Deimanto kurpaitė

Pamotė turėjo dvi tikras dukras, o trečią po­dukrą. Tikrosios dukros buvo tinginės ir ne­gražios, bet motina jas labai mylėjo ir paiki­no. Podukra buvo daili ir darbšti, kas pamo­tei ir tikrosioms dukroms labai nepatiko. Todėl jos vargšę našlaitę versdavo dirbti die­ną naktį.
Tos žemės karaliaus sūnus ieškojo pačios ir iškėlė didelę puotą, kurion sukvietė visas karalystės mergaites. Kai tikrosios dukros tai­sėsi į puotą, podukra klausė, ar negalėtų ir ji drauge eiti. Pamotė išbėrė stuopą žirnių į pelenus ir suriko:
—    Kai išrinksi tuos žirnius, galėsi eiti.
Našlaitė atsisėdo verkdama prie pelenų krūvos ir šaukia:
—    Balandėliai, eikšekit man pagalbon! Sveikus rinkit į stuopelę, o nesveikus į gurklelį!
Tuojau prisileido daug balandžių ir beregint visus žirnius sulasio­jo. Nuveikę darbą, balandžiai dar primokė našlaitę, kad nueitų prie motinos kapo. Našlaitė nuėjo į kapines, prisiglaudė prie eglės, kur prie kapo augo, ir tuoj pat nuo eglės nukrito dailūs sidabro drabu­žiai. Apsidarė jais ir nuskubėjo į karaliaus puotą. Karalaitis tik su ja viena tenorėjo šokti, bet netrukus ji dingo ir išskubėjo namo.
Kitą puotos dieną našlaitė turėjo iš pelenų išrinkti kanapių stuo­pą. Ir su kanapėmis taip pat buvo, o šį kartą prie eglės ji gavo aukso drabužius. Iš puotos ji vėl greitai išbėgo ir dingo lyg vandeny.
Trečią puotos dieną pamotė į pelenus išbėrė stuopą garstyčių, tegul jas išrenkanti. Balandėliai vėl našlaitei pagelbėjo, ir šį kartą ji prie eglės gavo deimanto drabužius. Kai dabar našlaitėlė atvyko į pilį, karalaitis įsakė slenkstį ‘derva ištepti, kad gražuolė bėgdama
priliptų. Našlaitei pasisekė išsprukti, tačiau derva nutraukė vie­ną jos deimanto kurpaitę.
Karalaitis pasiėmė kurpaitę, važinėjo su ja po visą karalystę ir ją tinkino. Bet pasirodė, kad nėra nė vienos mergaitės, kuriai kur­paitė gerai tiktų. Užvažiavo ir pas pamotę. Toji, matydama, kad jos dukroms kurpaitė per maža, ėmė ir apdrožė vyresniajai koją. Dabar dukra visai lengvai galėjo kurpaitę. apsiauti. Karalaitis ir išsivežė ją į Pili-
Pro kapines važiuodamas, girdi balandžius burkuojant:
—    Kruvinas batas, niekas nemato!
Karalaitis pasižiūri — ogi tikrai nuotakai iš kurpaitės kraujas bė­ga. Jis veža vyriausiąją dukrą atgalios, o pamotė dabar apdrožia koją jaunesniajai. Vežasi tą, bet prie kapinių balandžiai vėl ėmė burkuoti, ir karalaitis pamatė esąs dar sykį apgautas.
Trečią kartą grįžęs pas motiną, galop randa našlaitę, o jai kur­paitė kaip nulieta.
Dabar važiuoja pro kapines ir girdi balandžius burkuojant:
—    Nuotaką veža! Nuotaką veža!
Taip našlaitė ir išėjo už karalaičio, o tikrosios pamotės dukros dar ilgai skausmą kentė, kol savo kojas apsigydė.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.