Našlaitė pas Laimės močią

Našlaitė pas Laimės močią
Viena motina turėjo tikrą dukterį ir podukrą; podukra buvo darbšti ir vikri, tikroji dukra aikšti ir tinginė. Pamotė našlaitę varė prie darbo nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro ir tik kokią duonos plutelę jai atkišdavo, o savo dukrą paikinte paikino ir vien skaniu ragaišiu maitino. Kartą pačiam viduržiemy motinos duktė užsimanė žemuogių. Pamotė tuojau įdavė našlaitei didelį krepšį ir ašakinės duonos kepalėlį – tegul einanti į mišką uogų ieškoti ir namo negrįžtanti, kol pilną krepšį pririnksianti.
Vargšė našlaitė ir išėjo. Vaikščiojo, vaikščiojo po mišką, sušalo, pavargo,- bet ničnieko nerado. Užklupo vakaras, ir ji jau nebežino kelio į namus. Atsisėdo, vargšelė, ant kelmo ir ėmė gailiai verkti. Tik va ašaras braukiant jai pasirodė, kad čia pat spindi koks žibu­rėlis. Pasižiūri – ogi visai netoli maža trobelė su nendrių stogeliu bestovinti. Našlaitė tuojau priėjo ir pasibeldė į duris. Sena močiutė atidarė duris. Mergaitė pasisveikino ir prašė įleisti sušilti. Močiutė įleido ją į trobą, pasodino prie šilto mūrelio ir klausia:
Ką tu, dukrele, taip vėlai miške veiki?
Našlaitė papasakojo, kaip pamotė ją siuntusi į mišką žemuogių, kaip ji kiaurą dieną tuščiai ieškojusi uogų ir galop paklydusi. Mo­čiutė išklausė, bet nieko neatsakė. Apšilus našlaitei ir alkis pašoko. Ji išsiėmė iš krepšio savo kepalėlį, atlaužė kąsnelį močiutei ir pati ėmė valgyti. Senutė paragavo ir sako:
– Vaje, dukrele, kokia prasta tavo duona!
– Tokią man pamotė teduoda.
Tada močiutė paėmė savo kepalėlį ir davė našlaitėlei valgyti. Duona buvo balta ir skani, ir našlaitė sušuko:
Vaje, močiute, kokia gardi tavo duona! Tokios kaip gyva ne­su valgiusi!
Kai pavalgė ir apšilo, močiutė sako jai:
Paimk, dukrele, šluotikę ir pašluok kiemą.
Našlaitė paėmė šluotelę, išėjo į lauką ir švariai švariai nušlavė kiemą. Tai stebuklai! Kai tik nušlavė, tuojau pamatė, kad ten žemuogių lyg berte priberta. Ji priuogavo pilną krepšį ir nežino, kaip senutei atsidėkoti. Dabar našlaitė jau norėtų namo keliauti. Senoji močiutė išvedė ją į kelią ir įdavė mažą skrynelę, prisakydama:
Atidaryk ją tik po trijų dienų, joje rasi savo laimę!
Ar ir aš turiu laimę? – nustebo našlaitė.- Tai tu esi Laimės močia?
Taip, Laimės močia esu! -pasakė močiutė ir prapuolė. Našlaitė eina namo ir džiaugiasi. Ji atidavė žemuoges pamotei,
o toji užsipuolė klausinėti, kur uogų gavusi. Našlaitė apsakė, kaip visą dieną tuščiai ieškojusi, kaip pamačiusi mažą trobelę su nendrių stogeliu ir užėjusi sušilti, kaip Laimės močia vaišinusi ją gardžia duona, leidusi kieme žemuogių prisirinkti ir dar įdavusi skrynelę su laime.
Antrą dieną pamotė siunčia žemuogių ir tikrąją dukrą. Jai įdavė visokių gardumynų ir kepalą baltos duonos. Tikroji dukra prisivilko storai storai, kad nesušaltų. Kol nukėblino ligi miško, pusė dienos praėjo. Miške ji pamatė Laimės močios trobelę, nė nepasibeldusi įsibrovė į vidų, nė „labos dienos” nepasakiusi prie krosnies atsidrėbė.
Tai kad sušalau!
Laimės močia nieko nesakė. Tikroji dukra išsikrovė iš krepšio sa­vo gardumynus ir ėmė čiaumoti.
– Galėtum ir man duoti kokį kąsnelį! – pasakė Laimės močia.
– Lyg pati neturėtum! – atrėžė pamotės dukra. Pavalgiusi ir pasilsėjusi, jinai sušuko:
– Tai duok šen tas žemuoges!
– Paimk šluotelę ir pašluok kiemą.
Lauk sveika! Namie aš nė kambario nešiuoj u, o čia dabar, šaltyje, sniegą šluosiu! Šluok pati, o aš žemuoges rinksiu.
Laimės močia paėmė šluotelę, nušlavė kiemą ir padėjo net žemuo­ges surinkti,- tinginei ir šitai per sunku buvo. O kai krepšys buvo pilnas, ji nepamiršo paklausti:
O kur skrynelė su mano laime? Laimės močia jai įdavė skrynelę ir perspėjo:
Atidaryk ją tik po metų, joje rasi savo laimę!
Pamotės dukra parėjo namo labai nuvargusi, bet su dideliu džiaugsmu.
Trečios dienos vakare į jų namus užsuko koks nepažįstamas žmo­gus ir prašosi nakvynės. Pamotė dėbt į jį piktai: Valkiojasi čia viso­kie elgetos, dar pavogsią dukters skrynelę. Našlaitė gailėjo nepa­žįstamojo keleivio, ji sutaisė jam savo patalą prie šilto mūrelio ir pavaišino savo žemuogėmis. Jisai stebisi, kur viduržiemy tokių uogų radusi, našlaitė apsakė, kur jų prisiuogavusi. Tada nepažįstamasis sako:
Aš esu karalaitis. Visą karalystę išvaikščiojau, sau nuotakos ieškodamas. Būk man už žmoną, aš tave į savo pilį nusivešiu.
O pamotės dukra, šitai išgirdusi, tuojau su savo žemuogėmis pri­stojo:
Paragauk dabar mano uogų, gal aš būsiu ta tikroji nuotaka! Karalaitis paragavo ir atsistebėti negali, kur tokios rūgščios ir
karčios uogos augusios. Tačiau pamotės dukra vis tiek nenurimsta ir ima šaukti našlaitei:
Ak tu, nuskurėle, kokia iš tavęs karalienė! Atidaryk savo skrynelę, tada matysi, kokia tavęs laimė laukia! Pakulų kuodas ir verpstas – va tavo visa laimė!
Našlaitė atidarė Laimės močios dovanotą skrynelę ir rado joje karalienės karūną. Karalaitis uždėjo jai ant galvos karūną, pasiso­dino našlaitę ant žirgo ir išsinešė į pilį.
Praėjus metams, ir pamotės dukra atidarė savo skrynelę. Iš tos šoktelėjo liepsna ir supleškino namus su visu turtu. Dabar tinginė gavo mokytis darbo.

Viena motina turėjo tikrą dukterį ir podukrą; podukra buvo darbšti ir vikri, tikroji dukra aikšti ir tinginė. Pamotė našlaitę varė prie darbo nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro ir tik kokią duonos plutelę jai atkišdavo, o savo dukrą paikinte paikino ir vien skaniu ragaišiu maitino. Kartą pačiam viduržiemy motinos duktė užsimanė žemuogių. Pamotė tuojau įdavė našlaitei didelį krepšį ir ašakinės duonos kepalėlį – tegul einanti į mišką uogų ieškoti ir namo negrįžtanti, kol pilną krepšį pririnksianti.

Vargšė našlaitė ir išėjo. Vaikščiojo, vaikščiojo po mišką, sušalo, pavargo,- bet ničnieko nerado. Užklupo vakaras, ir ji jau nebežino kelio į namus. Atsisėdo, vargšelė, ant kelmo ir ėmė gailiai verkti. Tik va ašaras braukiant jai pasirodė, kad čia pat spindi koks žibu­rėlis. Pasižiūri – ogi visai netoli maža trobelė su nendrių stogeliu bestovinti. Našlaitė tuojau priėjo ir pasibeldė į duris. Sena močiutė atidarė duris. Mergaitė pasisveikino ir prašė įleisti sušilti. Močiutė įleido ją į trobą, pasodino prie šilto mūrelio ir klausia:

Ką tu, dukrele, taip vėlai miške veiki?

Našlaitė papasakojo, kaip pamotė ją siuntusi į mišką žemuogių, kaip ji kiaurą dieną tuščiai ieškojusi uogų ir galop paklydusi. Mo­čiutė išklausė, bet nieko neatsakė. Apšilus našlaitei ir alkis pašoko. Ji išsiėmė iš krepšio savo kepalėlį, atlaužė kąsnelį močiutei ir pati ėmė valgyti. Senutė paragavo ir sako:

– Vaje, dukrele, kokia prasta tavo duona!

– Tokią man pamotė teduoda.

Tada močiutė paėmė savo kepalėlį ir davė našlaitėlei valgyti. Duona buvo balta ir skani, ir našlaitė sušuko:

Vaje, močiute, kokia gardi tavo duona! Tokios kaip gyva ne­su valgiusi!

Kai pavalgė ir apšilo, močiutė sako jai:

Paimk, dukrele, šluotikę ir pašluok kiemą.

Našlaitė paėmė šluotelę, išėjo į lauką ir švariai švariai nušlavė kiemą. Tai stebuklai! Kai tik nušlavė, tuojau pamatė, kad ten žemuogių lyg berte priberta. Ji priuogavo pilną krepšį ir nežino, kaip senutei atsidėkoti. Dabar našlaitė jau norėtų namo keliauti. Senoji močiutė išvedė ją į kelią ir įdavė mažą skrynelę, prisakydama:

Atidaryk ją tik po trijų dienų, joje rasi savo laimę!

Ar ir aš turiu laimę? – nustebo našlaitė.- Tai tu esi Laimės močia?

Taip, Laimės močia esu! -pasakė močiutė ir prapuolė. Našlaitė eina namo ir džiaugiasi. Ji atidavė žemuoges pamotei,

o toji užsipuolė klausinėti, kur uogų gavusi. Našlaitė apsakė, kaip visą dieną tuščiai ieškojusi, kaip pamačiusi mažą trobelę su nendrių stogeliu ir užėjusi sušilti, kaip Laimės močia vaišinusi ją gardžia duona, leidusi kieme žemuogių prisirinkti ir dar įdavusi skrynelę su laime.

Antrą dieną pamotė siunčia žemuogių ir tikrąją dukrą. Jai įdavė visokių gardumynų ir kepalą baltos duonos. Tikroji dukra prisivilko storai storai, kad nesušaltų. Kol nukėblino ligi miško, pusė dienos praėjo. Miške ji pamatė Laimės močios trobelę, nė nepasibeldusi įsibrovė į vidų, nė „labos dienos” nepasakiusi prie krosnies atsidrėbė.

Tai kad sušalau!

Laimės močia nieko nesakė. Tikroji dukra išsikrovė iš krepšio sa­vo gardumynus ir ėmė čiaumoti.

– Galėtum ir man duoti kokį kąsnelį! – pasakė Laimės močia.

– Lyg pati neturėtum! – atrėžė pamotės dukra. Pavalgiusi ir pasilsėjusi, jinai sušuko:

– Tai duok šen tas žemuoges!

– Paimk šluotelę ir pašluok kiemą.

Lauk sveika! Namie aš nė kambario nešiuoj u, o čia dabar, šaltyje, sniegą šluosiu! Šluok pati, o aš žemuoges rinksiu.

Laimės močia paėmė šluotelę, nušlavė kiemą ir padėjo net žemuo­ges surinkti,- tinginei ir šitai per sunku buvo. O kai krepšys buvo pilnas, ji nepamiršo paklausti:

O kur skrynelė su mano laime? Laimės močia jai įdavė skrynelę ir perspėjo:

Atidaryk ją tik po metų, joje rasi savo laimę!

Pamotės dukra parėjo namo labai nuvargusi, bet su dideliu džiaugsmu.

Trečios dienos vakare į jų namus užsuko koks nepažįstamas žmo­gus ir prašosi nakvynės. Pamotė dėbt į jį piktai: Valkiojasi čia viso­kie elgetos, dar pavogsią dukters skrynelę. Našlaitė gailėjo nepa­žįstamojo keleivio, ji sutaisė jam savo patalą prie šilto mūrelio ir pavaišino savo žemuogėmis. Jisai stebisi, kur viduržiemy tokių uogų radusi, našlaitė apsakė, kur jų prisiuogavusi. Tada nepažįstamasis sako:

Aš esu karalaitis. Visą karalystę išvaikščiojau, sau nuotakos ieškodamas. Būk man už žmoną, aš tave į savo pilį nusivešiu.

O pamotės dukra, šitai išgirdusi, tuojau su savo žemuogėmis pri­stojo:

Paragauk dabar mano uogų, gal aš būsiu ta tikroji nuotaka! Karalaitis paragavo ir atsistebėti negali, kur tokios rūgščios ir

karčios uogos augusios. Tačiau pamotės dukra vis tiek nenurimsta ir ima šaukti našlaitei:

Ak tu, nuskurėle, kokia iš tavęs karalienė! Atidaryk savo skrynelę, tada matysi, kokia tavęs laimė laukia! Pakulų kuodas ir verpstas – va tavo visa laimė!

Našlaitė atidarė Laimės močios dovanotą skrynelę ir rado joje karalienės karūną. Karalaitis uždėjo jai ant galvos karūną, pasiso­dino našlaitę ant žirgo ir išsinešė į pilį.

Praėjus metams, ir pamotės dukra atidarė savo skrynelę. Iš tos šoktelėjo liepsna ir supleškino namus su visu turtu. Dabar tinginė gavo mokytis darbo.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.