Smurto lygis: raudonkepuraitė

You are currently browsing articles tagged Smurto lygis: raudonkepuraitė.

Radęs eglę ant kalniuko,
Strazdas lizdą susisuko.
Išperėjo strazdžiukus –
Čia vaikučiams gera bus:

Eglės šakos lizdą slepia,
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Gyveno kartą senis ir boba. Senis vis važiuodavo žuvauti. Vieną kartą išvažiavo, prisižuvavo pilną vežimą žuvų ir veža namo. Bevažiuodamas pamatė ant kelio lapę. Jis manė, kad lapė negyva. Paėmė, užmetė ant vežimo ir sako: “Pačiai bus apykaklė kailiniams”. O lapės būta apsimetusios. Ji važiuodama vis žuvis mėtė, o paskui ir pati nušoko.

Senis, parvažiavęs namo, sako bobai:

— Eik, tau parvežiau žuvų vežimą ir apykaklę kailiniams.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sa­kydavo:
– Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų baimę at-rastie? Kaip jis vis tik teip, būdavo, šneka, tėvas nežinojo, nė ką su juom pradėtie, nė kur jį padėtie. Ale sykį atėjo viens tarnas bažnyčios. Apsakė tėvas jam savo bėdą su sūnum. O anas sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė:
– Gyvenkite taikiai ir nesipykite dėl turto, kad kape turėčiau ramybę. Vyriausiajam sūnui malūnininkas paliko malūną ir lauką, viduriniajam – arklius ir kitus gyvulius, o jauniausiajam Petreliui – savo juodą katiną. Palaidojus tėvą ir pavalgius gedulingus pietus, atsisveikino jauniausiasis malūnininko sūnus Petrelis su broliais, pasiėmė katiną ir išėjo į pasaulį laimės Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Gūdžiame miške nuo seno
Trys paršiukai sau gyveno.
Buvo broliai jie visi.
Jų vardai – labai keisti:

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kartą, senų senovėje, buvo viena mergaitėir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną apsiaustėlį su kapišonu. Mergaitė mielai gobdavosi šiuo apsiaustėliu, nes jį buvo gavusi iš savo močiutės, kuri gyveno namelyje už miško ir labai mylėjo Raudonkepuraitę. Vieną dieną mama priruošė Raudonkepuraitei pilną krepšelį įvairiausių gėrybių. Pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių, taip pat skanių pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi, sūrio ir gabalėlį mėsos bei didelį išdabintą tortą. Pasikvietusi Raudonkepuraitę mama tarė:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Buvo brolis Joniukas ir sesuo Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškotų. Buvo vasara, saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu, jis pamatė smėly išmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai: „Elenyte, taip noriu gerti. Aš išgersiu iš tos pėdos vandenį.“ Bet sesuo atsakė: „Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.“ Nuėjo toliau. Joniukas pamatė jaučio pėdą, pilną vandens, ir panorėjo išgerti vandenį, bet Elenytė vėl pasakė: „Negerk to vandens, jaučiuku pavirsi.“ Nuėjo Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Pasėjo valstietis rugius, ir užderėjo jie puikiai: vos galėjo nuo laukų suvalyti. Suvežė jis pėdus namo, iškūlė ir pripylė grūdų pilnutėlį svirną; pripylė ir galvoja: „Dabar tai pagyvensiu — nebevargsiu“.
Įjunko į valstiečio svirną pelė ir žvirblis: kiekvieną dienelę po kokius penkis kartus įlenda, priryja ir atgal: pelė šmurkšteli į savo olą, o žvirblis nulekia į savo lizdą. Abu taip gyveno Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau ati­tarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka:
– Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio… Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors atmonyt.
Aidams jis namo girioj rado tokį žmogų raujant medžius su šaknim. Sako Jonas:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

Kurį kartą gyveno vienas žmogus — tinginys, kokių reta.
Ėjo vaikai ėjo per žmones, prašydami išmaldos, o jis kiauras dienas po medžiu tysojo. Eidami pro šalį, žmonės sustodavo ir imdavo jį gėdinti:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Buvo senelis ir senelė. Nieko neturėjo, vargingai gyveno. Kartą senelė ir sako:
— Seni, seni, eik girion, gal ten kokį lapelį ar rūgštynių stiebelį rasi — viralo išsivirsime, vis badu nenumirsime.
Pintinę pasiėmęs, nuėjo senis į girią. Vaikščiojo visą dieną po girią, tik nieko gero nerado. Grįždamas namo, dirst į krūvą šakų: šakose lokys betupįs. O senis peiliuką turėjo. Paėmęs Skaityti toliau.. »

Gairės: , ,

Kartą vienam ponui bevažiuojant sulūžo karieta. Dar laimė, kad čia pat arti kalvis pasitaikė! Ponas liepė karietą sutaisyti, o kalvis už darbą paprašė viso rublio. Nieko nedarysi — kas reikia, tai reikia. Bet, važiuodamas namo, ponas ėmė rūstauti: „Už tokį menką nieką visą rublį nuplėšė! Kiekgi čia to jo darbo? Tai kalvis uždirba daugiau, negu ponas, karietoj Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

Kartą miško pakraštyje gyveno lūšnelėje išmanus žmogelis, vardu Mačatinis. Savo poną dažnai jis taip gudriai apmaudavo, kad žmonės tik pečiais gūžčiodavo.
Vieną dieną ponas, iš medžioklės grįždamas, užsuko į Mačatinio trobelę pasilsėti.
Mačatinis žino, kad ponas daugelio dalykų visai neišmano, ir nusprendė iš jo dar pasišaipyti. Jisai išvirė katilą košės, nukėlė nuo ugnies, atnešė į kambarį, pastatė vidury aslos ir rodo Skaityti toliau.. »

Gairės: , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »