori važiuoti – čiumpa Stipruolį ir velka prie girnų – jį sumalsiąs į miltus. Stipruolis nieko nebelaukė, griebė velnią už pa­karpos ir trumpai pasakė:
Lįsk į ienas, matau, kad tave reikia pamokyti.
Velnią įkišo į ienas, kubilių pririšo prieky, pats į vežimą ir ėmė savo žirgus su spragilu šventinti: du kartus velniui per šonus, kartą kubiliui. Tik švilpt, ir jau namie!
Kokie čia tavo be malūninkai, kokie be kubiliai! Nė vienas dirbti nenori, o man vietoj jų – tuščiai plūkis. Parūpink rytoj kitą darbą!
Ponas aiškiai mato, kad nuo Stipruolio reikia truks plis atsikra­tyti. Jis primokė savo senelę, kad ji nakčia įsikartų į liepą ir kukuo­tų kaip gegutė. Tada, girdi, Stipruolis manysiąs, kad metai baigėsi. Gerai. Naktį Stipruolis girdi gegutę kukuojant. Jisai išeina į kiemą, pasičiumpa didelį akmenį ir sviedžia į liepą, šaukdamas:
-■ Štiš iš čia, štiš, ko nelaiku kukuoji!
Akmuo nušvilpė pro pat nosį senelei, toji buldinkšt iš medžio ir nebe gyva. Ponas iš ryto grąžo rankas ir sako žmonai:
Su tuo bernu gerai nesibaigs! Sakyk jam, kad sergu, o tu ne­turi darbo, tegul eina sau!
Žmona ir pasakė, bet bernas tarė:
Jeigu serga, tai reikia palaukti, kol pasveiks! Ponas tada sako savo žmonai:
Sakyk jam, kad aš numiriau, tegul eina sau! Žmona taip ir kalba, o Stipruolis atsako:
Jeigu mirė, tai reikia nuprausti ir palaidoti. Išeisiu po lai­dotuvių.
Įėjo Stipruolis pono prausti. Kiti prausia šaltu vandeniu, o jis pasiima verdančio 4r pila ant pono. Tasai, nebegalėdamas tverti, pašoko ant kojų.
Kokia laimė!-sušuko Stipruolis.-Iš numirusiųjų prisikėlė!
Jei tau laimė, tegul bus laimė,- atrėžė įniršęs ponas,- imk pinigų, kiek tik pakeli, ir dink iš akių!
Susišlavė Stipruolis visus pono pinigus, susirišo į nešulį, persimetė per petį ir sako:
Pasakyk dėkui mano močiai, kad aš toks minkštaširdis. Būtų kitas mano vietoje pasitaikęs, tai tu būtum nė neatsikėlęs.

Viena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sū­nų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti ištisus metus, o metų pa­baiga tada, kai gegutė užkukuos; alga tokia, kiek stengs panešti; ir dar pykti nė vienam nevalia – katras papyks, tas su geležiniu bo­tagu bus nuplaktas.

Gerai. Pirmą dieną ponas siunčia Stipruolį arti. Davė tokią gai­šeną, kuri jau savo kaulus vos bepavelka, ką jau ten arklą patrauks. Stipruolis gaišeną įstūmė į griovį, o pats į arklą įsikinkė. Ligi vidu­dienio visus laukus suarė, ligi pavakarių visus dirvonus, o ligi va­karo visas pievas. Ponas pamatė ir tik rankas skėstelėjo:

Stipruoli, ar pasiutai! Kur gausime šieno?

Kas man darbo! Ar supykai?

Ne, ne, nesupykau, bet šitaip nereikėjo daryti!

Antrą dieną ponas liepė bernui su ta pačia gaišena važiuoti žabų ir prisakė pilną kiemą privežti. Stipruolis nuvažiavo į mišką ir ėmė rauti medžius su visom šaknim. Viens du – prikrovė baisiausią krūvą. O kol jis su medžiais plūkėsi, du vilkai jo gaišeną papiovė. Tai pamatęs, Stipruolis sučiupo vilkus už uodegų ir pasikinkė juos vietoj gaišenos. Vilkai kaukia, o jis lyg nė negirdi, apšventino jiems šonus ir parvežė žabus namo. Vakare kiemas pilnut pilnutėlis, nė nosies neįkiši. Stipruolis iškinkė vilkus ir įleido į tvartą. Tie per naktį visus gyvulius išpiovė. Ponas rytą paleido kakarinę.

Stipruoli, ar pasiutai? Kodėl vilkus pas gyvulius įleidai?

Kurgi aš juos dėsiu, negi neėdusius laikysiu? Ko čia dabar

pyksti?

Ne, ne, aš nepykstu, bet šitaip nereikėjo daryti.

Ponas liepia Stipruoliui javus kulti. Tas tinka, tik tegul duodąs odos, iš ko spragilui jungą pasitaisyti. Ponas davė visą jaučio odą. Stipruolis supiaustė ją rėžiais, visus suvijo į vieną virvę, nukirto sto­rą ąžuolą, iš drūtgalio pasidirbo spragilo buožę, iš laibgalio – siaus-tuvę ir ėmė kulti, kad net baisu žiūrėti. Viens du – visus šiaudus į pelus suvarė, nuo spragilo kilnojimo pasikėlė toks vėjas, jog viską į padanges išnešiojo. Ponas, tokią stiprybę paregėjęs, sumetė, kad gerai nesibaigs – reikia nuo jo atsikratyti.

Tą pačią dieną ponas Stipruoliui davė nugabenti į girią tris sta­tines kubiliams, kad tie jas lankais apkaustytų. O toje girioje jokių kubilių nebuvo, ten bastėsi baisus lokys, kuris ką nučiupęs į gabalus sudraskydavo. O Stipruolis apie tai nė manyti nenumanė. Pasikinkė savo vilkus, susikrovė statines į ratus, pasiėmė spragilą vietoj bo­tago ir važiuoja. Pusiaukelėje vilkai – gal pavargo, gal ką – ėmė prastai traukti. Stipruolis norėjo juos mažumą spragilu paraginti. Ro­dos, nė nesmarkiai sudavė, o kur tie vilkai dingo, nė pats nepama­tė  tuščios ienos liko! Ką gi darysi – pats įsikinkė. Kai privažiavo mišką, lokys ir atriaumoja. Bernas pamažėliais eina prie jo:

Laba diena, ponas kubiliau! Ko jūs toks piktas?

Kubilius jokios labos dienos nepripažįsta ir jau draskys berną.

Tai tu šitaip statines kaustai? Lįsk į ienas!

Kai tik į ienas įkinkė, Stipruolis atsisėdo ant statinių, sudrožė porą kartų spragilu lokiui per šonus ir nė apsidairyti gerai nespėjo, kai namie atsidūrė.

Kur dėti tą kubilių? Statinių kaustyti nenori, tik muštis lenda! Ponas persigando: ar pasiuto! Tegul dedas, kur norįs. Stipruolis pririšo kubilių tvarte, o iš ryto kito darbo prašo.

Klėtyje stovi maišai grūdų, nuvežk į malūną sumalti!

Iš ryto pasikinkė kubilių, maišus susikrovė į vežimą ir važiuoja į malūną. O tame malūne šeimininkavo pats devyngalvis velnias. Stipruolis įėjo į malūną ir šaukia:

Kur malūninkas?

Bet vietoj malūninko atėjo jo mokinys, mažas velniūkštis su ries­tais ragiukais.

Tegul ateina pats malūninkas! – paliepė Stipruolis. Mokinys išsigando ir atgal į malūną nuskuodė. Po valandėlės

ateina malūninko padėjėjas, toks vidutiniškas velnias su trim galvom.

– Kas toks būsi? – Stipruolis paklausė.

– Malūninko padėjėjas!

– Man nereikia padėjėjo, reikia paties malūninko.

Ir kai trenkė su spragilu į žemę, tai net sudrebėjo. Padėjėjas per­sigando ir nukūrė atgal į malūną. Po valandėlės ateina devyngalvis velnias ir piktai užriaumoja:

– Ko tu nori?

– Sumalk man javus! Jei ne, tai visos devynios galvos nusiris!

Devyngalvis tuojau suprato, kad su šituo vyru juokų nėra. Pa­vakare miltai jau namie. Ponas tik nusistebėjo ir nusprendė, kad devyngalvio malūne nebūta. Pala, pala! Lieps rytoj bernui devyn­galvį čia atvežti,- kai juodu susitiks, tai bernui bus blogai!

Rytą Stipruolis važiuoja devyngalvio. O tas į jokias šnekas ne­sileidžia ir nenori važiuoti – čiumpa Stipruolį ir velka prie girnų – jį sumalsiąs į miltus. Stipruolis nieko nebelaukė, griebė velnią už pa­karpos ir trumpai pasakė:

– Lįsk į ienas, matau, kad tave reikia pamokyti.

Velnią įkišo į ienas, kubilių pririšo prieky, pats į vežimą ir ėmė savo žirgus su spragilu šventinti: du kartus velniui per šonus, kartą kubiliui. Tik švilpt, ir jau namie!

– Kokie čia tavo be malūninkai, kokie be kubiliai! Nė vienas dirbti nenori, o man vietoj jų – tuščiai plūkis. Parūpink rytoj kitą darbą!

Ponas aiškiai mato, kad nuo Stipruolio reikia truks plis atsikra­tyti. Jis primokė savo senelę, kad ji nakčia įsikartų į liepą ir kukuo­tų kaip gegutė. Tada, girdi, Stipruolis manysiąs, kad metai baigėsi. Gerai. Naktį Stipruolis girdi gegutę kukuojant. Jisai išeina į kiemą, pasičiumpa didelį akmenį ir sviedžia į liepą, šaukdamas:

– Štiš iš čia, štiš, ko nelaiku kukuoji!

Akmuo nušvilpė pro pat nosį senelei, toji buldinkšt iš medžio ir nebe gyva. Ponas iš ryto grąžo rankas ir sako žmonai:

– Su tuo bernu gerai nesibaigs! Sakyk jam, kad sergu, o tu ne­turi darbo, tegul eina sau!

Žmona ir pasakė, bet bernas tarė:

Jeigu serga, tai reikia palaukti, kol pasveiks! Ponas tada sako savo žmonai:

Sakyk jam, kad aš numiriau, tegul eina sau! Žmona taip ir kalba, o Stipruolis atsako:

– Jeigu mirė, tai reikia nuprausti ir palaidoti. Išeisiu po lai­dotuvių.

Įėjo Stipruolis pono prausti. Kiti prausia šaltu vandeniu, o jis pasiima verdančio 4r pila ant pono. Tasai, nebegalėdamas tverti, pašoko ant kojų.

– Kokia laimė!-sušuko Stipruolis.-Iš numirusiųjų prisikėlė!

– Jei tau laimė, tegul bus laimė,- atrėžė įniršęs ponas,- imk pinigų, kiek tik pakeli, ir dink iš akių!

Susišlavė Stipruolis visus pono pinigus, susirišo į nešulį, persimetė per petį ir sako:

– Pasakyk dėkui mano močiai, kad aš toks minkštaširdis. Būtų kitas mano vietoje pasitaikęs, tai tu būtum nė neatsikėlęs.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.