Septyngalvis divas

Kartą gyveno moteriškė su šešiais sūnumis. Jie buvo tokie pavargėliai, kad net vandens neturėjo sočiai atsigerti. Vieną die­ną ji sako sūnums:
—    Argi taip visą amžių ir badausime? Ruoškitės, einam į ko­kį miestą. Gal ten atrasime savo laimę.
Ir iškeliavo jie. Ėjo kelias dienas ir naktis, ir motina su dvy­likamečiu sūnumi atsiliko. Penki vyresnieji sūnūs buvo stiprūs ir keliavo toliau. Ėjo jie, ėjo ir priėjo kryžkelę. Nutarė pasukti į kairę. Mato — tolumoje kyla sruogelė dūmų. Pasuko jie te­nai. Netrukus priėjo prie trobos ir įžengė vidun, pasveikino šei­mininką. O ten sėdėjo septyngalvis divas. Jis tarė:
— Jeigu nebūtumėte pasisveikinę, suryčiau štai dabar visus po kąsnelį.
Paskui jis pašoko iš savo vietos, nusuko broliams galvas, o kūnus surijo. Sena motina ir jauniausias sūnus taip pat priėjo kryžkelę ir pasuko keliu į kairę. Pamatė ten rūkstant dūmus ir priėjo prie trobos, {eina vidun, pasisveikina, o tenai besėdįs sep­tyngalvis divas.
— Jeigu nebūtumėte pasisveikinę,— sako divas,— suėsčiau štai dabar judu abu po kąsnelį.
Jis pašoko iš vietos, jau buvo besižiojęs, bet vikrus bernaitis neišsigando ir tvirtai įsikibo divui į gerklę. Divas mušė jį, jis mušė divą, taip galynėjosi juodu dvylika dienų. Pagaliau bernaitis patiesė jį ant žemės ir nudobė. Jis nuvilko negyvą divą prie duobės ir įmetė į ją, tik staiga žiūri — ant dugno penkios nusuktos galvos voliojasi. Jis šūktelėjo:
— Pažiūrėk, motule, brolių irgi čia būta, tasai divas nužudė juos.
Paskui įspėjo motiną:
— Žiūrėk, motule, išsitrinkusi galvą, neišpilk vandens į tą duobę, o dar divas atsigaus.
— Gerai, sūneli,— atsakė motina.
Netrukus atbėgo katė. Jai po kaklu parišta keturiasdešimt raktų. Sūnus pagavo katę ir nuėmė raktus. Atrakino jis viene­rias divo namų duris ir pamatė žmones, apžėlusius plaukais. Kai tik bernaitis įėjo, jie ėmė tarpusavy kalbėtis:
— Aš liesas, o tu riebus, aš liesas, o tu riebus.
Bernaitis suprato, ko jie taip kalba, ir tarė sau: „Jie palaikė mane divu.”
Jis pradėjo juos raminti:
— Žmonės, aš ne divas, ne perė, ne džinas, o žmogus. Aš užmušiau divą, dabar visi jūs esate laisvi. Eikite namolei. Žmonės nudžiugo, sukalbėjo padėkos maldas, išėjo laukan ir iškeliavo kas sau.
Kitame kambaryje bernaitis rado cukraus ir saldainių, o tre­čiame — riešutų, ketvirtame — razinų. Taip jis atrakino trisde­šimt devynerias duris ir rado ten visko, ko norėjo. Pagaliau bernaitis atrakino paskutiniąsias duris ir rado ten pririštus du žirgus — vėjo žirgą ir viesulo žirgą — ir ant kiekvieno jų po šau­tuvą ir kalaviją. Jis išėjo iš tenai, užrakino visas duris ir apsigyveno su motina tame name. Kasdien jis balnojo vėjo žirgą, jojo medžioti ir grįždavo su geru laimikiu. Taip ir gyveno juo­du, nepažindami nei vargų, nei rūpesčių. Bet staiga jo motinai pradėjo tarytum vieno šulo trūkti. Išsitrinkusi galvą, ji supylė vandenį į duobę, kur gulėjo negyvas divas, o sykį šūktelėjo:
— Kam man tie turtai? Jeigu turėčiau vyrą, galėčiau su juo maloniai laiką leisti.
O divas jau seniai buvo atsigavęs nuo išpilto ant jo van­dens, bet bijojo prašnekti. Išgirdo jis moteriškės skundą ir ta­rė:
— Ei moteriške, jeigu tau reikalingas vyras, ištrauk mane iš tos duobės, ir aš būsiu tau už vyrą.
Moteriškė nubėgo prie duobės, nurinko nuo viršaus akme­nis ir klausia:
— Kaip aš tave iš čia ištrauksiu?
– Pririšk mane už vėjo žirgo,— sako divas. – Juo mano sūnus kasdien medžioti joja.
– Tai sugalvok ką nors,— neatlyžta jisai.
Po vakarinės maldos sūnus parjojo iš medžioklės. Motina padavė jam valgyti, jis pasisotino. Tada ji sako:
—    Sūnau mano, tu kasdien joji medžioti vėjo žirgu, jis ge­rokai sulyso. Jok rytoj viesulo žirgu, o šį žirgą aš dienelę kitą paganysiu.
—    Gerai, motule,— sako sūnus,— padarysiu, kaip tu liepi. Kitą rytą sūnus sėdo ant viesulo žirgo ir išjojo į medžioklę.
Jo motina pasigavo vėjo žirgą ir nuvedė prie duobės, kur gu­lėjo divas. Divas sako jai:
—    Paimk iš skrynios keturiasdešimt žingsnių ilgumo arkaną, užrišk žirgui už kaklo, o aš įsikibsiu į kitą galą, ir žirgas ištrauks mane.
Moteriškė paėmė arkaną, užrišo žirgui už kaklo ir jį nuve­dė prie duobės. Divas įsikibo į arkaną, žirgas patraukė, divas su trenksmu išsirito iš duobės ir užgožė visą kiemą. Ir pradėjo moteriškė su divu draugauti, o vakare, prieš grįžtant sūnui, paslėpdavo divą didelėje medinėje skrynioje ir sėdėdavo tyli. Netrukus ji ėmė pilnėti. Sūnus kartą klausia:
—    Motule, kodėl tu taip ėmei storėti? Motina juokauja:
—    Sūneli, mes dabar turtingi, aš valgau ir geriu, kiek pa­tinka, štai kasdien ir storėju. Kaip čia netuksi nuo tokio sotaus gyvenimo?
Sūnus patikėjo. Praėjo devyni mėnesiai, devynios dienos, de­vynios valandos, ir pagimdė moteriškė berniuką, kai sūnus buvo medžioklėje. Ir sako ji divui:
—    Na, dabar sugalvok, ką daryti su kūdikiu? Ką aš sūnui pasakysiu?
—    Nesirūpink,— sako divas,— rasiu, ką daryti.
Jis paėmė pliką kūdikį ir nunešė jį prie kelio, kuriuo turėjo parjoti moteriškės sūnus. Prieš vakaro maldą šis jojo namo iš medžioklės ant viesulo žirgo ir pamatė prie kelio gailiai ver­kiantį kūdikį. Jis apsidžiaugė, nulipo nuo žirgo, paėmė vaikutį, suvystė jį ir įsikišo į užantį. Išėjo motina jo pasitikti ir ma­to — sūnus kažką parsigabena užantyje. Ji klausia:
—    Sūneli, ką ten užantyje turi? Sūnus sako:
Joju keliu ir matau; guli kūdikis ir klykia. Pagailo marį, ir paėmiau jį.
Sūnau mano, tavęs namie nebūna, išeini rytą, o grįžti naktį. Aš jau sena, nepasigaliu, ir man bus sunku auginti ma­žylį. Neužkrauk man rūpesčių, nunešk jį, kur radai.
—    Kaipgi aš jį paliksiu? Juk numirs,— sako sūnus.— Visi mano broliai žuvo. Užaugink šį berniuką, jis kada nors mums pravers.
– Gerai, sūnau,— sako motina,— tegu bus, kaip tu nori. Kartą, kai sūnus grįžo iš medžioklės, motina sako jam:
– Sūneli, gerą naujieną turiu: man krūtyse atsirado pieno!
— Telaimina tave dievas, motule, tai kūdikio dalis. Duos dievas, jis užaugs ir bus tikras vyras.
Penėjo juodu divo sūnų gazelės smegenėlėmis, kepta žvėrie­na. Stiebėsi jis taip greitai, kad per dieną užaugdavo kaip per dvi, o per metus— kaip per dvejus trejus. Sukako vaikui de­šimt metų. Vakarais senutė sėdėdavo prie židinio su abiem sū­numis, o divas pro plyšį skrynioje žiūrėdavo į savo sūnų, o paskui užmigdavo. Dievo valia abu broliai buvo labai panašūs, ir niekas negalėjo jų atskirti. Sykį, kai divas žiūrėjo pro ply­šį, berniukas pamatė jo akis. Iš divo akių žiro kibirkštys, ir berniukas verkdamas puolė prie brolio:
— Broliuk, pažvelk, kokios mano tėvo akys! Motina suriko ant jo:
— Kad tu kur galą gautum! Sėdėk ramiai, iš kur tu, naš­laitėli, turėsi tėvą?
Berniukas nutilo, bet vis baikščiai dirsčiojo į skrynią. Ir vėl pamatė divo akis ir sušuko:
– Pažvelk į mano tėvą, kokios baisios jo akys!
– O mano globėjau! — sušuko vyresnysis sūnus, pašoko iš vietos ir išsitraukė kardą.
Divas sustaugė iš baimės ir iššoko iš skrynios. Šešias dienas ir šešias naktis juodu grūmėsi. Pagaliau bernaitis jį įveikė ir jau norėjo versti žemėn, tik motina papylė jam po kojom mai­šelį sorų, ir jisai paslydo. Motina norėjo, kad sūnus žūtų. Divas įsiręžė ir pargriovė priešininką. Jaunesnysis brolis sėdėjo prie židinio ir žiūrėjo. Nors jis teturėjo dešimt metų, bet ūgio buvo kaip brolis. Vyresnysis brolis, divo prispaustas prie žemės, sako berniukui:
— Broliuk, jeigu motina tave penėjo savo pienu, tai aš mai­tinau tave gazelės smegenėlėmis, kad tu padėtum man sunkią valandą. Gelbėk mane!
Jaunesnysis brolis prišoko prie divo ir trenkė jam kardu. Tasai krito negyvas. Antru smūgiu jis užmušė motiną. Taip juo­du atsikratė priešų ir laimingi gyveno divo troboje.
Bet štai sykį vyresnysis brolis sako:
— Broliuk, kažkodėl man liūdna. Einu pavaikštinėti, o po aštuonių dienų sugrįšiu. Kardą tu pakabink, ir jeigu nuo jo ašmenų ims lašėti kraujas, tai tu nesirūpink, žinok — aš gyvas. – Jeigu aš negrįšiu, ir nuo ašmenų ims varvėti pūliai, tai ieškok manęs.
Taip pasakęs, jis iškeliavo. Ėjo jis kelias dienas ir naktis ir! priėjo dykynę. Mato, stovi palapinė, o prie angos avys pririš­tos. Bernaitis priėjo prie palapinės, pakėlė užuolaidą ir pamatė miegančią mergelę. Įėjo vidun ir atsisėdo. Mergelė nubudo, pa­matė bernaitį ir pravirko.
– O kas tave nuskriaudė? — klausia bernaitis— Kodėl tui čia viena lyg kokia varna?
– Mano tėvo šalį užpuolė drakonas,— sako mergelė.— Jis kasdien suryja vieną mergelę ir dvi avis. Visi mano šalies gy ventojai jau atidavė po mergelę ir po dvi avis. Atėjo eilė mano tėvui. Jis užsispyrė neduosiąs, ir gana, bet žmonės ėmė šurmuliuoti: „Tegu ir padišachas atiduoda dukterį ir dvi avis!” Tuo­met tėvas atvežė mane čionai. O tu greičiau išeik, netrukus atšliauš drakonas, jis praris ir tave.
Bernaitis sako:
—    Tegu praryja ir mane, aš sutinku. O dabar kiek snustelėsiu,— tarė bernaitis ir padėjo galvą jai ant kelių.— Tu pažądink mane, kai drakonas ateis.
Bernaitis užmigo. Mergelė laukia. Staiga palapinė ir žemė po ja sudrebėjo. Mergelė iškišo galvą laukan ir pamatė, kad drakonas jau ryja palapinę, ir pravirko. Jos ašaros ėmė kristi bernaičiui ant veido, ir šis nubudo.
– Kas atsitiko, ko tu verki? — klausia jisai.
– Drakonas atėjo,— sako mergelė.
– Kodėl tu manęs anksčiau nepažadinai?
– Nedrįsau.
Bernaitis numaldė mergelę, pašoko, viena ranka griebė už kardo rankenos, o kita — už ašmenų ir stojo priešais drakoną.? Kardą tarytum vėjas nunešė tiesiai drakonui į nasrus, ir tuoj pabaisą perkirto pusiau. Bernaitis su mergele liko sveikutėliai, o drakonas galą gavo.
– Grįžk dabar pas savo tėvą— tarė bernaitis mergelei.
– Tu išgelbėjai mane nuo mirties, aš viena niekur neisiu. Kur tu beeisi, aš visur seksiu paskui tave.
– Ne,— pertarė ją bernaitis,— aš turiu iš drakono nugaros išsirėžti diržą, o tam reikia dienos ar net dviejų. Eik namo, aš greitai irgi ten būsiu.
Mergelė iškeliavo ir netrukus buvo namie.
— Ko tu pargrįžai? — klausia tėvas.
— Dievas atsiuntė nepažįstamą karžygį,— sako duktė,— jis nudobė drakoną ir mane išvadavo. Tasai karžygys bus čia po poros dienų.
– O ar tu jį pažinsi? — klausia tėvas.
– Aš jį pažinsiu nors ir iš šimto jaunikaičių,— atsakė duktė.
Praėjo dvi dienos, tačiau bernaitis nesirodė. Padišachas pa­sišaukė vieną valkatą girtuoklį ir sako:
— Nueik ir pažiūrėk, ar tikrai drakonas negyvas, kaip sakė mano duktė.
Tasai valkata sėdo ant žirgo ir nujojo. Nujojo prie palapi­nės, mato — drakonas guli negyvas, o šalia sėdi neapsakomai gražus bernaitis. Smogė jis drakonui kelis sykius kardu, sukru­vino kardo ašmenis, parjojo pas padišachą ir pasakė:
—    O padišache! Tavo duktė sakė netiesą. Nujojau tenai, radau drakoną, susiėmiau su juo ir nudūriau, o jis mares vos neprarijo.
Tuomet padišachas davė įsakymą:
—    Jeigu kas nors nuo vienerių iki septyniasdešimties metų amžiaus per keturiasdešimt dienų išgers ar suvalgys ką nors savo namuose, jeigu iš kiero kamino pamatysiu rūkstant dūmus, tą ištremsiu. Aš išleidžiu dukterį už to, kas nukovė drakoną.
Prasidėjo vestuvės, užgrojo karnajai ir zurnos, ėmė dundė­ti būgnai, buvo pritiekta įvairiausių valgymų, prikviesta galybė svečių.
Padišachas sako savo tarnams:
—    Pažiūrėkite, ar neliko kur nors žmogaus, nepakviesto į ves­tuves.
Tarnai užlipo ant rūmų stogo, ėmė dairytis aplinkui ir pamatė tolumoje raitelį.
—    O padišache! — sušuko jie.— Tolumoje matėme raitelį lyg jauną mėnulį. Nuo jo gražumo stepės ir kalnai tarytum spindi.
—    Kai tik atjos, atveskite jį,— sakė padišachas.
Raitelis atjojo, nulipo nuo žirgo ir, nelaukdamas kvietimo, nuėjo tiesiai į puotą. O žmonės stebėjosi, matydami jo žirgą. Jaunikaitis buvo pasodintas drauge su viziriais ir didikais. Prie jo balno gugos kažkas buvo prikabinta.
—    Kas čia dedasi? — klausia jis. Jam žmonės sako:
—    Vienas žmogus nukovė drakoną ir išgelbėjo nuo mirties padišacho dukterį. Stai padišachas ir leidžia už jo dukterį.
—    Atveskite man tą žmogų, kuris nukovė drakoną,— papra­šė jaunikaitis.
Ir atvedė. Tasai buvo neišvaizdus, nusmurgęs, seilinąs.
– Kaip tu nukovei drakoną? — klausia svečias. Valkata sako:
– Kas tau darbo? Smogiau kardu ir nudobiau.
– Tegu bus taip. O gal tu gali pasakyti, kokios to drakono žymės?
Jeigu tau reikia jo žymių, pažvelk į negyvą drakoną. Tuomet svečias išsirinko keturiasdešimt vyrų ir tarė jiems:
– Prie mano balno gugos prikabinta drūžė odos. Atneškite ja,
Bet keturiasdešimt vyrų nė iš vietos negalėjo jos pakelti. Tuomet nuėjo jis pats, paėmė odą pirštų galais, įnešė į vidų ir metė į aslą. Net visas padišacho dvaras sudrebėjo. Tuomet vienas viziris tarė:
—    Atveskite mergelę, tegu ji pati parodo, kas nukovė dra­koną.
Mergelei įdavė į vieną ranką gėlių puokštę, į kitą — dagių šluotą ir įvedė su parandža. Apėjo jinai ratą, priešais svečią padėjo gėlių puokštę, o valkatai trenkė į veidą dagiais, net kraujas ištryško. Tą apsišaukėlį padišachas tučtuojau įmetė į belangę, o mergelę išleido už jaunikaičio. Keturiasdešimt dienų truko puota, net ožių grumtynės buvo suruoštos. Įeina pirmą naktį jaunikaitis į savo žmonos kambarį ir mato — ši sėdi prie židinio. Staiga pro langelį įspindo mėnulio šviesa, pasišnibždėjo su jauna jo žmonele, o paskui, sušlamėjusi tyliai, šmurkštelėjai atgal pro tų patį langelį.
– Kas gi čia? — klausia jis žmonos.
– Tai ponia Machtobė, Korunbajaus duktė,— atsako žmo­na.— Ji mano draugė. Mudvi esame prisiekusios, kad tekėsime už brolių ir būtinai tą pačią dieną. Ji sužinojo, kad aš ištekėjau, ir atėjo manęs išbarti, kad žodžio netesėjau.
– Jaunikaitis iki pat ryto galvojo ir niekaip negalėjo užmigti. Rytą atsikėlė, atsisveikino su žmona ir išėjo. Beeidamas rado didžiulę kaimenę ožkų ir paklausė:
– Kieno čia ožkos?
– Korunbajaus,— atsakė jam piemenys.
– Ejo jis dar kelias dienas ir sutiko kaimenę avių.
– Kieno čia avys? — klausia jis.
– Korunbajaus,— sako jam piemenys.
Nuėjo jis dar gerą galą kelio ir rado bandą karvių ir verše­lių.
– Kieno tos karvės? — klausia.
– Tai Korunbajaus karvės,— sako jam piemenys.
Eina toliau ir randa didžiulį tabūną arklių.
– Kieno arkliai?
– Korunbajaus,— atsako varovai. Paskui jis pamatė bandą kypranugarių.
– Kieno tie kupranugariai?
– Korunbajaus.
– O kur Korunbajaus namai? Piemenys sako:
— Eik tiesiai, pamatysi vartus. Pašauksi, ir tuoj jis išeis. Būk atsargus, jis kiekvieną kviečia grumtynių. Jeigu tu jį nugalė­si, bus taip, kaip tu norėsi. O jeigu jis tave parmes ant žemės, tai uždarys į belangę, iš kurios gyvas neišeisi.
Jaunikaitis nuėjo į tą pusę, kur parodė piemenys, ir netrukus atsidūrė prie vartų.
— Korunbajau! Ei Korunbajau! — sušuko jis.
— Tuojau,— atsakė Korunbajus, išpuolė iš trobos ir susiki­bo su jaunikaičiu. Kilstelėjo jį Korunbajus, trenkė į žemę, su­rišo rankas ir kojas ir įmetė į belangę.
Tą pačią dieną nuo pakabinto kardo ašmenų ėmė lašėti pū­liai. Jaunesnysis brolis pargrįžo iš medžioklės ir tai pamatė. Jis užrakino trobą ir ant vėjo žirgo nušuoliavo ieškoti vyresniojo brolio. Abu nukauto divo žirgai pėdomis lengvai atsekė vienas kitą. Vėjo žirgas šuoliavo kelias dienas ir naktis ir nušuoliavo į stepę. Ten jaunesnysis brolis iš pėdsakų suprato, kad jo brolis buvo stepėje kelias dienas ir nudobė drakoną. Vėjo žirgas lėkė toliau viesulo žirgo pėdomis. Lėkė jis, lėkė ir pagaliau atlėkė į padišacho dvarą. Broliai buvo tokie panašūs, kad tarnai palai­kė jaunėlį vyresniuoju, padišacho žentu, ir įvedė į vidų. Jo pasitikti išėjo graži jauna moteris. Jaunikaitis pagalvojo: ma­no brolis, matyt, vedė padišacho dukterį, o pats kur iškeliavo.
Sutemo naktis, visi nuėjo miegoti. Nuotaka, laikydama jau­nikaitį savo vyru, paklojo jam lovą, ir jis atsigulė. Ji užpūtė žiburį ir norėjo gultis šalia, bet jis ją pastūmė nykščiu. Padiša­cho duktė nulėkė į kambario kampą ir tenai verkdama išsėdėjo iki ryto.
Rytą jaunikaitis atsikėlė ir, neatskleidęs savo paslapties, sė­do ant vėjo žirgo. Jojo toliau pėdomis. Sutikęs kokią kaimenę, vis klausinėdavo:  „Kieno čia gyvuliai?” O jam atsakydavo:
„Korunbajaus”. Pagaliau jis prijojo kupranugarių bandą ir pasi­teiravo piemens:
– Bičiuli, kieno šie kupranugariai?
– Tai Korunbajaus kupranugariai,— atsakė tasai.
– O kas tasai Korunbajus?
— Tai nematytas galiūnas. Neik į jo namus, jis tave nuga­labys. Kartą čia pro šalį jojo gražus jaunikaitis, Korunbajus jį nugalėjo imtynėse. Tik nežinau, ar nužudė jį, ar į belangę įmetė.
Jaunikaitis pagalvojo: „Turbūt mano brolio ten būta.” Pa­varė žirgą, ir tas jį nunešė prie didžiulių vartų.
— Korunbajau! — sušuko jaunikaitis.
Korunbajus išėjo. Jaunikaitis pakėlė Korunbajų ir taip tren­kė į žemę, kad tas tuoj krito negyvas. Iš trobos išėjo Machtobė, ir jaunikaitis ją paklausė:
– Ką padarė tavo tėvas mano broliui?
– Jis jį įmetė į belangę.
Nuėjo jaunasis karžygys, išlaužė belangės duris ir mato, bro­lis vos alsuoja. Jis išnešė jį laukan, pradėjo gaivinti. Po dvie­jų trijų dienų juodu pasiėmė Machtobę ir iškeliavo į padišacho dvarą. Visas Korunbajaus bandas pakeliui išdalijo piemenims. Keturiasdešimt dienų ir naktų dvaras šventė Machtobės ir jau­nesniojo brolio vestuves. Taip išsipildė visų troškimai.
Prabėgo daug metų. Kartą jaunesnysis sako vyresniajam:
– Brolau, jokime šiandien medžioti.
– Gerai,— sako tasai.
Išjojo juodu. Vyresnysis joja vienu slėniu, jaunėlis — kitu. Užkilo broliai į kalno viršūnę ir sustojo nuo kits kito per ats­tumą. Jaunėlis sušuko:
– Brolau, šauk man į nykštį, kad jis šalin nulėktų.
– Kuo tu nusikaltai, kad aš turiu šauti į tave?
– Jeigu nešausi man į pirštą, aš tave nudėsiu.
Vyresnysis brolis gavo paleisti strėlę. Ji nukirto grynai jau­nesniajam broliui pirštą. Paskui juodu puolė vienas prie kito ir tvirtai apsikabino. Vyresnysis paklausė: ,,Ką tai reiškia, brolur ži?” Tasai atsakė:
— Brolau mano, aš ieškojau tavęs, ir pėdsakai mane atvedė į tavo namus. Tavo žmona manė, kad čia esi tu, paklojo man patalą ir jau buvo begulanti šalia. Aš atstūmiau ją šiuo pirštu. Tas pirštas buvo tau nusikaltęs. Tavo strėlė nukirto prasikaltu­sį j į pirštą, ir dabar aš prieš tave esu tyras.
pamedžioję juodu sugrįžo namo. Padišachas norėjo juos už­dėti vieną padišachu, kitą viziriu, bet juodu atsisakė ir abu su savo žmonomis pargrįžo į gimtinę. Jie gyveno laimingai, visi jų troškimai išsipildė, teišsipildo ir jūsų troškimai.

Comments

comments

Gairės: , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.