APIE KAREIVĮ JONĄ

Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau ati­tarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka:
– Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio… Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors atmonyt.
Aidams jis namo girioj rado tokį žmogų raujant medžius su šaknim. Sako Jonas:
– Mažu tu aitum su manim svieto vandravot?
– Galėsu ait, tik palauk, kol aš motinai medžių kurui nunešu. Susidėjo an pečių šešis medžius, nunešęs numetė ir tuo atėjo pas Joną. Jiedu abudu pasileido toliau. Beaidami rado jie me-dinčių su muškieta mieriojant šaut. Sako Jonas:
– Ką tu čia nori nušaut? Sako:
– Už dviejų mylių aržuole tupi musė, tai aš ją noru nušaut.
– Kad tu toks, mažu tu aitum su manim svieto vandravot? Tas ir nuvė -jau aina jie trys. Atėjo jie – rado penkias melnyčias teip smarkiai sukantes, kad iš sparnų tik ratas. O vėjas nė šakelę medžio nejudina. Nuvėjo jie pora mylių, žiūri – žmogus tupi aržuole: vieną šnirpšlį pridengęs, o iš kitos pučia. Sako Jonas:
– Ką tu ten darai?

Sako:
– Ana už poros mylių stovi penkios melnyčios, tai aš pučiu, kad jie galėtų malt. Sako Jonas:
– Kad tu toks, mažu tu aitum su mumi svieto vandravot? Tas tuo išlipo iš medžio, ir nuvė visi keturi toliau. Paėjo ko­kį galą – rado žmogų an vienos kojos stovint, o kitą atsikabi­nęs. Sako:
– Ko tu stovi an vienos kojos?
O tas sako:
– Kad aš an abiejų kojų vaikščiot negaliu. Kad aš an abiejų kojų ainu, tai su manim joks paukštis negali suspėtie, teip ainu kaip vėjas, o kaip an vienos kojos, tai galiu teip ait kaip kiti žmonės. Sako Jonas:
– Tai kad tu toks, tai mažu tu aitum sykiu? Sako:
– Galiu ait. Užsidėjo koją an pečių ir nuvė. Paėję galą, rado žmogų sto­vint, o kepurė ką tik laikosi an krašto galvos. O Jonas sako:
– Ką jau teip laikai kepurę, tai geriau visai užsimauk an ausies.
O anas sako:
– Kad aš kitaip negaliu laikyt kepurę. Kad aš gerai užsidėčia kepurę, tai teip imtų šalt, kad paukščiai lėkdami pultų negyvi an žemės. Joks sutvėrimas negalėtų tokį šaltį paneštie.
Sako Jonas:
– Tai mažu tu aitum drauge?
Tas tuo nuvė sykiu. Jie visi šeši atėjo in karaliaus miestą. Ten rado iškabyta popieras, kad jei koks atsiras karaliūnaitę aplenkt, tai tas bus jo [karaliaus] žentu, o jei neaplenktų, tai gyvasčių už­mokės. Atėjo Jonas pas karalių ir sako:
– Aš leisu savo gizelį su karalaite lenktyn. Jei jis ją aplenks, tai aš ją imsu už moterį, o jei neaplenks, tai tegu mudu abu prapuolam.
Sutiko an to karalius. O karalaitė sako tam bėgūnui:
– Bėgsim – ana ten yra toks šaltinis, tai katras greičiau parnešim vandens. Pajėmė ji vieną sūdą, jam davė kitą, ir nubėgo. O kad jau rei­kėjo jam bėgt, tai jis ir kitą koją prisikabino. Kaip pradėjo bėgt, tai toj karalaitė da nebuvo pusiaukelėj, tai jau jis su vandeniu grįžo. An pusiaukelės rado jis kumelės galvą, tai jis an tos gal­vos pasidėjo savo galvą ir užmigo. Tai karalaitė nubėgus pasisė­mė vandens, atbėgo pas tą bėgūną, kur jis miega, jo vandenį iš­liejo ir sako:
– Jau ir tie mano naguos. O tas medinčius sėdi an stogo ir žiūri, kas čia bus. Jis pamatė, kad jau karalaitė parbėga, o da jis miega, tai jis pamieravęs kaip šovė – iššovė jam iš po galvos tą kumelės kaušą. Jis tuomsyk pabudo, pabudęs žiūri, kad jau jo vanduo išlietas. Tai jis pasi­griebęs puodelį nubėgęs pasisėmė vandens ir da pirma parbėgo penkiolika minutų. Jau karalius pralaimė – tur Jonas gaut karalaitę. O karalius sako:
– Kažin koks valkijozas tur dabar gaut mano dukterį… – Sako: – Aš juos visus ansyk iškepsu. O tas karalius turėjo tokius geležinius namus. Sako karalius jam:
– Dabar laimėjot. Aikit, aš jus gerai pamylėsu.
Tai stuboj parengė jam stalą su valgiais ir gėrimais, jie ten visi suvėjo prie to stalo, ėmė sau gert, valgyt. O karalius liepė duris uždaryt ir langus, o apačioj liepė tiek kurt, kad net lubos būtų raudonos. Kaip pradėjo kurt – jau jam pradėjo būt šilta. Sako:
– No tų valgių net jau sušilom.
Ale toliau jau per šilta. Atėjo pas duris – žiūri, kad durys už­darytos, jau jie išeit negali.
– O, – sako, – tai jis toks paukštis: jau jis mus nori čia uždusyt.
Tas savo kepurę kaip pakėlė aukštyn, tai kaip pradėjo šalt! Teip šalo, kad net bliūduos jų valgiai inšalo ir jie ką tik nesušalo. Anryt atėjo karalius žiūrėt, ar jau suspirgėjo. O kad atdarė duris, jie sako karaliui:
– Leisk kur nor sušilt: mes čia kone sušalom. Karalius šoko prie to kūrėjo:
– Del ko tu, – sako, – nekūrei, kad aš tau prisakiau?!

Sako:

– Aš gana kūriau – net ir lubos raudonos. Tada jau karaliui nėr kas daryt. Sako jis Jonui:

– Mažu tu apsiimtum auksu tau užmokėt? Gali imt, kiek tik nori.

– Kodėl ne, – sako. – Jeigu teip, aš ateisu už pora dienų, pa-imsu aukso, kiek mano tarnas pakels. Nuvėjo in žmones taisyt maišą. Kiek tik kur gau maišų au­deklų, vis in krūvą siuvo – pasiuvo baisų maišą. Tas galijotas atsinešė tą maišą pas karalių. Tuo tarnai, šešiolika vyrų, atnešė bačką aukso, inpylė in tą maišą – da nė dugno gerai neuždengė. Sunešė iš visur, ėmė vežt važiuoti iš karalystės – surinko visą auksą, o da tik buvo pusė maišo.

– Tai ką, – sako, – kad jau daugiau nėr, tai raik užrišt maišą, kad ir nepilną.

Užrišęs užsimetė an pečių, ir nuvė visi. Karalius, matydamas, kad viens žmogus visą lobį karalystės nunešė, tuo prisakė dviem pulkam raitelių vyt ir atimt. Tie raiteliai tuo juos pavijo, sako:

– Meskit maišą, ba užmušam! Sako tas, kur melnyčias suka:

– Ką jūs mus užmušit, jum pirmiau atsitiks ore pašokt. Tai kaip jis per abi šnirpšlis papūtė, tai tie raiteliai išė in pa­danges. Tie puldami visi užsimušė, tik vieną jis lengvai, vyres­nį, nuleido, sako:

– Dabar jok, pasakyk karaliui, kad da daugiau kereivių atsiųstų, tai ir su kitais teip bus, kaip su jumis buvo. Karalius, dažinojęs apė tai, sako:

– Tegu sau jau aina. Jie turbūt su galybe peklos tą viską daro. O jie visi parėjo namo, pinigus pasidalino lygiai. Toliau visi turtingai gyveno, iki nepamirė.

Comments

comments

Gairės: , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.