STEBUKLINGAS ARKLYS

Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tai kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako:

– Ką mes čion veiksim pas tėvą – eisim į svietą ant kelionės. Ir išėjo. Neteko ta boba vaikų – sako:

– Eik į girią vėl, gal rasi kiaušinį.

Diedas nuėjęs rado tik vieną. Parnešė, apleido – boba iš­perėjo vieną sūnų. Praminė jį Baltūnu. Kad jau tas vaiks paaugo, sako jam tas tėvas, kad dar turi dvidešimts brolių. Tas vaiks sako:

– Ką aš čion pas tave veiksiu?.. Eisiu aš savo brolių ieškot! Eina keliu – sutiko arklį. Sako tas arklys:

– Kur eini? Sako:

– Einu aš savo brolių ieškot. Sako tas aklys, – o tas arklys buvo dūšia pakūtavojanti:

– Mušk mane per ausį! Tas kaip davė jam per ausį – iššoko iš ausies visa eilia kareiviškų drapanų ir šarvai. Sako:

– Apsirenk, sėsk ant manęs – josim. Joja joja, sutiko dvidešimts kareivių, – o tai buvo ta dvide­šimts jo brolių, – pasipasakojo vieni kitiems. Sako anie:

– Dabar tu jauniausias turi būt vyriausias ant mūs. Eime jok tu pirma! Sako jam tas žirgas:

– Dabar prijosim dvarą. Rasim raganą tam dvare, o ta ragana turi dvidešimts vieną dukterį, tai jum visiem duos po vieną – suguldys. Tai tu neužmik! Kaip tik ta ragana išeis, tai tu visų kepures uždėk ant mergų galvų. O kaip ta ragana pareis, tai žiūrės, katrie su kepurėm, tai nukirs tas galvas. O kaip galvas nukirs, tai tu rasi ant lango skepetaitę, kamuolį ir šepetį – tuos pasiimk, visus pribudink, ir bėgsim… Prijojo jie tą dvarą, apsinakvojo pas tą raganą. Ta ragana davė jiems visiems po dukterį, o pati išėjo. Kaip tik sumigo, tas Baltūnas tom mergom visom uždėjo kepures ant galvų. Už va­landos atėjo ragana – katras tik buvo su kepure, visiems nukir­to galvas, o pati išėjo. O Baltūnas pasiėmė nuo lango radęs skepetaitę, kamuolį ir šepetį, visus pasibudino, ir išėjo. Ale ta ragana apsižiūrėjo, kad ji visom dukterim galvas nukirto,-ji vyt! Dabar sako tas žirgas:

– Jau ragana atsiveja – mesk tą kamuolį. Kaip tik metė tą kamuolį – pasidarė toki kalnai, toki sta­tūs kalnai, kad ta ragana negal nė perlėkt, nė aplink apeit. Bėga namon atsinešt špatą. Atsinešė špatą, išsikasė skylę -vėl juos vyt! Mato, kad jau netoli, – sako tas žirgas:

– Bus negerai – mesk šepetį. Šepetį kaip metė – pasidarė tokia giria, kad ta ragana atbė­gus niekur negali pereit nė aplink apeit. Nubėgo vėl namon, atsinešė kirvį, per tą girią iškirto skylę – ir vėl vyt! Mato, kad jau netoli, – sako tas žirgas:

– Mesk jau skepetaitę. Skepetaitę metė – pasidarė marės su liepsna, kad ji pribė­gus nė išlakt – vanduo, nė pereit – vanduo!

– Na, – sako,- tai jūs laimikis! Joja toliaus – rado deimanto plunksną. Sako tas žirgas:

– Nimk: bus bėda. Jis neklausė, paėmė. Joja toliaus – rado aukso patkavą. Sako:

-Nimk: bus bėda. Neklausė, paėmė. Nuėjo į tokį dvarą, tam dvare reikalavo dvidešimts vieno berno, – ten jie visi liko už bernus. Kitiems duoda žiburį arklius apčystyt, apšert, o tam Baltūnui nereikia: pasideda tą plunksną ir tą patkavą, tai jam šviesu kaip vidurij dienos. Kiti jį apskundė ponui, kad jis tokius daiktus turįs. Tas pons rado pas jį tuos daiktus – sako:

– Kad tu radai tokią plunksną ir tokią patkavą, tai žiūrėk, kad tu man pargabentum tą žirgą ir tą paukštį. Nuėjęs verkia pas savo žirgą. Tas žirgas:
– Aš tau sakiau, kad neimk, nes bėda. Na, ale ką gali dabar padaryt?.. Pabalnok mane, josim! Išjojo. Tas žirgas jį nuvedė pas tą paukštį ir žirgą. Nusė­dęs nuėjo, atsigabeno, pargabeno namon pas tą poną, jam pa­davė. Tas pons sako:
– Gerai, kad tu pargabenai man tą žirgą ir tą paukštį. Dabar, – sako, – pargabenk iš marių paną! Tas vėl verkia, pas savo žirgą nuėjęs. Tas žirgas sako jam:
– Prisipirk tu visokių žibančių daiktų, šukų, zerkolų, visokių žaislų, pasiimk stalelį, tą stalelį pastatyk pas mares, sudėk ant jo viską, o pats, pasiėmęs maišą, atsigulk į žoles. Tai kaip pamatys, kad žvilga, tai ji išeis žiūrėt. O tuojaus, jai nematant, tą maišą užmesk ant galvos ir gabenk ją. Teip viską padaręs, ką jam žirgas prisakė, pats atsigulė į žoles. Pamatė toj marių pana, kad pamarėj labai blizga, – plaukė pažiūrėt, kas ten teip blizga. Išlipus ant kranto, rado ant stale­lio šukas, zerkolą ir visokių žaislų. Ji ten šukuojasi galvą, žiū­risi į zerkolą, o tas prisitaikęs užmetė jai maišą ant galvos ir -nešt! Ale toj pana pasidarė maiše skylaitę ir nuskandino žiedą į mares. Parnešė ją tam ponui – sako toj pana:
– Kad jis galėjo mane parnešt, tegul man parneš žiedą, kurį aš nuskandinau į mares. Verkia jis, nuėjęs pas savo žirgą.
– Dabar, – sako, – tai negerai! Sunku bus išimti. Na, pabalnok mane, josim. Nujojo į pamarę, sako:
– Aplupk tu man kojas iki kelių ir pastatyk į vandenį. Ateis vėžiai ir žuvys graužt mano kojas, tai tu tą didžiausią vėžį pasigauk ir tol neleisk, pakol atneš žiedą. Tas teip ir padarė, kaip jam prisakyta buvo: pastatė tą su nuluptom kojom žirgą į vandenį – atbėgo visokių žuvų, vėžių daugybės. Ir atėjo viens labai didelis vėžys -jis tą didįjį tik capt pagavo. O tas vėžys prakalbėjo:
– Kam tu mane laikai? Sako:
– Tol tave laikysiu, pakol nesuieškosi paskandintą mariose žiedą. Tas vėžys rikterėjo vienąsyk, buvo girdėt už trijų mylių, -su žiedu žuvies nėr. Rikterėjo antrusyk, buvo girdėt už šešių mylių, – nėr. Rikterėjo trečiusyk – subėgo iš visų marių žuvys, nes buvo girdėt už devynių mylių, – nė viena netur. Sako:
– Kas tai yr? Ale ne po ilgam atplaukia dyglė – ant akstino atneša žie­dą. Tas vėžys sako:
– Kodėl teip ilgai nėr tavęs su žiedu? Sako dygliuke:
– Šviesus karaliau, neseniai po kūdikiui, tai silpna, negaliu pasiskubint teip kaip kitos. Tą žiedą paėmė, tam žirgui atraitojo skūrą ant kojų, par­nešė tai panai.
– Na, – sako, – kad jis galėjo išimt, parnešt mano žiedą iš marių, tai nuėjęs tegul parneša gyvo ir gydančio vandens. Atėjęs vėl pas tą savo žirgą, verkia, jo kaklą apsikabinęs. Sako:
– Balnok mane – josim. Atjojo ten, kur jis žino. Sako:

– Dabar mane papjauk, vėdarus padėk, kad žvėrys nesuėstų, o pats įlįsk į mano vidurį ir tupėk. Atlėks varnas su varnukais, tai kaip ims mane lest, tu varnukus pagauk ir neduok tol, pakol parneš vandens. Papjovė tą žirgą, pats įlindo į vidurį – atlėkė varnas su varnukais. Varnukai sako:

-Tėvai,- mėsa. Varnas:

-Vaikai,- bėda! Ale tie varnukai neklausė, ėjo lest. Tas tik capt – ir pagavo abudu. Tas varnas prašo, kad paleistų. Sis sako:

– Parnešk tu man gyvojo vandens ir gydančio. Apsiėmė parnešt. Pririšo tam varnui prie sparnų po bonkutę – išlėkė ir ne per ilgai trukus parnešė. Jis ėmęs vieną varnuką papjovė. Sako tas varnas:

– Kodėl papjovei, kad aš tau tiek gero padariau? Ale jis tuojaus patepė jį gydančiu vandeniu – tuojaus tas varnuks sugijo, patepė gyvuoju vandeniu – tuojaus atgijo. Pa­leido tuos varnukus. Tam žirgui sudėjo vėdarus, patepė – sugi­jo, patepė gyvuoju – atgijo. Užsėdęs parjojo namon, padavė tą vandenį. O tas žirgas sako:

-Jau, Baltūnai, daugiau vargų neturėsi. Ir prapuolė nuo jo. Pas tą poną buvo labai negražus šunytis. Tą šunytį papjo­vė, patepė gydančiu vandeniu – tuojaus sugijo, patepė gyvuo­ju – atgijo ir pasidarė toks gražus, kad kitą tokį ant svieto nebu­vo. Ir tas ponas buvo labai negražaus veido. Sako:

– Mane papjauk, tai ir aš būsiu gražus. Tą poną papjovė. Kaip tik užpylė to vandens, tai tik pasi­leido į mieles, tik kaulus išmetė. O toj pana apsiženijo su tuom Baltūnu ir gyveno tam dvare. Ir teip pasibaigė jo vargai.

diovan

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.