Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė

You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: blogiau nei raudonkepuraitė.

iena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sū­nų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas negalėdavo įtikti. Sipruolis sumanė likti pas tą poną už berną ir šitaip su juo sulygo: reikia dirbti ištisus metus, o metų pa­baiga tada, kai gegutė užkukuos; alga tokia, kiek stengs panešti; ir dar pykti nė vienam nevalia – katras papyks, tas su geležiniu bo­tagu bus nuplaktas.
Gerai. Pirmą dieną ponas siunčia Stipruolį arti. Davė tokią gai­šeną, kuri jau savo kaulus vos bepavelka, ką jau ten arklą patrauks. Stipruolis gaišeną įstūmė į griovį, o pats į arklą įsikinkė. Ligi vidu­dienio visus laukus suarė, ligi pavakarių visus dirvonus, o ligi va­karo- visas pievas. Ponas pamatė ir tik rankas skėstelėjo:
Stipruoli, ar pasiutai! Kur gausime šieno?
Kas man darbo! Ar supykai?
Ne, ne, nesupykau, bet šitaip nereikėjo daryti!
Antrą dieną ponas liepė bernui su ta pačia gaišena važiuoti žabų ir prisakė pilną kiemą privežti. Stipruolis nuvažiavo į mišką ir ėmė rauti medžius su visom šaknim. Viens du – prikrovė baisiausią krūvą. O kol jis su medžiais plūkėsi, du vilkai jo gaišeną papiovė. Tai pamatęs, Stipruolis sučiupo vilkus už uodegų ir pasikinkė juos vietoj gaišenos. Vilkai kaukia, o jis lyg nė negirdi, apšventino jiems šonus ir parvežė žabus namo. Vakare kiemas pilnut pilnutėlis, nė nosies neįkiši. Stipruolis iškinkė vilkus ir įleido į tvartą. Tie per naktį visus gyvulius išpiovė. Ponas rytą paleido kakarinę.
Stipruoli, ar pasiutai? Kodėl vilkus pas gyvulius įleidai?
Kurgi aš juos dėsiu, negi neėdusius laikysiu? Ko čia dabar
pyksti? *
Ne, ne, aš nepykstu, bet šitaip nereikėjo daryti.
Ponas liepia Stipruoliui javus kulti. Tas tinka, tik tegul duodąs odos, iš ko spragilui jungą pasitaisyti. Ponas davė visą jaučio odą. Stipruolis supiaustė ją rėžiais, visus suvijo į vieną virvę, nukirto sto­rą ąžuolą, iš drūtgalio pasidirbo spragilo buožę, iš laibgalio – siaus-tuvę ir ėmė kulti, kad net baisu žiūrėti. Viens du – visus šiaudus j pelus suvarė, nuo spragilo kilnojimo pasikėlė toks vėjas, jog viską į padanges išnešiojo. Ponas, tokią stiprybę paregėjęs, sumetė, kad gerai nesibaigs – reikia nuo jo atsikratyti.
Tą pačią dieną ponas Stipruoliui davė nugabenti į girią tris sta­tines kubiliams, kad tie jas lankais apkaustytų. O toje girioje jokių kubilių nebuvo, ten bastėsi baisus lokys, kuris ką nučiupęs į gabalus sudraskydavo. O Stipruolis apie tai nė manyti nenumanė. Pasikinkė savo vilkus, susikrovė statines į ratus, pasiėmė spragilą vietoj bo­tago ir važiuoja. Pusiaukelėje vilkai – gal pavargo, gal ką – ėmė prastai traukti. Stipruolis norėjo juos mažumą spragilu paraginti. Ro­dos, nė nesmarkiai sudavė, o kur tie vilkai dingo, nė pats nepama­tė- tuščios ienos liko! Ką gi darysi – pats įsikinkė. Kai privažiavo mišką, lokys ir atriaumoja. Bernas pamažėliais eina prie jo:
Laba diena, ponas kubiliau! Ko jūs toks piktas?
Kubilius jokios labos dienos nepripažįsta ir jau draskys berną.
Tai tu šitaip statines kaustai? Lįsk į ienas!
Kai tik į ienas įkinkė, Stipruolis atsisėdo ant statinių, sudrožė porą kartų spragilu lokiui per šonus ir nė apsidairyti gerai nespėjo, kai namie atsidūrė.
Kur dėti tą kubilių? Statinių kaustyti nenori, tik muštis lenda! Ponas persigando: ar pasiuto! Tegul dedas, kur norįs. Stipruolis
pririšo kubilių tvarte, o iš ryto kito darbo prašo.
Klėtyje stovi maišai grūdų, nuvežk į malūną sumalti!
Iš ryto pasikinkė kubilių, maišus susikrovė į vežimą ir važiuoja į malūną. O tame malūne šeimininkavo pats devyngalvis velnias. Stipruolis įėjo į malūną ir šaukia:
Kur malūninkas?
Bet vietoj malūninko atėjo jo mokinys, mažas velniūkštis su ries­tais ragiukais.
Tegul ateina pats malūninkas! – paliepė Stipruolis. Mokinys išsigando ir atgal į malūną nuskuodė. Po valandėlės
ateina malūninko padėjėjas, toks vidutiniškas velnias su trim galvom.
Kas toks būsi? – Stipruolis paklausė.
Malūninko padėjėjas!
Man nereikia padėjėjo, reikia paties malūninko.
Ir kai trenkė su spragilu į žemę, tai net sudrebėjo. Padėjėjas per­sigando ir nukūrė atgal į malūną. Po valandėlės ateina devyngalvis velnias ir piktai užriaumoja:
Ko tu nori?
Sumalk man javus! Jei ne, tai visos devynios galvos nusiris!
Devyngalvis tuojau suprato, kad su šituo vyru juokų nėra. Pa­vakare miltai jau namie. Ponas tik nusistebėjo ir nusprendė, kad devyngalvio malūne nebūta. Pala, pala! Lieps rytoj bernui devyn­galvį čia atvežti,- kai juodu susitiks, tai bernui bus blogai!
Rytą Stipruolis važiuoja devyngalvio. O tas į jokias šnekas ne­sileidžia ir nenori važiuoti – čiumpa Stipruolį ir velka prie girnų – jį sumalsiąs į miltus. Stipruolis nieko nebelaukė, griebė velnią už pa­karpos ir trumpai pasakė:
Lįsk į ienas, matau, kad tave reikia pamokyti.
Velnią įkišo į ienas, kubilių pririšo prieky, pats į vežimą ir ėmė savo žirgus su spragilu šventinti: du kartus velniui per šonus, kartą kubiliui. Tik švilpt, ir jau namie!
Kokie čia tavo be malūninkai, kokie be kubiliai! Nė vienas dirbti nenori, o man vietoj jų – tuščiai plūkis. Parūpink rytoj kitą darbą!
Ponas aiškiai mato, kad nuo Stipruolio reikia truks plis atsikra­tyti. Jis primokė savo senelę, kad ji nakčia įsikartų į liepą ir kukuo­tų kaip gegutė. Tada, girdi, Stipruolis manysiąs, kad metai baigėsi. Gerai. Naktį Stipruolis girdi gegutę kukuojant. Jisai išeina į kiemą, pasičiumpa didelį akmenį ir sviedžia į liepą, šaukdamas:
-■ Štiš iš čia, štiš, ko nelaiku kukuoji!
Akmuo nušvilpė pro pat nosį senelei, toji buldinkšt iš medžio ir nebe gyva. Ponas iš ryto grąžo rankas ir sako žmonai:
Su tuo bernu gerai nesibaigs! Sakyk jam, kad sergu, o tu ne­turi darbo, tegul eina sau!
Žmona ir pasakė, bet bernas tarė:
Jeigu serga, tai reikia palaukti, kol pasveiks! Ponas tada sako savo žmonai:
Sakyk jam, kad aš numiriau, tegul eina sau! Žmona taip ir kalba, o Stipruolis atsako:
Jeigu mirė, tai reikia nuprausti ir palaidoti. Išeisiu po lai­dotuvių.
Įėjo Stipruolis pono prausti. Kiti prausia šaltu vandeniu, o jis pasiima verdančio 4r pila ant pono. Tasai, nebegalėdamas tverti, pašoko ant kojų.
Kokia laimė!-sušuko Stipruolis.-Iš numirusiųjų prisikėlė!
Jei tau laimė, tegul bus laimė,- atrėžė įniršęs ponas,- imk pinigų, kiek tik pakeli, ir dink iš akių!
Susišlavė Stipruolis visus pono pinigus, susirišo į nešulį, persimetė per petį ir sako:
Pasakyk dėkui mano močiai, kad aš toks minkštaširdis. Būtų kitas mano vietoje pasitaikęs, tai tu būtum nė neatsikėlęs.

Viena motina turėjo labai smarkų ir stiprų sū­nų, kurį visi Stipruoliu vadino. Namuose toksai neturėjo ko veikti, todėl jis sugalvojo po pasaulį pasižvalgyti ir rasti kokį darbą, kuris būtų jo rankos vertas. Vaikščiodamas po pasaulį, jis užėjo pas piktą poną, kuriam joks tarnas Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kalvis neturėjo nė vieno vaiko. Tad jis iš geležies nusikalė berniuką, bet šiam trūko gyvasties. Suko, suko galvą: kur tokį dėti. Sugalvojo: užkars ant tvoros, tegul karo. Berniukas karojo, karojo, kol galiausiai pasidarė gyvas.
Nulipo nuo tvoros ir prašo tėvą darbo. Kiek padirbėjęs, motiną prašo valgyti. Motina atnešė pieno, atnešė silkių, atnešė bulvių, te­gul sūnus valgąs kaip visi žmonės. Tačiau Kalviukas atrėžė: – Ar aš ligonis, ar koks paliegėlis? Man pietums reikia bent kubilo pieno, statinės silkių ir pūro bulvių!

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Seniai, labai seniai gyveno sultonas. Vaikų jis neturėjo. Kartą išvyko į kelionę ir sutiko dervišą, kuriam apsakė savo sielvartą. Dervišas sako:
—    Imk štai šitą obuolį, vieną jo pusę suvalgyk pats, antrąją duok sultonei. Dievas duos jums kūdikį.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. Kentė bičiuliai, kentė, kol Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip var­guolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią. Kar­tą Indra atmerkė akis ir pamatė, kad tasai žmogus, su kuriuo jis bičiuliavosi praeitame gyvenime, dabar pavirtęs į žvejį, anei nudilusio pinigėlio neturintį. Pagailo Indrai žvejo, Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kitados gyveno našlė — pikta ragana. Jinai tu­rėjo tikrą dukterį ir podukrą — našlaitę. Tik­roji duktė buvo biauri kaip pati ragana — ilga kreiva nosimi, nulėpusiom ausim, sto­rom lūpom, raukšlėtu veidu, o našlaitė daili, gražaus veido ir nuaugusi liekna, laiba kaip nendrė. Žinoma, į niauriąją dukrą niekas nė žiūrėt nenorėjo, o gra­žiosios našlaitės jau tykojo daug jaunikių. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą mažoje trobelėje gyveno žvejys su pa čia. Jie Visiškai neturėjo vaikų, nors labai ir labai geidė. Sykį senasis žvejys kiaurą dieną žvejojo ežere, bet ničnieko nesugavo, tik paties paskutinio metimo dvi auksines žuvytes ištraukė.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Naujesni įrašai »