Sultono duktė ir maharadžos sūnus

Seniai, labai seniai gyveno sultonas. Vaikų jis neturėjo. Kartą išvyko į kelionę ir sutiko dervišą, kuriam apsakė savo sielvartą. Dervišas sako:
—    Imk štai šitą obuolį, vieną jo pusę suvalgyk pats, antrąją duok sultonei. Dievas duos jums kūdikį.
Sultonas paėmė obuolį, parėjo namo ir viską padarė taip, kaip liepė dervišas. Ir alachas jiems davė mergaitę. Sultonas nežinojo, kaip besaugoti dukrą, kaip geriau ją užlaikyti,— ir sugalvojo: pastatė jai rūmus po žeme, pasamdė maitintoją ir auklę, ir mergaitė nuo to laiko augo tuose požeminiuose rū­muose. Ją maitino vien kaulų smegenimis ir girdė pienu su medum, kol ji užaugo.
Šit mergaitei sukako penkiolika metų, o ji dar nebuvo iš­ėjusi iš savo rūmų. Kartą sėdėjo už stalo, valgė pietus ir staiga jai į burną pateko kauliukas. Tą kauliuką ji sviedė į viršutinį langelį ir išmušė stiklą. Ir pro išdaužtą stiklą tvykstelėjo tokia skaisti šviesa, kad mergaitė negalėjo atsistebėti. Ji iškišo galvą pro langą, pažiūrėjo lauk. Mato — gatvė, sniegas krinta, gatve eina du žmonės. Vienas antram sako:
—    Girdėjau, kad Indijos maharadžos sūnus yra baltas kaip šitas sniegas, jo skruostai raudoni, o apgamas ant veido kaip juodasis pipiras.
Mergaitė išgirdo šiuos žodžius ir įsimylėjo Indijos mahara­džos sūnų. O jos tėvas buvo Chorasano sultonas. Kas dieną ji vis labiau blyško ir nyko. Sultonas, pasišaukęs maitintoją ir auklę, klausia:
– Kas atsitiko mano dukteriai? Dėl ko ji pradėjo nega­luoti?
– Mes viską sužinosime ir tau pranešime,— atsakė moterys.
Nuvedė mergaitę pas gydytojus. Jie visi vienu balsu pri­pažino, kad mergaitė įsimylėjusi. O sultonas labai įtūžo ir išpla­kė visus gydytojus, kam sako, kad mergaitės liga — meilė.
Kartą sultono dukters vergė jos paklausė:
– Mieloji, koks sielvartas tave prislėgė, kodėl tu tirpsti kaip žvakė, papasakok man, gal aš galėsiu tau padėti?
– Kartą aš valgiau kaulo smegenis— atsakė mergina,— ir į burną man pateko kauliukas. Aš jį mečiau ir išmušiau langą, paskui pažvelgiau Į gatvę ir pamačiau du vyriškius. Aš gir­dėjau juos kalbantis, esą Indijos maharadžos sūnaus oda balta, skruostai raudoni, o apgamas juodas kaip pipiras. Dar nema­čiusi to jaunuolio, jį pamilau. Todėl aš tokia išblyškusi.
Vergė tuoj pat nubėgo pas sultoną:
— Linksmą žinią atnešiau, mano sultone! Aš sužinojau tavo dukters sielvartą.
Išgirdęs vergės pasakojimą, sultonas paliepė:
— Kuo greičiausiai siųskite žygūną pas Indijos maharadžą. Jei jis yra maharadža, tai aš — didysis turkų sultonas. Tegu jo sūnus veda mano dukterį!
Žygūnas tuoj išvyko į Indiją, bet maharadžos sūnus atmetė sultono pasiūlymą. Jis įdavė žygūnui laišką, geltoną virvę, durk­lą ir pasakė:
— Jei jūsų nuotaka net pageltonuotų kaip ta virvė ir pa­norėtų nusižudyti štai šituo durklu, aš vis tiek jos nevesiu!
Žygūnas atidavė sultonui virvę, laišką ir durklą ir persakė maharadžos sūnaus žodžius. Sultonas baisiausiai įtūžo:
— Jei mano duktė pamilo tokį bjaurų žmogų — tebūnie ji prakeikta! — pasakė jis ir išsižadėjo dukters.
O mergina, palikusi savo šalį, išėjo ieškoti Indijos mahara­džos sūnaus. Ejo ji, ėjo ir pagaliau priėjo šaltinį. Žiūri, kažko­kia mergina ąsočiu vandenį semia, o priešais šaltinį stovi di­džiuliai rūmai. Pagalvojo sultono duktė, nuėjo ir pasibeldė į vienas rūmų duris — norėjo parsisamdyti tarnaite.
– Ar imsite mane už tarnaitę? — paklausė ji. Žmogus, atidaręs duris, atsakė:
– Tuoj pasiklausiu karalienės.
Karalienė pažiūrėjo į merginą ir mato — nepanaši ji į tar­naitę. Liepė jai įeiti vidun ir klausinėja:
— Iš kur tu ir kur eini?
— Aš esu Chorasano sultono duktė, pamilau Indijos maha­radžos sūnų.
Ji parodė geltoną virvę ir durklą, o karalienė, tai pamačiusi, sako:
— Nenusimink, aš esu vyresnioji jo sesuo, ir jis kartą per metus atvažiuoja čionai. Tuo laiku sode sprogsta gėlių pumpurai ir pradeda suokti lakštingalos — taip mes ir sužinom jo apsilankymo dieną. Aš duosiu tau tris uždavinius. Jei juos išpil­dysi – suvesdinsiu jus. Pirmiausia aš tave parduosiu vergų pre­kyvietėje. Mergina sutiko su viskuo. Turguje mergina buvo parduota kažkokiam bėjui, kuris ją parsivedė namo. O tas bėjus turėjo dukterį kokią paritus, tokią pastačius. Tapusi vergė, mergina turėjo maitinti šitą baisybę. Kas dieną jos iš virtuvės gaudavo ypatingo maisto. Bet kartą mergina nedavė dukteriai pietums atsiųsto valgio ir ėmė virti pati. Kai tik bėjaus duktė pavalgė, ji pavirto į gražią merginą. Pasirodo, ji buvo maitinama užburtu valgiu. Ryto metą abi merginos užlipo į bėjaus kambarį. Jis pamatė, kaip išgražėjo duktė, apsidžiaugė ir paklausė:
— Kaip taip atsitiko? Mano verge, aš tau suteikiu laisvę!.. Prašyk, ko nori.
— Nieko man nereikia,— atsakė mergina.
Bėjus jai padovanojo auksinę taurę ir suteikė laisvę. Mer­gina apsidžiaugė ir sugrįžo į karalienės rūmus. Karalienė pasa­kė, kad jai belikę išpildyti dar du uždavinius, ir vėl ją pardavė turguje.
Merginą nupirko kitas bėjus. Jis turėjo sūnų. O bėjaus na­muose gyveno tarnaitė negrė, kuri norėjo, kad bėjaus sūnus ją vestų. Jaunuolis nesutiko, ir tada ji įmetė jį į tamsiąją. Ji valdė visus namus, ta negrė. Mergina visa tai suprato ir kartą nakčia apsimetė mieganti. Mato, negrė atsikėlė iš patalo ir, paėmusi kąsnelį sudžiūvusios duonos, nuėjo į tamsiąją, kur bu­vo uždarytas jaunuolis.
— Ar imsi mane už žmoną? — klausia negrė.
— Ne,— atsako jaunuolis. Tada negrė jį išpliekė vytiniu ir sugrįžo į savo kambarį.
Mergina visa tai matė, o rytą nuėjo pas bėjų:

— Aš žinau, kur yra uždarytas tavo sūnus —pasakė ji.— Vakare sukviesk kelis vyrus, ir, kai tik duosiu žinią, eikite su manimi, aš parodysiu, kur jis yra.
Vargšai tėvai nekantraudami laukė vakaro. Kada sutemo, mergina davė ženklą, ir visi nusekė paskui negrę. Kai tik negrė nuėjo pas jaunuolį ir paklausė: „Ar imsi mane per žmoną? Išleisiu tave”,—vyrai ją čia pat sugriebė ir užmušė, o patys su jaunuoliu parėjo namo.
— Mano dukra, tu išvadavai man sūnų, tai dabar eik už jo,— pasakė bėjus.
— Labai jus prašau, duokite man laisvę,— atsakė mergina. Jie susitarė, mergina gavo dovanų varinį ąsotį ir atgavo lais­vę. Su variniu ąsočiu ji parbėgo pas karalienę.
— Liko dar vienas darbas,— tarė toji.— Jei ir su juo susi­dorosi, tada viskas bus gerai.
Mergina vėl buvo nuvesta į vergų prekyvietę ir parduota. Vėl ją nupirko kažkoks bėjus. Jis turėjo pamišusią dukterį, grandinėmis pririštą tamsiojoje. Kas dieną ji suėsdavo po vieną merginą. Naująją vergę taip pat atvedė ir numetė žmogėdrai.
Mergina apsidairė, pamatė žmogaus kaulus, tuoj susirado nuošalų kampelį palėpėje ir ten pasislėpė. Išprotėjusi bėjaus duktė įtūžo, tamposi, blaškosi, nori nutraukti grandines. Ryto metą tėvas atvedė dar vieną merginą. Bet sultono duktė ir ją paėmė pas save. Jos pradėjo erzinti išprotėjusiąją bėjaus duk­terį:
— Tai ką, negalėjai mūsų suėsti?
Dar kitą rytą atvedė naują merginą. Jos ir šią paslėpė pa­lėpėje. Vakare sultono duktė tarė dviem kitoms:
— žinote ką, sumegzkime savo juostas, ir aš nusileisiu že­myn. Paieškosiu duonos, žvakės ir sugrįšiu.
Jos nuleido merginą žemyn. žiūri ji —priešaky dega šviesa, priėjo —ir ką, jūs manote, ji pamatė? Sėdi divienė ir katile, pilname vandens, verda žiedą.
— Ką tu čia verdi šitame katile? — paklausė mergina.
Aš verdu grandinėmis pririštosios bėjaus dukters protą. Kai visas vanduo išgaruos iš katilo, ji visai išprotės… Užtat žie­dą, kuris verda katile, jeigu užmautum ant piršto, ji kaipmat pasveiktų,— atsakė ši.
Diviene, o kaipgi tu pakeli tą katilą, parodyk man! — sako mergina.
Divienė kaipmat įkišo koją į katilo ąsą, o mergina nežiopso-jo, įstūmė ją į katilą — ana ir suvirė. Mergina kuo greičiausiai išgriebė žiedą iš katilo, susirado duonos ir žvakę ir atbėgo pas kitas merginas. Jos ją užkėlė aukštyn ir staiga mato, kad gran­dinėmis pririštoji atsipeikėjo, ėmė prašyti, kad jos ją paleistų.
— Tu mus suėsi, kaip mes galim prie tavęs prieiti! — sako jos.
—    Aš jums nieko nedarysiu, aš jau išgijau! — verkia mergi­na su grandinėmis.
Merginos jos pasigailėjo, paleido. Sultono duktė užmovė jai ant piršto stebuklingąjį žiedą. O tėvus nustebino tyla namuose –  juk jų duktė kiauras naktis be perstojo šaukdavo. Atbėgo jie į tamsiąją:
—  Ar tik nenumirė mūsų duktė?
Ir staiga mato keturias merginas, vieną už kitą gražesnę. Tėvas su motina vos galvų nepametė iš džiaugsmo, kad jų duk­tė pagaliau išgijo. Tada Chorasano sultono duktė jiems papasakojo, kaip viskas buvo.
— Dabar ir tu būsi mano duktė, mes tavęs niekur neleisi­me,— pasakė jie.
— Verčiau dovanokite man laisvę,—prašė mergina.
Tada merginos tėvai padovanojo jai kilimą ir ją paleido, o ji apsidžiaugusi nuskubėjo pas karalienę, kuri jai tarė:
— Dabar visi darbai atlikti. Netrukus ir mano brolis atva­žiuos. Kai jis manęs paprašys vandens, aš pašauksiu tave, ir tu atneši. Kai jam duosi vandenį, nuliek ant jo lašelį. Aš tave išbarsiu ir išvarysiu, bet tu neužsigauk.
Ir šit kartą, kai mergina vaikštinėjo po sodą, pragydo lakš­tingalos, sužydo gėlės, ėmė kunkuliuoti baseinai. Tuojau prie vartų pasirodė Indijos maharadžos sūnus. Jis įėjo į sesers rūmus, atsisėdo ir paprašė trupučio vandens.
— Ai broleli mano, aš pasisamdžiau naują tarnaitę, tikrą gražuolę! — tarė sesuo ir pašaukė merginą.
— Atnešk mano broliui vandens —paliepė ji.
Mergina atnešė jam vandens ir lyg netyčia užtėškė ant karalaičio. Sesuo išbarė merginą ir ją pavarė.
— Mano brolis kartą per metus teatvažiuoja, ir tu jam visus drabužius sušlapinai!
O jaunuolis, pamatęs merginą, visa širdimi ją pamilo. Jis ėmė ją užtarti:
— Išdžius vanduo, nebark jos!
Jis paviešėjo kelias dienas ir išvažiavo namo į tėvynę, bet po mėnesio vėl sučiulbo lakštingalos, sužydo gėlės, baseinuose ėmė kunkuliuoti vanduo. Tada karalienė liepė pakloti lovą, o pati po čiužiniu padėjo sausų paplotėlių. Merginą išprausė šiau­dų vandeniu ir paguldė į tą lovą. Karalaitis atėjo pas seserį ir vėl paprašė vandens. Bet šįkart vandens atnešti sesuo pasiuntė šlubą negrę.
O kur gražuolė? — klausia karalaitis.
Užmiršk tą tinginę, aš ją apkūliau, ir ji guli lovoje. Nuliūdo karalaitis, nuėjo aplankyti merginos. Kai mergina jį pamatė, ėmė verstis ant kito šono, paplotėliai po čiužiniu pra dėjo lūžinėti, traškėti.
—    Ai, kauleliai triuška,— vaitoja mergina. Karalaitis įpyko:
—    Kodėl tu ją taip smarkiai sumušei? Argi tau jos negai­la? — Ir išėjo.
Po kelių dienų sesuo pranešė broliui, kad mergina mirė: „Tu gėrei vandenį iš jos rankų, tad ateik ir į jos laidotuves”. Ka­ralienė parūpino grabą, paguldė į jį merginą ir padėjo jai ant krūtinės laišką, geltonąją virvę ir durklą.
Maharadžos sūnus atėjo į laidotuves.
— Atidenk mirusiosios veidą, pažiūrėk…— sako sesuo.
Jis pakėlė įkapes, pamatė ant merginos krūtinės savo laišką, virvę ir durklą ir tuoj nugriuvo kaip negyvas. Sesuo atgaivino brolį:
— Tu ilgai kankinai šitą merginą. Kiek sielvarto ji per tave pakėlė! Aš norėjau dar labiau tave nuvilti ir pakankinti, bet daugiau nebegalėjau.
Ir ji ištraukė merginą iš grabo, susimylėjusieji apsikabino, Indijos maharadžos sūnus vedė Chorasano sultono dukterį ir ją išsivežė į tėvynę. Ten jie iškėlė vestuves ir linksminosi keturiasdešimt dienų ir naktų ir pagaliau pasiekė, ko taip didžiai troško.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.