Šnipšto kalvis

Kartą vienam ponui bevažiuojant sulūžo karieta. Dar laimė, kad čia pat arti kalvis pasitaikė! Ponas liepė karietą sutaisyti, o kalvis už darbą paprašė viso rublio. Nieko nedarysi — kas reikia, tai reikia. Bet, važiuodamas namo, ponas ėmė rūstauti: „Už tokį menką nieką visą rublį nuplėšė! Kiekgi čia to jo darbo? Tai kalvis uždirba daugiau, negu ponas, karietoj sėdėdamas! Kai gerai pagalvoji, tai juk ir aš galiu tokį darbą dirbti ir pinigus į kišenes žerti.
Pala, pala, reikia tik patyliukais nusižiūrėti šito amato ir per Jurgines išvaryti dvaro kalvį — pats kalsiu!”
Parvažiavęs dvaran, ponas kasdien ėmė kalvėn lįsti — čia ko paklausia, čia ką papasakoja, o slapčiom taiko nusižiūrėti, kaip kalvis kala. Taip kurį laiką akimis pasimokęs kalvystės, ponas
išvarė kalvį — tegul einąs kur norįs, dabar jis pats su vežėju liksiąs jo vietoj: pats, girdi, kalsiąs, o vežėjas dumsiąs.
Ką darysi! Kalvis susikrauna ryšuliu visą savo mantą, pasiima už rankos pačią ir vaikus ir išeina į pasaulį, o ponas pradeda kalvėje darbuotis.
Kitą dieną iš gretimo kaimo atvažiavo vienas karalinis ūkininkas su dideliu geležies gabalu — noragų kalti.
Ponas tuojau išdidžiai paėmė tą geležį, įkišo į žaizdrą, užpylė didelę krūvą anglių ir sako:
— Vežėjau, dumk!
Vežėjas ir dumia, mina dumples, kol geležis baltai įkaista. Ponas ištraukia geležį ant priekalo ir šaukia ūkininkui:
— Kalk, gaspadoriau!
Ūkininkas pasičiupo didelį kūjį ir tranko, kad net kibirkštys lekia.
Kalė, kalė — geležis jau visai plona, o kalvis nieko: tegul tik daužo, kol dar karšta.
Galop geležis pajuodo.
Ką darysi — įkišo atgal į ugnį, užžėrė didelę krūvą anglių ir šūktelėjo:
— Vežėjau, dumk!
Vežėjas dumia, vargšelis, kol geležis vėl įkaista, ir ponas vėl kala. Ūkininkas jau nebenori kūjo kilnoti ir šluosi prakaitą, sakydamas:
— Juk mes tą geležį visai perdeginsim čia jau noragas nebeišeis!
— Kaip neišeis? Noragas išeis, bet visa bėda, kad tu gerai užduot nemoki. Vežėjau, eik čionai, tu moki geriau, trinktelėk!
Atėjo vežėjas, paėmė kūjį, kala, kala, o norago kaip nėr, taip nėr.
— Tavo geležis niekam tikusi: čia jau noragas neišeis — geriau kalsiu kirvį.
— Na, kalkit kirvį, namuos ir kirvis pravers.
Vėl kaitina ir kala, ir kala kiek pajėgdami. Po kurio laiko ponas mato: geležies jau nebe daug.
— Klausyk, gaspadoriau, ir kirvis neišeis. Kalsiu peilį.
— Kalkit peilį, namuos ir peilis pravers.
Vėl kaitina ir kala, ir kala kiek pajėgdami. Po kurio laiko ponas mato — geležies visai mažai.
— Klausyk, gaspadoriau, ir peilis neišeis. Kalsiu ylą.
— Kalkit ylą, namuos ir yla pravers.
Vėl kaitina ir kala, ir kala kiek pajėgdami. Po kurio laiko ponas mato: geležies beveik nebėra — tik mažas gabaliukas!
— Klausyk, gaspadoriau, ir yla neišeina! Kalsiu šnipštą.
Tai pasakęs, ponas greitai čiupo replėmis paskutinį trupinėlį, įkaitino ligi baltumo ir įmetė į vandenį. Šnipšt!— sušnypštė tasai mažas gabalėlis. Ir šnipštas gatavas.
Padaręs šnipštą, ponas paprašė už darbą užmokesnio — viso rublio. Ūkininkas sako:
— Pinigų neturiu, bet namie turiu kviečių. Atvažiuokite, ponas kalvi, aš jums sąžiningai atsilyginsiu.
„Ūkininkas išvažiavo namo, o ponas, ilgai nelaukęs, liepia vežėjui greitai kinkyti arklius. Važiuoja juodu pas ūkininką atsiimti užmokesčio. Kelyje ponas moko vežėją:
Klausyk, aš pats eisiu su maišu klėtin, nes juk geriau žinau, kiek už darbą turiu pasiimti, o tu likis lauke ir klausykis. Jeigu Šeimininkas sakys, kad jau gana, tai tu šauk, kad įpiltų ir tavo dalį, sakyk, tau taip sunku buvę kūjį kilnoti!
Gerai. Nuvažiuoja ten. Ūkininkas tuojau vedasi naująjį kalvį klėtin. O už durų pasislėpę du stiprūs bernai. Tie sučiupo gudruolį kalvį, partiesė ant žemės, ir ūkininkas tik degina, tik degina jam per užpakalį pašutintu žabu.
Ponas, nenorėdamas, kad vežėjas išgirstų, jog į kailį gavo, kenčia dantis sukandęs.
Gerai išpėręs, ūkininkas šūktelėjo bernams:
— Na, jau užteks!
O vežėjas lauke atsiliepė:
— Pridėk, pridėk ir mano daliai — man taip sunku buvo kūjį kilnoti!
Ūkininkas tada sako bernams:
— Na, dėl manęs — dar įkrėskim!
Bernai stvėrė poną antrą kartą, ir ūkininkas šnipšto meistrui dar ir vežėjo dalį pridėjo.
Namo važiuojant, ponas širdo:
— Kad tave velniai, vežėjau! Kodėl tu šaukei, kad dar pridėtų?
— Juk jūs pats, pone, taip liepėt! Aš visada darau taip, kaip jūs liepiat.
— Na taip, taip. Bet kai tik parvažiuosim, tuojau sudegink tą prakeiktą kalvę: aš amžiais daugiau nebekalsiu!

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.