Seniai, labai seniai gyveno vienas senukas. Jis turėjo ne­dorą sūnų. Senuko kieme augo medžiai, o atokiau kampe buvo duobė. Kartą senukas išėjo į kiemą ir staiga mato, kaip iš duo­bės kiša galvą drakonas. Drakonas nieko pikta jam nedarė, ir senukas pagalvojo: „Kad jis toks geras, reikia su juo susibičiu­liauti.”
Senukas turėjo karvę. Rytą pati pamelžė karvę, senukas su­pylė pieną į didelį dubenį ir pastatė priešais drakoną. Drakonas išgėrė pieną ir tuojau atrijo pilną dubenį aukso. Senukas apsi­džiaugė, pasiėmė auksą ir parsinešė namo.
Taip kasdien senukas duodavo drakonui du dubenius pieno ir gaudavo iš jo du dubenius aukso. Netrukus jis taip praturtėjo, kad jo lobius sunku buvo suskaityti.
Apie tai sužinojo sūnus ir tarė sau: „Kam iminėti iš to dra­kono po du dubenius kasdien, geriau nugalabyti jį ir pasigrob­ti visą auksą iš karto.” Susirado jis kardą ir nuėjo pas drakoną.
O šis ant duobės krašto jau belaukiąs. Smogė vaikinas drakonui kardu, bet nenudobė, o tik uodegą nukirto. Vos jis spėjo užsi­moti antrą kartą, drakonas sudraskė jį į kąsnelius ir prarijo.
Nuėjo senukas, kaip visada, pas drakoną ir mato, kad tasai įtūžęs.
–    Kas tau yra? – klausia jo senukas. Drakonas sako:
Atėjo tavo sūnus ir nukirto man uodegą, o aš sudraskiau jį į kąsnelius ir prarijau.
Aš paaukoju tau nedėkingąjį sūnų. Nepyk, draugaukime, kaip draugavome.
Ne,- sako drakonas,- tu, mane matydamas, prisiminsi sunų, o aš, tave išvydęs, gailėsiuos savo uodegos. Ne, negalime daugiau draugauti.
Ir dingo.

Comments

comments