VASILISA IŠMINTINGOJI

Pasėjo valstietis rugius, ir užderėjo jie puikiai: vos galėjo nuo laukų suvalyti. Suvežė jis pėdus namo, iškūlė ir pripylė grūdų pilnutėlį svirną; pripylė ir galvoja: „Dabar tai pagyvensiu — nebevargsiu“.
Įjunko į valstiečio svirną pelė ir žvirblis: kiekvieną dienelę po kokius penkis kartus įlenda, priryja ir atgal: pelė šmurkšteli į savo olą, o žvirblis nulekia į savo lizdą. Abu taip gyveno trejus metus: visus grūdus surijo, liko aruode tiktai truputis, saikas — ne daugiau. Mato pelė, kad atsargos baigiasi, ir ėmė gudrauti, kaip čia žvirblį apgavus ir visas likusias gėrybes vienai pasiglemžus. Ir vis dėlto išsigudrino: išsirengė tamsią naktį, pragraužė grindyse didelę skylę ir suleido į pogrindį visus rugius, aliai vieną grūdelį.
Rytą atlekia žvirblis į svirną, norėjo jis papusryčiauti: žvilgtelėjo — nieko nėra. Išlėkė vargšelis alkanas ir galvoja sau vienas: „Nuskriaudė, prakeiktoji! Nulėksiu aš, vargšas žvirblelis, pas jų karalių, pas liūtą, apskųsiu pelę — tegu jis teisingai išsprendžia mūsų bylą.“
Pakilo ir nulėkė pas liūtą.
— Liūtai, žvėrių karaliau,— žemai lenkiasi jam žvirblis,— gyvenau su tavo žvėrimi, pele aštriadante; ištisus trejus metus maitinomės iš vieno aruodo, ir nebuvo tarp mūsų jokių ginčų. O kai ėmė atsargos baigtis, pradėjo ji gudrauti: pragraužė aruode skylę, suleido visus grūdus sau į pogrindį, o mane, vargšą, badauti paliko. Išspręsk mūsų bylą teisingai; jei neišspręsi — lėksiu ieškoti teisybės pas savo karalių erelį.
— Na ir lėk sau sveikas,— tarė liūtas.
Žvirblis nulėkė su prašymu pas erelį, papasakojo jam visą savo skriaudą, kaip pelė apsivogė, kaip liūtas jai pataikauja.
Labai užsirūstino tada karalius erelis ir tuojau nusiuntė pas liūtą greitą žygūną: atvyk rytoj su savo žvėrių kariauna į tokią vietą, o aš surinksiu visus savo paukščius ir su tavim kausiuos.
Ką padarysi, išsiuntė karalius liūtas į visus vėjus kovos šūkių kaukti, visų žvėrių į karą šaukti. Susirinko jų devynios galybės, ir vos tik jie atėjo į plyną lauką — lekia prieš juos erelis su visa sparnuota savo kariauna, tarsi debesys padangėmis. Prasidėjo didelis mūšis. Mušėsi jie tris valandas ir tris minutes; nugalėjo karalius erelis, privertė visą lauką žvėrių lavonų ir paleido paukščius namo, o pats nulėkė į ošiantį mišką, atsitūpė į aukštą ąžuolą — sumuštas, sužeistas, ir ėmė galvoti, sunkiai mąstyti, kaip susigrąžinti buvusią savo jėgą.
Seniai tai buvo, o gyveno tada vienas pirklys su pirkliene — vienui vieni, neturėjo jie nė vieno vaikelio. Atsikėlė pirklys rytą ir sako žmonai:
— Negerą sapną sapnavau: tarsi būtų prisiplakęs prie mūsų didelis paukštis. Jis suryja iš karto visą jautį, išgeria pilną kubilą, ir nebegali juo nusikratyti, nebegali paukščio nemaitinti. Eisiu į mišką, gal prasivaikščiosiu.
Pasiėmė šautuvą ir išėjo į mišką. Kiek vaikščiojęs, kiek nevaikščiojęs po mišką, pagaliau priėjo ąžuolą, pamatė erelį ir nori jį šauti.
— Nešauk manęs, gerasis žmogau,— tarė jam erelis žmogaus balsu,— užmuši — maža bus pelno. Pasiimk geriau mane į savo namus ir maitink trejus metus, tris mėnesius ir tris dienas: o aš pas tave pasitaisysiu, atauginsiu savo sparnus, atgausiu jėgas ir tau geru atsilyginsiu.
„Kokio atlyginimo iš erelio sulauksi?—pagalvojo pirklys ir taiko antrą kartą.
Erelis vėl tą patį byloja. Nutaikė pirklys trečią kartą, ir vėl erelis prašo:
— Nešauk manęs, gerasis žmogau; išmaitink mane trejus metus, tris mėnesius, tris dienas; kai pasitaisysiu, atauginsiu sparnus ir atgausiu jėgas — už viską tau geru atsilyginsiu.
Pasigailėjo pirklys, paėmė erelį ir parsinešė namo. Tuojau papiovė jautį ir pripylė pilną kubilą midaus; ilgam, mano, užteks ereliui maisto; o erelis viską iš karto sulesė ir išgėrė. Blogai buvo pirkliui su neprašytu svečiu, visai nusigyveno; mato erelis, kad pirklys visai nuskurdo, ir sako jam:
— Klausyk, šeimininke, važiuok į plyną lauką; daug ten visokių žvėrių primuštų, sužeistų. Nulupk nuo jų brangius kailius ir nuvežk parduoti į miestą; už tuos pinigus ir mane, ir save išmaitinsi, dar atsargos liks.
Nuvažiavo pirklys į plyną lauką, mato: daug lauke guli žvėrių užmuštų, sužeistų; nulupo nuo jų brangiuosius kailius, nuvežė į miestą ir pardavė už didelius pinigus.
Praėjo metai; liepė erelis šeimininkui vežti jį į tą vietą, kur aukštieji ąžuolai auga. Sutaisė pirklys vežimą ir nuvežė jį į tą vietą. Erelis pakilo už debesų ir įsilėkęs trenkė krūtine į vieną medį; ąžuolas pusiau skilo.
— Na, pirkly,— sako erelis,— neatgavau dar savo jėgos, maitink mane dar vienus metus.
Praėjo ir kiti metai; vėl pakilo erelis už tamsių debesų, įsilėkė iš viršaus ir trenkė krūtine į medį: suskilo ąžuolas į smulkias dalis.
— Teks tau, pirkly, gerasis žmogau, dar visus metus mane maitinti; neatgavau dar buvusios jėgos.
O kai praėjo treji metai, trys mėnesiai ir trys dienos, sako erelis pirkliui:
— Vežk mane vėl į tą pačią vietą, prie aukštųjų ąžuolų. Nuvežė jį pirklys prie aukštųjų ąžuolų. Dar aukščiau pakilo erelis, kaip smarkus viesulas trenkė iš viršaus į didžiausią ąžuolą, jog net miškas aplinkui susiūbavo, suskaldė jį į šipulius nuo viršūnės ligi šaknų.
— Ačiū tau, pirkly, šaunus vyre,— tarė erelis,— dabar turiu visą savo jėgą. Mesk arklį ir sėsk ant mano sparnų; aš nunešiu tave į savo kraštą ir atsilyginsiu už visa gera.
Atsisėdo pirklys ant erelio sparnų; nuskrido erelis į mėlynas jūras ir aukštai aukštai pakilo.
— Pažiūrėk,— sako,— į mėlynas jūras, ar didelės?
— Kaip ratas,— atsako pirklys.
Erelis mostelėjo sparnais ir numetė pirklį žemyn, leisdamas jam pajusti mirties baimę. Paskui sugriebė prie pat vandens. Sugriebė ir pakilo su juo dar aukščiau.
— Pažiūrėk į mėlynas jūras, ar didelės?
— Kaip vištos kiaušinis.
Mostelėjo erelis sparnais, numetė pirklį žemyn ir, vėl neleisdamas pasiekti vandens, sugriebė jį ir dar aukščiau pakilo.
— Pažiūrėk į mėlynas jūras, ar didelės?
— Kaip aguonos grūdelis.
Ir trečią kartą mostelėjo erelis sparnais, ir numetė pirklį iš padangių, bet ir vėl neleido nukristi, sugriebė palei pat vandenį ant sparnų ir klausia:
— Ką, pirkly, šaunusis vyre, ar pajutai, kokia mirties baimė ?
— Pajutau,— atsako pirklys,— maniau, visai pražūsiu.
— O juk ir aš tą pat maniau, kai tu į mane šautuvu taikei. Nulėkė erelis su pirkliu už jūrų, tiesiai į varinę karalystę.
— Štai čia gyvena vyriausioji mano sesuo; kai pas ją svečiuosimės ir pradės ji siūlyti dovanas, tu nieko neimk, tik prašyk varinės dėžutės.
Erelis, taip pasakęs, trinktelėjo į pilką žemę ir pavirto šauniu jaunikaičiu.
Eina jie per didelį kiemą. Pamatė sesuo ir apsidžiaugė:
— Oi broli mielasis! Iš kur tu atsiradai? Juk daugiau kaip trejus metus tavęs nemačiau; maniau — visai būsi pražuvęs. Na, kuo tave pavaišinti, kaip pamylėti?
— Ne mane prašyk, ne mane vaišink, brangioji sesele, aš — savas žmogus. Prašyk vaišink štai šitą gerąjį žmogų, jis trejus metus mane maitino, girdė, badu nenumarino.
Pasodino ji juos už skobnių ąžuolinių, prie margų staltiesių, privaišino privalgydino. Nusivedė paskui į klėtis, rodo lobius nematytus ir sako pirkliui, gerajam žmogui:
— Štai auksas ir sidabras, ir brangūs akmenys: imk sau, ko širdis trokšta.
Atsako pirklys, gerasis žmogus:
— Nereikia man nei aukso, nei sidabro, nei brangiųjų akmenų; padovanok man varinę dėžutę.
— Tai jau ne! Ne tas milas ir ne tam milui pamušalas! Supyko brolis ant sesers už tokią kalbą, pavirto ereliu, šauniuoju paukščiu, pasiėmė pirklį ir nulėkė.
— Broli, mielasis, sugrįžk,— šaukia sesuo,— nepagailėsiu nė dėžutės!
— Pavėlavai, sesuo!
Lekia erelis padangėmis.
— Pažiūrėk, pirkly, gerasis žmogau, kas užpakalyje ir kas priešakyje darosi?
Pažiūrėjo pirklys ir sako:
— Užpakalyje gaisras matosi, priešakyje gėlės žydi.
— Tai varinė karalystė dega, o gėlės žydi sidabrinėje karalystėje pas vidutiniąją mano seserį. Kai būsime pas ją svečiuose ir pradės ji dovanas dalyti, tu nieko neimk, tik prašyk sidabrinės dėžutės.
Atlėkė erelis, trinktelėjo į juodąją žemę ir pavirto šauniu jaunikaičiu.
— Ak broleli mielasis,— sako jam sesuo,— iš kur atsiradai? Kur buvai dingęs? Ko taip ilgai svečiuose nebuvai? Kuo gi man tave, drauguži, pavaišinti?
— Ne mane prašyk, ne mane vaišink, brangioji sesele, aš — savas žmogus. Prašyk vaišink šitą gerąjį žmogų, jis mane trejus metus ir girdė, ir maitino, badu nenumarino.
Pasodino ji juos už skobnių ąžuolinių, prie margų staltiesių privaišino privalgydino ir nusivedė į klėtis:
— Štai auksas ir sidabras, ir brangūs akmenys, imk, pirkly, ko širdis geidžia.
— Nereikia man nei aukso, nei sidabro, nei brangiųjų akmenų; padovanok man tik vieną sidabrinę dėžutę.
— Ne, šaunuoli, ne tą kąsnį stveri! Dar imsi ir užspringsi. Supyko brolis, pavirto ereliu, pasiėmė pirklį ir nuskrido.
— Broleli, brangusis, grįžk! Nepagailėsiu nė dėžutės!
— Pavėlavai, sesuo!
Vėl lekia erelis padangėmis.
— Pažiūrėk, pirkly, gerasis žmogau, kas užpakalyje ir kas priešakyje?
— Užpakalyje gaisras dega, priešakyje gėlės žydi.
— Tai dega sidabrinė karalystė, o gėlės žydi — auksinėje, pas jauniausiąją mano seserį. Kai būsim pas ją svečiuose ir ims ji mums dovanas dalinti, tu nieko neimk, tik prašyk auksinės dėžutės.
Atlėkė erelis į auksinę karalystę ir pavirto gražiu jaunikaičiu.
— Oi broleli brangiausias,— sako sesuo,— iš kur atsiradai? Kur buvai dingęs? Ko taip ilgai svečiuose nebuvai? Na, kuo liepsi tave pavaišinti?
— Ne mane prašyk, ne mane vaišink, aš — savas žmogus. Prašyk vaišink štai šitą pirklį, gerąjį žmogų: jis mane trejus metus girdė ir maitino, badu nenumarino.
Pasodino ji juos už skobnių ąžuolinių, staltiesių raštuotų, privaišino privalgydino; nusivedė pirklį į klėtis, dovanoja jam aukso ir sidabro, ir akmenų brangiųjų.
— Nieko man nereikia, tiktai dovanok auksinę dėžutę.
— Imk ir būk laimingas. Juk tu mano brolį trejus metus girdei ir maitinai, badu nenumarinai; o dėl brolio man nieko negaila.
Pagyveno, papuotavo pirklys auksinėje karalystėje; atėjo laikas skirtis, į tolimą kelionę iškeliauti.
— Lik sveikas,— sako jam erelis,— neminėk manęs bloguoju ir, žiūrėk,— neatidaryk dėžutės, kol namo sugrįši.
Išėjo pirklys namo; ėjo ėjo, keliavo keliavo, pavargo ir panoro pasilsėti. Sustojo nežinomoje pievoje, Nekrikštakakčio caro žemėje, žiūrėjo žiūrėjo į auksinę dėžutę, neiškentė ir atidarė. Tiktai atrakino — kaip čia buvę, atsirado prieš jį dideli rūmai, visi išpuošti, pasirodė tarnų daugybė:
— Ko teiksitės? Ko pageidaujate?
Pirklys, gerasis žmogus, pavalgė, atsigėrė ir miego nuvirto. Pamatė caras Nekrikštakaktis savo žemėje didelius rūmus ir siunčia pasiuntinius:
— Eikite, sužinokite, koks čia nenaudėlis atsirado, nesiklausęs mano žemėje rūmus pasistatė? Kad tuojau išsikraustytų gražiuoju, kol dar sveikas ir gyvas!
Kai išgirdo pirklys tokį rūstų žodį, ėmė jis galvoti spėlioti, kaip vėl sutalpinti rūmus į dėžutę; galvojo galvojo,— ne, nieko nepadarysi.
— Mielai išsikraustyčiau,— sako jis pasiuntiniams,— bet kaip, ir pats nežinau.
Pasiuntiniai sugrįžo ir viską pranešė carui Nekrikštakakčiui.
— Tegu atiduoda man tai, ko namie nepaliko,— sudėsiu jam rūmus į auksinę dėžutę.
Ką padarysi, prižadėjo pirklys, prisiekdamas atiduoti tai, ko namie nepaliko, o caras Nekrikštakaktis tuojau sudėjo rūmus į auksinę dėžutę. Pasiėmė pirklys auksinę dėžutę ir leidosi į kelionę.
Ėjo ėjo, keliavo keliavo, parėjo namo; sutinka jį pirklienė:
— Sveikas, saulele! Kur buvai, kur dingai?
— Na, kur buvau — ten dabar manęs nėra.
— O mums dievas, kai tavęs nebuvo, sūnelį davė.
„Štai ko aš namie nepalikau“,— suprato pirklys ir labai nusiminė. Susigraužė.
— Kas tau yra? Ar nesidžiaugi namo sugrįžęs? — neatlyžta pirklienė.
— Čia kitkas,— atsako pirklys ir tuojau papasakojo viską, kas jam nutiko.
Pasigraužė jie, paverkė, bet argi visą amžių verksi? Atidarė pirklys savo auksinę dėžutę, ir atsirado prieš jį dideli rūmai, gražiai išpuošti, ir ėmė jis su žmona ir sūnumi juose gyventi ir lobių užgyveno.
Praėjo gal dešimt metų, gal daugiau; užaugo pirklio sūnus, išgudrėjo, išgražėjo ir tapo gražiausias jaunikaitis.
Vieną rytą jis atsikėlė nelinksmas ir sako tėvui:
— Tėveli! Prisisapnavo man šią naktį caras Nekrikštakaktis, liepė pas jį ateiti; seniai, girdi, laukiu, laikas pačiam susiprasti.
Apsiverkė tėvas su motina, tėviškai jį palaimino ir išleido Į svetimą šalį.
Eina jis keliu, eina plačiuoju, eina lygiais laukais, stepėmis begalinėmis ir prieina didelį mišką. Tuščia aplink, jokio žmogaus nematyti, tiktai nedidelė trobelė vienut viena, nusigręžusi į mišką priešakiu, į Ivaną, pirklio sūnų — užpakaliu.
— Trobele, trobele,— sako jis,— atsisuk į girią užpakaliu, į mane priešakiu!
Trobelė paklausė ir atsisuko į girią užpakaliu, į jį priešakiu, Įėjo į trobelę Ivanas, pirklio sūnus, o ten begulinti ragana kaulakojė. Pamatė jį ragana ir sako:
— Ligi šiol rusų kvapo nei uostyti neuosčiau, nei girdėti negirdėjau, o dabar rusų kvapas pats pas mane atėjo. Iš kur eini, jaunikaiti, ir kur keliauji?
— Ei tu, sena ragana! Nei pavalgydinai, nei pagirdei žmogaus pakeleivio, o jau klausinėji.
Ragana pridėjo ant stalo visokių gėrimų ir užkandžių, pavalgydino jį ir paguldė, o anksti rytą prikėlė ir ėmė klausinėti. Ivanas, pirklio sūnus, viską jai papasakojo ir prašo:
— Pamokyk, senele, kaip nueiti pas carą Nekrikštakaktį.
— Gerai, kad tu pas mane užėjai, antraip nebūtum likęs gyvas: caras Nekrikštakaktis labai ant tavęs supykęs, kad ilgai pas jį neatėjai. Tai klausyk, eik šituo takeliu ir prieisi tvenkinį, pasislėpk už medžio ir lauk: atlėks tenai trys balandės —mergelės lelijėlės, caro dukrelės; atsiriš savo sparnelius, nusivilks savo drabužius ir ims tvenkinyje taškytis. Vienos sparneliai bus margi, tai tu nusitaikyk ir juos pasiimk, ir tol neatiduok, kol ji sutiks už tavęs tekėti. Tada viskas bus gerai.
Atsisveikino Ivanas, pirklio sūnus, su ragana ir nuėjo nurodytu takeliu.
Ėjo ėjo, pamatė tvenkinį ir pasislėpė už tankaus medžio. Neilgai trukus atlėkė trys balandės, viena margais sparneliais, trenkėsi į žemę ir pavirto gražiomis merginomis; nusiėmė savo sparnelius, nusivilko savo drabužius ir pradėjo maudytis. O Ivanas, pirklio sūnus, klauso, ausis pastatęs, patyliukais prišliaužė ir pagrobė margus sparnelius. Žiūri: kas gi čia bus? Išsimaudė gražiosios merginos, išėjo iš vandens; dvi tuojau pat apsirengė, prisisegė savo sparnelius, pavirto balandėmis ir nulėkė, o trečioji pasiliko dingusių sparnelių ieškoti.
Ieško, viena sau kalba:
— Klausyk, atsiliepk, kuris paėmei mano sparnelius; jeigu senas senelis — būsi man tėvelis, jeigu vidutinio amžiaus — mielas dėdulė, jei šaunus bernelis — už tavęs ištekėsiu.
Ivanas, pirklio sūnus, išėjo iš už medžio:
— Štai tavo sparneliai!
— Na, sakyk dabar, šaunusis berneli, pažadėtasis vyre, kokios tu kilmės giminės ir kur eini?
— Aš, Ivanas, pirklio sūnus, o einu pas tavo tėvelį, carą Nekrikštakaktį.
— O mane vadina Vasilisa Išmintingąja.
O Vasilisa Išmintingoji buvo mylimiausia caro duktė: ir protu, ir grožiu pranašiausia. Parodė ji savo jaunikiui kelią pas carą Nekrikštakaktį, pakilo balandė ir nuskrido paskui seseris.
Atėjo Ivanas, pirklio sūnus, pas carą Nekrikštakaktį; privertė jį caras virtuvėje tarnauti, malkas kapoti, vandenį nešioti. Nepatiko jis virėjui Čiumičkai, ėmė jis carui jį apkalbėti:
— Jūsų caro didenybe! Ivanas, pirklio sūnus, giriasi, kad galįs per vieną naktį iškirsti didelę tankią girią, medžius į krūvas sukrauti, šaknis išrauti, o žemę suarti ir užsėti kviečiais, tuos kviečius nupiauti, iškulti ir į miltus sumalti; iš tų miltų pyragus iškepti, jūsų didenybei pusryčiams atnešti.
— Gerai,— sako caras,— pašauk man jį!
Atėjo Ivanas, pirklio sūnus.
— Ko tu ten giriesi, kad per vieną naktį galįs iškirsti didelę girią, žemę suarti kaip lygų lauką ir užsėti kviečiais; tuos kviečius nupiauti, iškulti ir sumalti; iš tų miltų pyragus iškepti ir man pusryčiams atnešti. Žiūrėk, kad ligi ryto viskas būtų padaryta.
Nors ir kažin kaip spyrėsi Ivanas, pirklio sūnus, nieko nepadėjo, duotas įsakymas — reikia vykdyti. Eina jis nuo caro ir neramiąją savo galvą nuleido iš sielvarto. Pamatė jį caro duktė Vasilisa Išmintingoji ir klausia:
— Ko toks susirūpinęs?
— Ką čia tau sakysi? Juk tu mano sielvarto vis tiek nepalengvinsi!
— Iš kur žinai, gal ir palengvinsiu.
Papasakojo jai Ivanas, pirklio sūnus, kokį darbą uždavė jam caras Nekrikštakaktis.
— Na, koks čia darbas! Tiktai darbelis, darbas dar laukia. Eik miegoti; rytas protingesnis už vakarą, ligi ryto bus viskas padaryta.
Lygiai pusiaunaktį išėjo Vasilisa Išmintingoji į didįjį priebutį, šūktelėjo skardžiu balsu — ir tuojau susirinko iš visų pusių darbininkai — devynios galybės. Vieni medžius verčia, kiti šaknis rauna, o dar kiti žemę aria; vienoje vietoje sėja, o kitoje jau piauna ir kulia. Tiktai rūksta dulkių stulpai; o švintant jau grūdai sumalti ir pyragai iškepti. Nunešė Ivanas, pirklio sūnus, pyragus pusryčių carui Nekrikštakakčiui.
— Vyras,— tarė caras ir liepė jį apdovanoti iš savo iždo. Virėjas Čiumička dar labiau įširdo ant Ivano, pirklio sūnaus, ėmė vėl apkalbinėti:
— Jūsų caro didenybe, Ivanas, pirklio sūnus, giriasi, kad galįs per vieną naktį tokį laivą padaryti, kuris lekiotų padangėmis.
— Gerai, pašauk jį čia!
Pašaukė Ivaną, pirklio sūnų.
— Ko tu mano tarnams giriesi, kad galįs per vieną naktį pastatyti stebuklingą laivą, kuris lekiotų padangėmis, o man nieko nesakai. Žiūrėk, kad lig ryto būtų padaryta.
Ivanas, pirklio sūnus, žemai žemai panarino iš sielvarto neramiąją savo galvą, eina nuo caro kaip nesavas. Pamatė jį Vasilisa Išmintingoji:
— Ko toks susirūpinęs, ko toks nuliūdęs?
— Kaip aš nebūsiu nuliūdęs? Įsakė man caras Nekrikštakaktis pastatyti per vieną naktį skraidantį laivą.
— Koks čia darbas! Tik — darbelis, darbas dar bus. Eik, gulkis miego; rytas protingesnis už vakarą, ligi ryto viskas bus padaryta.
Pusiaunaktį išėjo Vasilisa Išmintingoji į didįjį priebutį, šūktelėjo garsiu balsu, ir tuojau subėgo iš visų pusių dailidės. Pradėjo kirviais belsti, darbas tik verda, ligi ryto viskas padaryta.
— Vyras, — tarė caras Ivanui, pirklio sūnui,— eisim dabar pasivažinėti.
Atsisėdo jie dviese ir dar trečią pasiėmė su savim, virėją Čiumička, ir nulėkė padangėmis. Lekia jie viršum žvėryno; pasilenkė virėjas žemyn pasižiūrėti, o Ivanas, pirklio sūnus, tuo tarpu ėmė ir išstūmė jį iš oro laivo. Plėšrūs žvėrys tuojau jį sudraskė į gabalėlius.
— Oi,— šaukia Ivanas, pirklio sūnus,— Čiumička iškrito!
— Trauk jį velniai,— tarė caras Nekrikštakaktis,— šuniui šuns ir galas!
Sugrįžo į rūmus.
— Gudrus tu, Ivanai, pirklio sūnau,— sako caras,— še tau trečias uždavinys: prajodink man nejodinėtą kumelį, kad galima būtų jodinėti. Prajodinsi kumelį — leisiu už tavęs savo dukterį.
„Na, šitas darbas lengvas”,— galvoja Ivanas, pirklio sūnus, eina nuo caro, šypsosi. Pamatė jį Vasilisa Išmintingoji, išklausinėjo viską ir sako:
— Neprotingas tu, Ivanai, pirklio sūnau! Dabar tau duotas sunkus uždavinys, ne lengvas darbas; juk tas kumelys bus pats caras Nekrikštakaktis. Nuneš jis tave padangėmis, aukščiau miško augančio, žemiau debesies plaukiančio ir išmėtys visus tavo kaulelius po lygų lauką. Eik kuo greičiausiai pas kalvius, užsakyk padaryti tau geležini kūjį kokių trijų pūdų; o kai atsisėsi ant kumelio, stipriai laikykis ir mušk geležiniu kūju per galvą.
Kitą dieną išvedė žirgininkai nejodinėtą kumelį: vos išlaiko jį. Prunkščia, muistosi, piestu stojasi. Tik atsisėdo ant jo Ivanas, pirklio sūnus, pakilo kumelys aukščiau už mišką augantį, žemiau už debesį plaukiantį ir nulėkė padangėmis greičiau už smarkiausią vėją. O jojikas stipriai laikosi ir vis kūju per galvą muša. Nusivarė kumelys ir nusileido ant juodos žemės. Ivanas, pirklio sūnus, atidavė kumelį žirgininkams, o pats atsipūtė ir nuėjo į rūmus. Sutinka jį caras Nekrikštakaktis, apsirišęs galvą.
— Prajodžiau žirgą, jūsų didenybe.
— Gerai, ateik rytoj nuotakos rinktis, o šiandien man galvą skauda.
Rytą sako Ivanui, pirklio sūnui, Vasilisa Išmintingoji:
— Mes esame trys seserys; pavers mus tėvelis kumelaitėmis ir lieps tau nuotaką rinktis. Žiūrėk pastebėk: ant mano kamanų vienas blizgutis patamsės. Paskui išleis mus balandėmis, seserys pamažėle grikius les, o aš lesiu lesiu ir vis sparneliu mostelėsiu. Trečią kartą išves mus merginomis — viena į kitą ir veidu, ir ūgiu, ir plaukais panašios; aš tyčia skarele mostelėsiu, iš to ir pažink mane.
Kaip buvo sakyta, išvedė caras Nekrikštakaktis tris kumelaites — visos kaip viena, ir sustatė į eilę.
— Rinkis, kurią nori.
Ivanas, pirklio sūnus, akylai apžiūrėjo; mato, vienų kamanų blizgutis patamsėjo, stvėrė už tų kamanų ir sako:
— Šita mano nuotaka.
— Blogą imi. Galima ir geresnę išsirinkti.
— Nieko, man ir šita gera.
— Rinkis antrą kartą.
Išleido caras tris balandes — plunksna į plunksną, ir pabėrė joms grikių. Ivanas, pirklio sūnus, pastebėjo, kad viena vis sparnelį purto, pagriebė ją už sparno.
— Šita mano nuotaka!
— Ne tą kąsnį stveri, greit paspringsi. Rinkis trečią kartą.
Išvedė caras tris merginas — visos kaip viena ir veidu, ir ūgiu, ir plaukais.
Ivanas, pirklio sūnus, pamatė, kad viena skarele mostelėjo, stvėrė ją už rankos.
— Šita mano nuotaka!
Nebuvo ką daryti, caras Nekrikštakaktis išleido už jo Vasilisą Išmintingąją ir iškėlė linksmas vestuves.
Kiek trukus, kiek netrukus sugalvojo Ivanas, pirklio sūnus, bėgti su Vasilisa Išmintingąja į savo kraštą. Pasibalnojo jis žirgus ir išjojo tamsią naktį. Paryčiu pasigedo jų Nekrikštakaktis ir pasiuntė vytis.
— Priglusk prie juodos žemės,— sako Vasilisa Išmintingoji,— ar ko neišgirsi?
Jis prigludo prie juodos žemės, pasiklausė ir atsako:
— Girdžiu arklius žvengiant.
Vasilisa Išmintingoji pavertė jį daržu, o save kopūsto galva. Grįžo vijikai pas carą tuščiomis rankomis.
— Jūsų didenybe, nieko nematyti lygiame lauke, tematėme tiktai vieną daržą, o tame darže kopūsto galvą.
— Jokite, atneškite man tą kopūsto galvą; juk tai jie taip gudrauja.
Vėl išlėkė vytis, vėl Ivanas, pirklio sūnus, prigludo prie juodos žemės.
— Girdžiu,— sako,— arklius žvengiant.
Vasilisa Išmintingoji pasivertė šuliniu, o jį pavertė margu sakalu; tupi sakalas ant rentinio ir geria vandenį.
Prijojo vijikai šulinį — nėra toliau kelio, ir pasuko atgal.
— Jūsų didenybe, nieko nematyti lygiame lauke, tematėme tik vieną šulinį, iš to šulinio margas sakalas vandenį geria.
Išjojo vytis pats caras Nekrikštakaktis.
— Priglusk prie pilkos žemės, ar ko neišgirsi,— sako Vasilisa Išmintingoji savo vyrui.
— Oi, bilda trinksi dar garsiau.
— Tai tėvas mus vejasi. Nežinau, nesugalvoju, ką daryti.
— Aš juo labiau nežinau.
Turėjo Vasilisa Išmintingoji tris daiktus: šepetį, šukas ir rankšluostį; atsiminė juos ir sako:
— Turiu kuo apsiginti nuo caro Nekrikštakakčio.
Mostelėjo atgal šepečiu — ir stojo didelė tanki giria: rankos neįkiši, o aplinkui per trejus metus neapjosi. Tai caras Nekrikštakaktis kirto kirto tankią girią, praskynė sau takelį; prasiveržė ir vėl vejasi. Arti prisiveja, tik ranka sugriebti; Vasilisa Išmintingoji mostelėjo atgal šukomis — ir stojo didelis didelis kalnas: nei pereisi, nei apjosi.
Caras Nekrikštakaktis kasė kasė kalną, prasirausė takelį ir vėl juos vejasi. Tada Vasilisa Išmintingoji mostelėjo atgal rankšluosčiu— ir pasidarė didelės jūros marios. Caras prilėkė prie jūrų, mato, kad kelias užkirstas, ir pasuko namo.
Priėjo Ivanas, pirklio sūnus, su Vasilisa Išmintingąja savo kraštą ir sako jai:
— Aš pirma eisiu, pranešiu apie tave tėvui ir motinai, o tu manęs čia palauk.
— Žiūrėk,— sako jam Vasilisa Išmintingoji,— kai pareisi namo, su visais bučiuokis, nesibučiuok tiktai su krikštamote, nes mane užmirši.
Ivanas, pirklio sūnus, sugrįžo namo, su visais iš džiaugsmo išsibučiavo, pasibučiavo ir su krikštamote, ėmė ir užmiršo Vasilisą Išmintingąją. Stovi ji, vargšė, prie kelio, laukia; laukė laukė — neateina jos Ivanas, pirklio sūnus; nuėjo į miestą ir parsisamdė darbininke pas vieną senelę. O Ivanas, pirklio sūnus, sumanė vesti, susirado nuotaką ir iškėlė šaunias vestuves.
Vasilisa Išmintingoji sužinojo apie tai, persirengė elgeta ir nuėjo į pirklio kiemą prašyti išmaldos.
— Palauk, — sako pirklienė,— aš tau mažą pagranduką iškepsiu; nuo didelio kepalo nerieksiu.
— Ir už tai ačiū, motinėle.
Tiktai didysis pyragas pridegė, o mažasis gražiai iškepė. Pirklienė atidavė jai pridegusį pyragą, o mažąjį į stalą padavė. Prariekė tą pyragaitį — ir tuojau išlėkė iš jo du balandžiai.
— Pabučiuok mane,— sako balandis balandei.
— Ne, tu mane užmirši, kaip užmiršo Ivanas, pirklio sūnus, Vasilisą Išmintingąją.
Ir antrą, ir trečią kartą sako balandis balandei:
— Pabučiuok mane!
— Ne, tu mane užmirši, kaip užmiršo Ivanas, pirklio sūnus, Vasilisą Išmintingąją.
Atsitokėjo Ivanas, pirklio sūnus, pažino, kas yra elgeta, ir sako tėvui, motinai ir svečiams:
— Šita mano žmona!
— Na, jeigu tu turi žmoną, tai ir gyvenk su ja.
Naująją nuotaką dosniai apdovanojo ir namo paleido, o Ivanas, pirklio sūnus, su Vasilisa Išmintingąja gyveno, lobių prigyveno, vargus užmiršo. viagra

Comments

comments

Gairės: , , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.