Neregys ir šlubis

Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo. Mat nors neregys nieko nematė, o jo bičiulis, raišas ir kuprotas, vos kojas vilko, ponai nuo jų tris kailius lupo, į darbą varė dienom ir naktim. Kentė bičiuliai, kentė, kol nebeištvėrė ir sumanė pabėgti.
—    O kaipgi mes pabėgsim?— klausia neregys šlubi.
—    Aure valtis prie kranto,— atsakė šlubis. – Sėsim į ją, ir gaudyk vėją lauke.
Palūkėjo neregys ir šlubis, kol sutems, nusileido prie upės, įlipo į valtį ir atsistūmė nuo kranto. Bet irkluoti nei neregys, nei šlubis nemokėjo. Atsisėdo jiedu vienas priešais kitą ir kad ims irklais plakti vandenį! Neregys nieko nemato. Šlubis kaip gyvas pirmą kartą paėmė į rankas irklą, o naktis juoda, nors į akį durk. Rodosi jiems, kad valtis greitai plaukia, o ji sukasi toje pa­čioje vietoje, ir tiek. Yrėsi jie, yrėsi iki pat vidurnakčio. Girdi — pelėda suūbavo. Persitaria neregys su šlubiu:
—    Spustelkim! Mudu jau tikriausiai toli nuplaukėm.
Taip jie prakaitą liejo iki pat aušros. Užgiedojo gaidžiai. Apsidžiaugė neregys su šlubiu:
—    Oho, mudu jau kokį nors kaimą netrukus priplauksim. Dar spustelkim, kad mūsų nepasivytų.
Vėl juodu užgulė irklus. Netrukus visai išaušo. Apsidairė šlubis ir sako:
—    Vaje, bičiuli, mudu toj pačioj vietoj atsidūrėm, iš kur iš­plaukėm.
Sulig tais žodžiais ir šeimininkai beateiną prie upės vandens pasisemti. žiūri — ogi neregys ir šlubis sėdi valtyje. Suprato šeimininkai, kad tarnai bėgti buvo ketinę, liepė jiems drožti namo, bet bausti nebaudė,— kur luošiai dėsis!
Lenkia kaip lenkę savo ponams nugaras neregys su šlubiu. Bet prabėgo kiek laiko, ir vėl jiedu sumanė bėgti. Šlubis sako neregiui:
Žinai ką, bėkim ne upe, o keliais, tada šeimininkai mudviejų nesugaus.
– Kaipgi mes pabėgsim keliais? — atšovė neregys. — Aš nieko nematau, o tu nepaeini.
– Tuo jau gali nesirūpinti. Aš viską apgalvojau: atsisėsiu tau ant pečių ir rodysiu kelią.
Vėlią naktį, kai visi sumigo, neregys ir šlubis susitiko sutartoje vietoje. Pasisodino neregys šlubį ant pečių ir patraukė kelionėn.
Rytą šeimininkai susigriebė, kad tarnai dingę, ieško, ieško — niekur neranda. Bet vytis nesivijo — girdi, kurgi luošiai dėsis, patys atsiras!..
O neregys su šlubiu ant pečių ėjo nesilsėdamas ištisą dieną ir ištisą naktį ir dar vieną ištisą dieną ir ištisą naktį. Ir nuklydo jie­du į tolimą kraštą, tokion vieton, kur gyveno tūžmingas tigras, visos apylinkės baubas. Tėvai kasdien kalė vaikams į galvas:
—    Šiukštu vakarais nežaiskite lauke, nė žingsnio iš namų neženkit, kitaip jus pastvers ir suės piktas tigras, visų tigrų karalius.
Neregys su šlubiu kaip tyčia tą kraštą priėjo vakare, jau pribrėškus. Atsisėdo jiedu kvėptelėti ir tariasi:
—    Toli nuėjome. Dabar jau niekas mūsų neprisivys. Kad taip čia savo lauką įsitaisius, savo duonos užsiauginus. Tik iš kur gauti plūgą, akėčias ir buivolų? Matyt, reik iš kokio žmogaus nugvel­bti.
Įkalbėjo šlubis neregį nueiti į sodžių. Vėl patraukė jiedu į kelią, o sodiečiai pamatė juos ir sako:
Kaip čia judu pakliuvote į mūsų sodžių tokiu vėlyvu metu? Šičia baisus tigras, visų tigrų karalius, laikosi.
– Kas mums tas tigrų karalius, — atsakė neregys,— ne tik jūsų, bet ir jokio tigro mums nebaisu.
Kaip tyčia tuo tarpu piktasis tigras ieškojo netoliese sau grobio. Išgirdo jis neregio žodžius ir susimąstė: „Ligi šiol manęs, tigro, visi bijojo, o dabar, še tau, atsirado kažkoks dar baisesnis tigras, visų tigrų karalius. Nieko apie tokį nesu girdėjęs.  Patykosiu čia, užuolandoj, gal savo akimis tą baisūną tigrą pare­gėsiu?”
O neregys su šlubiu pakiemiais per sodžių smelkiasi, jaučių tvarto ieško. Sako šlubis neregiui:
— Klausyk, antai lyg ir tvartas gumšo. Eik, išvesk jaučius, o aš tavęs čia palauksiu.
Nusikėlė neregys nuo pečių šlubį ir smelkiasi į priekį apčiuo­pomis. Smelkėsi, smelkėsi, užčiuopė tigrą. Jaučia tigras, kad pa­teko į kažkieno gniaužtus, ir mano sau: „Matyt, čia tasai tigrų karalius mane pastvėrė!”
Persigando tigras, nustėro. O neregys jį apčiupinėjo ir jaučiu palaikė. Apčiuopė galvą — ragų nėra. Pagalvojo, pagalvojo neregys ir apsidžiaugė: „Aure koks geras jautis man pakliuvo. Baužas ir toks įmitęs. Tiks mūsų laukui”. Išsitraukė aklasis virvę, pervėrė ją tigrui per šnerves ir nutempė žvėrį pas šlubį. Įbruko virvę šlubiui į rankas.
— Še, turėsim jautį.
Įsižiūrėjo šlubis patamsyje ir sudrebėjo iš baimės:
– Neregy, nagi tu vietoj jaučio tigrą atvedei.
Koks čia tau tigras! Puikiausias jautis. Jei bijai, duokš virvę man.
Paėmė neregys virvę ir kad truktels! Apkvaišo tigras iš skausmo, suriaumojo, ištrūko ir — į girią. Stovi šlubis nei gyvas, nei miręs, tik virpa it lapas, o neregys savo varo:
— Ai, gaila jautelio, baužas buvo, toks įmitęs. Gal dar pasivy­siu.
Ir šoko neregys tigrui pridurmais. O šlubis nuklibikšteno paskui jį.
Bėgo jiedu, bėgo ir pribėgo didelį lauką. Apsidairė šlubis — ogi vidury lauko lūšnelė kūpso.  Ir sako aklajam:
– Neregy, aš matau lūšną vidur lauko. O palei ją — storų vir­vių šūsnį ir krūvą didelių pintinių grūdams. Aure dar didelis vėžlys šliaužia…
– Nešk viską šen, — sako neregys.
– Kam gi tokią sunkenybę vilkti?
– Imk, imk, ne tu neši, o aš.
Nuklibikšteno šlubis, susiėmė, ką tik rado. Net katiliuką su ryžių koše išsitraukė iš krosnies. Neregys buvo drūtas vyras, švyst sau ant pečių nešulį ir eina.
Nusigavo bičiuliai su laimikiu į girią. Pamatė tenai šlubis kaž­kokį žmogų, laukinių bičių drevę suradusį ir medų bekopinėjantį. Pasakė, ką matąs, aklajam. Kadgi suriks aklasis:
– Ei, žmogau, pasidalyk medų su mumis!
– Gerai,— atsakė žmogus,— tegu bus, kaip tu sakai, aš pasiim­siu sau tik išvarvėjusį medų, o su koriais jums atiduosiu.
Paėmė jis bambukinį indą, prigrūdo mėšlo, gerai užkimšo, atidavė bičiuliams, o pats patraukė savais keliais.
Eina, eina neregys su šlubiu. Tuo tarpu ir saulė aukštai pakilo. Išalko bičiuliai ir nusprendė, kad užvalgyti laikas. Atsisėdo pavėsyje po dideliu medžiu, atkimšo indą.
– Fui,— susiraukė neregys,— čia kažkas dvokia! Geriau susiraskim kitą vietą. Tu klibikščiuok pirmas, o aš paskui tave.
Pakilo bičiuliai geresnės vietos ieškoti. Ieškojo, ieškojo, visai nusiveikė. Šlubis ir sako:
— Nebeisiu toliau. Jėgų nebeturiu. Aure ten bus mums pato­gu. Geras pavėsis. Kūdra šalia.
Atsisėdo bičiuliai pavėsyje. Atkimšo neregys bambukinį indą, ir vėl bjauriausia smarvė kad susuks jiems nosis!.. Pagaliau neregys patraukė, patraukė nosim orą ir sako:
— Nagi apmovė mus tasai žmogus, kuris medų kopinėjo. Vietoj medaus jis mums mėšlo įbruko.
Nusispjovė abu, sviedė į šalį indą, nusimazgojo kūdroje rankas ir sėdo košės valgyti. Žleberioja ir guodžiasi:
— Pavalgysim, atsipūsim, o paskui sugausim tą sukčių ir prikulsim, kad daugiau dorų žmonių neapgaudinėtų.
Pavalgė neregys su šlubiu ir pasileido ieškoti žmogaus, medų kopinėjusio. Vienon, kiton pusėn per girią braunasi ir paklydo, nebežino, kur eiti. Tik girdi aklasis — genys medį tuksena. Pamanė, kad ten tasai bitininkas apgavikas, šoko tan balsan ir rėkia:
– Ei, nulipk! Mes tau bematant kailį išdirbsim. Atkėblino šlubis prie medžio ir sako:
– Nagi tai genys. Ko tu ant jo rėki?
Patraukė toliau neregys su šlubiu. Klydinėjo, klydinėjo po girią, vos gyvi į pagirį išsigavo ir atsidūrė kitoje karalystėje. O tą karalystę siaubė baisus jakas. Kasdien jam reikdavo duoti po žmogų suryti. Ir štai užsigeidė jakas, kad jam atvestų vienturtę karaliaus dukterį. O jei ne — surysiąs ne tik visus karaliaus val­dininkus, visus didžiūnus, bet ir patį karalių. Karalaitė buvo ge­ros širdies, pagailėjo savo valdinių, savo tėvo ir sutiko: tegu, girdi, jakas ją suėda, kad tik nė vieno žmogaus jų karalystėje ne­beliestų. Atėjo karalaitė į būstą, kur paprastai jakas vakarieniau­davo, ir laukia, kas bus.
Kaip tik tuo metu šį būstą priėjo neregys su šlubiu ir tariasi čia nakvosią. Susirodė jiedviem, kad būstas apleistas, negyvenamas. O karalaitė išgirdo jų balsus, įsiklausė ir suprato, kad šnekasi kažkokie svetimšaliai, iš netyčių čia užklydę. Ir sako jiems kara­laitė:
—    Iš kurio krašto jūs, gerieji žmonės? Argi nežinot, kad šitą bustą karalius pastatė piktam jakui, kuris čia žmones ryja? Kas vakaras lyg viesulas atūžia oru tasai siaubūnas ir kokį tik žmogų randa, tokį ir suėda. Šiandien mano eilė, čia aš mirties lau­kiu. Bėkit iš čia, gerieji žmonės, jis nė jūsų nepagailės.
Aklys nuo pat užgimimo nieko neregėjo, tai nežinojo, kas yra baimė, o tvirtumu ir drūtumu jis vertai galėjo pasigirti, todėl atsakė karalaitei:
—    Anoks ten siaubūnas tas jakas. Tegu tik pasirodo, mes jam nė kaulelio sveiko nepaliksim. Tu, mergele, verčiau mus pamaitin­tum, stipresni būtumėm. Ir dar gal paieškotum kardo, gerai iš­galąsto. Kad būtų kuo jakui galvą nukirsti.
– Jeigu jaką nudobsite, galėsite pasiimti visas brangenybes, kurios jam buvo skirtos,— pasakė karalaitė.
Išgirdo tokius žodžius neregys, apsidžiaugė ir sako šlubiui:
— Nešk šen valgymų visokių. Pasistiprinsiu, ir lengviau man bus Jaką įveikti.
O šlubis, išgirdęs, kad jiedu pakliuvo į žmogėdros jako būstą, iš baimės vos galo negavo. Bet ką bedarysi, kur dėsies. Ir sukruto jis neregiui valgymus nešti. Prisivalgė neregys lig soties, užšovė visas duris ir atsigulė pailsėti.
Visai sutemo. Tik kad sudrebės žemė, kad sudundės, kaip per smarkiausią perkūniją! Atlekia piktasis jakas. Išgirdo neregys tą dundesį, bet nėmaž neišsigando, atsisėdo kaip niekur nieko prie didžiųjų durų ir laukia. Prilėkė jakas savo būstą, žiūri — visos du­rys užšautos. Ir užriaumojo šiurpiu balsu:
– Kas drįso mano būsto duris užšauti?
– Tai aš visas duris užšoviau. O ko čia taip plyšauji? — atsi­liepė neregys.
Nustebo jakas ir klausia:
— Iš kur tu atsiradai toks akiplėša? Palauks, tuoj pasižiūrė­siu, ar didelės tavo kepenys.
Išrinko neregys pačią didžiausią pintinę ir kad svies į jaką. „Oho,— mano sau jakas,— jeigu tasai žmogus tokias dideles kepenis turi, vadinasi, jis už mane didesnis”. Ir sako:
—  Kepenys didelės. O kažin kokia tavo širdis?
Sviedė neregys į jaką vėžlį. O jakui susirodė, kad tai iš tiesų širdis.
„Kaip maniau,— galvoja sau jakas, — taip, matyt, ir yra: čia ne žmogus, o milžinas”. Ir paklausė garsiai:
— O kažin kokie tavo plaukai?
Sviedė neregys į jaką storų virvių šūsnį, kurią jis su šlubiu buvo radę prie lūšnos, ir suriko:
— Aure kokie mano plaukai!..
Pamatė jakas storas virves, persigando ir leidosi į kojas. O neregys sako karalaitei:
— Na, šitas jakas taip persigando, kad kol gyvas nebedrįs čia kojos kelti. Ar dar kokių kitų jakų jūsų krašte esama?
— Dar yra jako pati, tik ji kiek vėliau atskrenda. Tada aklasis sako šlubiui:
— Eik, paieškok man aštraus kardo, tik žiūrėk, kad būtų ilgas ir sunkus.
Atnešė šlubis neregiui didžiulį kardą, ir laukia abu. Sit per patį vidurnaktį vėl sugriaudėjo griausmas, sudrebėjo žemė,— atlekia jako pati, irgi didžiulė, baisi, pikta. Išgirdo tą griausmą neregys, stvėrė kardą, atsistojo prie durų. Žiūri jako pati — durys uždary­tos. Pastūmė jas ir kiša galvą. Neregys atsivedėjo ir kad švystels kardu. Taip ir nusibaigė jako pati. Susirinko neregys su šlubiu vi­sas brangenybes, kurias žmonės buvo sunešę jakams palenkti, ir traukia toliau.
Rytą šlubis sako:
— Ei, neregy, pasidalinkim laimikį.
Sutiko neregys. Atsisėdo jiedu pavėsy po krasango medžiu. Šlubis vertingesnius daiktus prieš save krauna, o prastesnius — prieš neregį. Padalino laimikį ir klausia:
— Na, pasirink, katrą krūvelę imsi: tą, kuri supilta prieš tave, ar tą, kuri prieš mane?
Sumetė neregys, kad šlubis jį apsukti ketina, ir sako:
— Tą, kuri prieš tave.
Mato šlubis, kad suktybė neišdegė, ir sako:
— Ne, nieko nebus. Aš tik dabar apsižiūrėjau, kad ne visai lygiai padalinau.
Ir dalina šlubis viską iš naujo. Gražesnes brangenybes prie­šais neregį krauna, o prastesnes — prieš save. Sudėliojo visas ir klausia:
—  Katrą krūvelę imsi: tą, kuri prieš tave, ar tą, kuri prieš mane? Neregys buvo ne toks jau kvailas ir galvoja: „Vėl šlubis nori
mane apsukti. Dabar tikriausiai viską antraip sudėjo”. Apčiuopė jisai krūvelę, gulinčią arčiau savęs, ir sako:
—  Va šitą imsiu.
Mato šlubis, kad neregys pasirinko geresnę dalį, ir šaukia:
– Aš negerai padalinau! Dalinkimės iš naujo!
– Kodėl gi negerai? Juk pats dalinai.
Taip jie dalinosi, dalinosi, ir vis be jokios doros. Jau ir ginči­jasi abu, ir plūstasi. Kaip tyčia atitrūko nuo medžio krasango vai­sius ir bumbtelėjo neregiui tiesiai į galvą. Pamanė neregys, kad šlubis jam sudavė, ir suriko nesavu balsu:
— Ak štai koks tu! Muštis užsimanei!..
Ir kad pašoks, kad ims spardyti šlubį. Spardė, daužė, kol to kojos atsitiesė. Stryktelėjo šlubis tiesus tiesutėlis ir pliekia nere­gį per veidą, per akis. Taip dyžė, taip daužė, kad neregys ėmė ir praregėjo.
Nieko kito nebeliko abiem bičiuliams, kaip susitaikyti ir brangenybes visiškai po lygiai pasidalinti.
Tuo tarpu prie jako būsto prisirinko žmonių. Žiūri jie — kara­laitė gyva sveika, o tarpdury guli nudobta jako pati. Tekini pasileido žmonės į rūmus, pranešė tą žinią karaliui. Pasišaukė karalius dukrą ir ėmė klausinėti, kaipgi ji išliko gyva.
Duktė jam viską papasakojo. Apsidžiaugė karalius, paliepė po visą karalystę šauklius išsiuntinėti, kad jie surastų narsiuosius išgelbėtojus ir į rūmus atvestų. Dar paskelbė, kad tam, kuris jakus įveikė, ne tik savo dukterį, bet ir visą karalystę atiduosiąs.
Pamatė bičiuliai šauklius beeinančius, būgnus, gongus be­mušančius ir klausia:
— Sakykite, gerieji žmonės, ką jūs čia garsinate?
— Ieškom galiūno karžygio, mūsų šalį nuo jakų išvadavu­sio, — sako šaukliai. — Karalius nori savo dukrą už jo išleisti. Tegu ir toliau jis saugo mūsų šalį nuo visokių negandų.
Apsidžiaugė keliauninkai:
— Nagi mudu vieną jaką nudobėme, o antrą išvijome. Va ir jų brangenybės.
Nuvedė juodu šaukliai pas karalių. Pasikvietė karalius dukrą ir klausia:
—  Sakyk, ar jakus šitie du žmonės įveikė? Pasižiūrėjo karalaitė į svetimšalius ir sako:
— Šitie. Tik aure tasai buvo šlubas, o antrasis, kuris nuvijo jaką ir nukirto galvą jo pačiai, buvo aklas.
Karalius ištesėjo savo žodį, atidavė praregėjusiam neregiui ir dukrą, ir karalystę. Tapo neregys karalium, bet neužmiršo savo bičiulio, buvusio šlubio: paskyrė jį savo pirmuoju patarėju ir padėjėju. Juk jiedu su šlubiu vieną vargą vargo.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.