Kalviukas

Kalvis neturėjo nė vieno vaiko. Tad jis iš geležies nusikalė berniuką, bet šiam trūko gyvasties. Suko, suko galvą: kur tokį dėti. Sugalvojo: užkars ant tvoros, tegul karo. Berniukas karojo, karojo, kol galiausiai pasidarė gyvas.
Nulipo nuo tvoros ir prašo tėvą darbo. Kiek padirbėjęs, motiną prašo valgyti. Motina atnešė pieno, atnešė silkių, atnešė bulvių, te­gul sūnus valgąs kaip visi žmonės. Tačiau Kalviukas atrėžė: – Ar aš ligonis, ar koks paliegėlis? Man pietums reikia bent kubilo pieno, statinės silkių ir pūro bulvių!

Nieko nedarysi – stebėkis nesistebėjęs – reikia nešti ant stalo, kas prašyta, berniuko nevalgiusiu nelaikysi. Motina iššutino pūrą bulvių ir ragina:
–    Valgyk, sūneli! Aš tau padėsiu bulves nulupti.
Bet kur tau Kalviukas terliosis su tokiais niekais! Sušveitė tą pūrą bulvių su visom lupenom, užkąsdamas po silkę su visom aša­kom, kol visą statinę ištuštino.
Gerai užkirtęs, Kalviukas paliko tėvo namus ir išėjo pas vieną poną, kur sulygo dirbti už berną.
Pirmą dieną išsiuntė Kalviuką su kitais dviem bernais į mišką malkų. Nuvažiavo. Abudu bernai prakaitu apsipylę kerta malkas, krauna vežimus, o Kalviukas sėdi sau ant akmens ir švilpauja. Tiedu jį kukština:
–    Kada gi tu dirbsi? Mes tuojau baigsim, namo važiuosim, tave vieną miške paliksim.
Tačiau Kalviukas dedasi negirdįs ir švilpauja sau. Abudu bernai jau buvo gerą galą nuvažiavę, kai jis tik darbo ėmėsi.
Tada buvo ko pražiūrėti, kaip jis miške sukruto! Pribėga prie vie­nos pušies, išrauna su visom šaknim – brinkt į vežimą; pribėga prie antros – brinkt į vežimą; ir taip, kol su kaupu prikrovė.
Supliekia arklį, kad namo bėgtų, o tas tokios sunkybės nė iš vie­tos nepajudina, kur jau čia patrauks.
Gerai. Jeigu jau arklys negali vežimo patraukti, tai Kalviukas iškinko tokį kuiną, užsimeta ant medžių, pats įsikinko ir kad pasi­leis namo, kiek kojos įkerta. Pusę kelio nubėgęs, žiūri: abudu bernai smuklėn suėję. Kalviukas pagalvojo: „Miške jūs skubėjot kaip be galvos, o dabar smuklėje drūnijat! Aš jums duosiu darbelio!”
Kalviukas išsikėlė iš vežimo kuplią pušį, sušlavė iš aplinkinių laukų priešais smuklę didelį sniego kalną ir švilpaudamas nutempė savo vežimą toliau. Parvažiavo namo, ponas atsistebėti negali:
–    Vežimas kaip šieno kūgis, ant viršaus arklys, vietoj arklio pats kirtėjas, o anų dviejų nėra!
Kurgi tie likę?
–    Smuklėje!-atsakė Kalviukas.
Ir nieko daugiau. Ponas laukia abiejų bernų vieną dieną, antrą, o trečią jie parvažiuoja.
– Na, kur taip ilgai užbuvote?
–    Smuklėje!-tiedu atsakė.-‘Mus tokia pūga užklupo, kad priešais smuklę supustė didelį kalną. Trys dienos praėjo, kol pro jį prasikasėm.
Antrą dieną ponas išsiuntė Kalviuką į velnio malūną. Iš jo dar niekas nebuvo sveikas grįžęs: ar pats galą gaudavo, ar arklį pragaišindavo.
Kalviukas važiavo su dvejais ratais. Pirmuose sėdėjo pats, ant­ruose sukrovė grūdų maišus ir paleido arklį sekti iš paskos, be vežėjo.
Važiavo, važiavo – pakelėje mato obelį. Įlipo į ją ir valgo rau­donus obuolius. Valgė, valgė, kišenes prisigrūdo, o pirmasis arklys, pakėlęs galvą, taip gailiai į jį žiūri. Kalviukas klausia:
–    Ar ir tu nori, kad taip gailiai žiūri?
Nieko nelaukęs, iškinkė pirmąjį arklį, pririšo ilga virve prie obels, tegul ėda -o ratus ėmė traukti pats. Važiuoja, važiuoja, pakelėje mato vyšnią su prisirpusiam uogom. Įlipo į tą vyšnią ir valgo, ir į kišenes kraunasi. Dabar ir antrasis arklys pakėlė galvą ir gailiai žiūri jam į akis. Kalviukas klausia:
–    Ar ir tu nori?
Iškinkė ir antrąjį arklį, pririšo ilga virve prie vyšnios, tegul ėda. Sukabino abu vežimus drauge ir nutempė pats į malūną, užsisklendė duris iš vidaus ir valgo sau obuolius. Tada už durų ėmė kas prašyti, kad vidun įleistų, o Kalviukas sako:
–    Neleisiu, kol nebūsiu obuolių suvalgęs.
Kai suvalgė, apvaikščiojo visą malūną ir rado viename kampe velnio stiprybės vaistus. Išgėrė juos ir į tuščią indą pripylė vandens. Dabar atkišo duris. Kai tik atidarė, velnias jį – į glėbį.
-Kalviukas trenkė velnią ant girnų, viena ranka suka girnas, o antra tą pikčių laiko – numalė jam odą, tada paleido.
Velnias kaukdamas pro duris išrūko ir niekad daugiau nebegrį­žo. Malūne pasidarė ramu.
Sumalęs malinį, Kalviukas išvažiavo namo. Atvilko abejus ratus lig vyšnios – arklys prisiėdęs kaip būgnas. Pasikinkė ir važiuoja toliau. Atvažiavo ligi obels – ir tas arklys prisiėdęs kaip būgnas. Pasikinkė ir tą į ratus ir važiuoja sau namo lyg niekur nieko.
Parvažiuoja, ponas stebisi:
–    Velnio malūne dar niekas nėra sumalęs, o šitas parvažiavo sveikas ir su abiem arkliais!
Paskui ponas Kalviuką išsiuntė į pragarą pinigų parnešti.
Gerai. Kalviukas išėjo, nors kelio nežinojo. Paėjęs galą, pamatė vanagą paukštelį draskant. Atėmė tą paukštelį ir įsidėjo į kiše­nę – smagiau bus keliauti.
Ejo toliau ir pamatė didelį didelį kelmą. Manė ant jo atsisėsti ir tris kartus paspyrė į jį koja. Kai tik paspyrė, kelmas atsivėrė – po juo prasižiojo gili ola.
Tai ir buvo pragaras, kurio ieškojo. Nusileido gilyn. Maži vel­niukai, jį pamatę, tik šokinėja aplinkui:
–    Bus mėsos, bus mėsos!
Kalviukas vieną įgrūdo į kampą, antrą į palovį, trečią į dervos katilą. Tuo metu įėjo didysis velnias ir sako:
–    Ša, ša, mano vaikeliai, nelieskite jo! Jis man odą malūno gir­nomis nuvarė.
Mažyliai tupi kaip užduoti, o didysis velnias klausia:
– Ko čia atėjai?
– Pono pinigų atėjau!
Velnias jam atidavė pinigus, ir Kalviukas išėjo. Tačiau, vos jam išėjus, velniui pinigų pagailo, ir jis pasivijo Kalviuką: girdi, einam mestynių. Kuris aukščiau išmesim, to ir pinigai bus.
Velnias čiupo akmenį ir išsviedė taip aukštai, jog jis tik po trijų valandų nukrito. Dabar Kalviukas mes. Tas išsiėmė savo paukštelį ir paleido. Laukia laukia – nenukrinta. Pinigai ir liko Kalviukui.
Parnešė pinigus namo, padavė ponui. Ponas pagalvojo: „Tas Kal­viukas – ne kas kitas, kaip pats velnias!”
Ir liepė kasti šulinį.
Kai Kalviukas jau giliai įsirausė, ponas įsakė jam ant galvos užversti tokį akmenį, kurį tik tūkstantis vyrų galėjo pajudinti. Ta­čiau Kalviukas taip smarkiai stuktelėjo delnu tą akmenį atgal, jog jis išlėkė aukštai aukštai, o kai nukrito, tai visą tą tūkstantį vyrų sugrūdo žemėn.
Kalviukas išlipo iš šulinio, čiupo poną už pakarpos, užsinešę ant aukšto kalno, apsuko keletą ratų prieš vėją ir paleido. Ponui taip galva apsisuko, kad kūlvirsčiais nuo kalno nudardėjo.
Tada Kalviukas pasičiupo poną antrą kartą, vėl užsinešę ant kal­no ir tą patį padarė.
Trečią kartą besukant jį prieš vėją, ponas supliuško kaip muilo burbulas ir išnyko ryto migloje.
Tada Kalviukui liko visas pono dvaras, miškai ir laukai. Bet negi Kalviukui dvaras reikalingas? Atidavė žmonėms, tegul patys valdo, o pats išėjo į pasaulį didesnių darbų ieškoti.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.