Purplelis ir lapė

Kartą gyveno pasaulyje purplelis ir lapė. Vieną dieną purp­lelis išėjo iš namų maisto ieškoti. Lapė irgi išėjo. Ji buvo alka­na. Pamatė purplelį, ir jai ėmė seilės varvėti. Pradėjo ji pama­žu sėlinti paskui purplelį ir nuėjo iki pat jo namų. Mato, purp­lelio namai pačioje aukšto medžio viršūnėje, o tenai tupi du jaunikliai. Paukštyčiai dar nė neskraido. Lapė atsistojo po me­džiu ir sako purpleliui:
— Ei purpleli! Mesk man savo vaikus, aš juos suėsiu. Jeigu nemesi, įlipsiu į medį, suėsiu tave ir tavo vaikus, dar ir namus sugriausiu!
Paikas purplelis išsigando lapės grasinimų ir numetė savo paukštyčius. Suėdė juos lapė pasigardžiuodama ir nubėgo. Ne­laimingas purplelis pradėjo verkti ir aimanuoti. Staiga atskrido varna ir atsitūpė priešais ant šakos.
—    Ko tu toks nuliūdęs, purpleli? — klausia varna. Purplelis jai guodžiasi:
—    Atbėgo lapė ir sako: mesk man savo vaikus, jeigu ne­numesi, įlipsiu į medį, suėsiu tave ir tavo vaikus, ir dar namus sugriausiu. Išsigandau ir numečiau jai savo vaikelius, o ji ir suėdė juos. Dabar štai tupiu ir gailiai verkiu.
—    Ar tau galvoj pasimaišė? — sako varna.— Lapė juk spar­nų neturi, negalėjo ji pas tave užlėkti ir suėsti tavo vaikų ir tavęs…
Netrukus purplelis vėl padėjo kiaušinius, ir iš jų išsirito paukštyčiai. Pradėjo jie augti. Lapė vėl užsigeidė pasmaguriau­ti, vėl ji atbėgo po tuo pačiu medžiu. Pamatė purplelį ir sa­ko:
—    Mesk man savo paukštyčius, aš juos suėsiu. Jeigu ne­numesi, įlipsiu į medį, suėsiu tave ir tavo vaikus ir namus su­griausiu!
Purplelis pažvelgė iš lizdo ir sušuko:
—    Meluoji tu, valkata!
Lapė nežinojo, ką dabar daryti. „Tai varna bus jį pamo­kiusi,— pagalvojo lapė— Palūkėk, aš tau parodysiu.” Nuėjo ji į lauką, ten atsigulė ir apsimetė negyva.
Skrenda varna ir mato — guli vidury lauko negyva lapė. Pamažėle pamažėle nusileido varna ant žemės. Porą kartų krank­telėjo. Lapė nė krust. Prisėlino arčiau ir bakstelėjo snapu jai į uodegą. Lapė vėl nė krust.
„Tikrai nugaišo”,— pagalvojo varna ir užšoko lapei ant pil­vo. „Dabar aš tave pačią sulesiu, akis iškaposiu”,— tarė varna, bet staiga lapė tik čiupt ją.
—    Na, parodyk dabar savo gudrumą! Purplelį pamokei, da­bar pati išsivaduok! — piktai džiaugėsi lapė.
Jau griebs ją ėsti, bet varna sako:
Jei nori mane suėsti, lape, tai ir ėsk. Tik leisk pasakyti paskutinę savo valią. Pirma išklausyk manęs.
Na, gerai, kalbėk, tik greičiau! — sutinka lapė.
Tokia paskutinė mano valia: aš nieko daugiau neturiu, tik kūną, plunksnas, odą, mėsą ir kaulus. Jeigu tu sugrauši ma­no kaulus ir juos prarysi, tai susirgsi. Jeigu tu nori mane suėsti ir likti sveika, mesk mane į daubos dugną. Aš užsimušiu, o ma­n0 kaulai sulūš ir sutrupės. Tada tu įlipsi ir skaniai mane su­ėsi.
Kvaila lapė sutiko. Nunešė ji varną prie daubos krašto ir numetė žemyn. Varna iš pradžių pasirito mažumėlę apačion, o paskui išskleidė sparnus, pakilo ir nutūpė kitoje daubos pusėje. Kiek patupėjo tenai priešais lapę, kranktelėjo, paskui vėl pakilo
ir dingo iš akių.
O apgauta lapė liko tupėti išsižiojusi.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.