trumpos pasakos

You are currently browsing articles tagged trumpos pasakos.

Kartą, senų senovėje, buvo viena mergaitėir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną apsiaustėlį su kapišonu. Mergaitė mielai gobdavosi šiuo apsiaustėliu, nes jį buvo gavusi iš savo močiutės, kuri gyveno namelyje už miško ir labai mylėjo Raudonkepuraitę. Vieną dieną mama priruošė Raudonkepuraitei pilną krepšelį įvairiausių gėrybių. Pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių, taip pat skanių pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi, sūrio ir gabalėlį mėsos bei didelį išdabintą tortą. Pasikvietusi Raudonkepuraitę mama tarė:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė.

Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: “Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?” “Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.” Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kadaise griaustinio dievas Perkūnas su požemio dievu Pikuliu padarė žemėje kelionę. Norėjo įsitikinti, ar amžina ugnis gerai saugojama.

Jie atėjo į Žemynėlės būstą. Žemės deivė meiliai juodu priėmė ir gražiai pavaišino. Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

Tuo laiku, kad dar gyvuliai galėjo kalbėti, keliavo kartą Perkūnas po kraštą. Pirmiausia jis sutiko arklį ir prašė jį parodyti kelią į upę. Arklys tačiau pasipūtęs kalbėjo:

“Aš neturiu laiko tau kelio rodyti, man reikia ėsti”.

Netoli arklio ganėsi galvijas. Kai tik suprato keliauninko norą, tuojau šoktelėjo ir sušuko:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Pykšt-pokšt! Dan, dan, dan. . .
Taip poškėjo ir trinksėjo kai dėdė trobą statė. Iš po kirvio, kalto ir obliaus tiško ir krito skiedros. Didelės ir mažos, storos ir plonos, ilgos ir trumpos. Jos kvepėjo sula ir sakais. Ir buvo visos baltos ir gražios. Kai kurios
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Čekšl Ir vėl čekš! Šlept, šlept ir vėl šlept!
Kažkas ten eina per sodą. . .
Vos girdimai trekšteli šakelė. O geltonas klevo lapas dar užkliudo šakas, sušlama, pasisupa vėjuje ir tik tada nusileidžia ant žemės.
O jeigu pūstels stipresnis vėjas — pasipila jų kaip iš gausybės rago — tikras lapų lietus.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Tolimoj šaly, už upių ir kalnų, dunksojo aukštas status kalnas. Savo didybėje jis buvo vienišas ir liūdnas.
— Kokia nelemta mano dalia, — skundėsi kalnas. — Vienas stūksau čia tuščiuose laukuose. Visus metus vėjai mane plaka, sunki uola ant nugaros pečius spaudžia. Mano Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Per vasarą saulė kaitino, šildė žemę ir pagaliau pavargo.
Pailsusi kasdien vis žemiau ir žemiau beužkopdavo į dangaus mėlynę. Žemė taip pat apsiblausė. Naktį ji apsigaubdavo pilka ruko skara ir taip snausdavo
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kurį kartą gyveno vienas žmogus — tinginys, kokių reta.
Ėjo vaikai ėjo per žmones, prašydami išmaldos, o jis kiauras dienas po medžiu tysojo. Eidami pro šalį, žmonės sustodavo ir imdavo jį gėdinti:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą vienas turčius pavadino varguolį kaimyną nupiauti javų lauko.
— Kolei man dirbti? — paklausė varguolis.
— Nagi kol nusileis antai tas dangaus šviesulys.— Ir turčius parodė pirštu į dangų.
— O kiek tu man mokėsi?
— Jei sąžiningai dirbsi, duosiu maišelį miltų.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vaje, tai buvo gobšus senis! Jo pavardė Raulys Skarmalas. Kitą tokį gobšuolį vargu ar pasaulyje sutiksite. Jis net vandens stiklinės neduodavo ištroškusiam pakeleiviui
veltui. Jei padarys kokią paslaugą, tai devynius kailius už tai nulups.
Kartą sunkiai susirgo vargingos jo kaimynės sūnus. Reikėjo tuojau pirkti vaistų ir gelbėti nuo didelio karščio. Bet senutė neturėjo už ką. Bėgo išsigandusi moteriškė šen, bėgo ten. Bet kiekvienoje troboje buvo pilna savų nelaimių. Liko vienintelė išeitis — kreiptis į Raulį Skarmalą.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai:
— Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis. Nesiųskite vandens parnešti, jos peteliai gležni, nepratę tampyti pilnų kibirų su naščiais. O po galva jai dėkit pūkų pagalvį, pas mus ji minkštai miegojo.
Susižvalgė šešuras su anyta, bet nieko neatsakė marčios motinai.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako:
— Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus.
Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą. Išklausykite kaip pridera ir paskui man paaiškinsit, apie ką ten porinama.
Sūnūs pastatė ausis, o senukas peržvelgė juos ir pradėjo pasakoti:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas.
Beeidamas susitiko vilką.
— Kur tu eini, katinėli?—klausia jo vilkas.
— Į kurmio vestuves,— atsakė katinas, raitydamas ūsą.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »