Buvo toks vaikinas — Jurgis Rastelis. Jisai susiderėjo pas vieną ūkininką per visus metus būt bernu. Ūkininkas klausė:
— Kiek tu norėsi algos?
Rastelis atsakė:
— Tiek, kiek man per metus įkris į ausį.
Ūkininkas sutiko.
Išbuvus ištisus metus, Rasteliui vos trys grūdai teįkrito į ausį: vieną sykį, bevežant rugius, įkrito rugio grūdas, antrą sykį, bevežant kviečius, įkrito kviečio grūdas ir trečią sykį įkrito miežio grūdas. Rastelis susivyniojo tuos tris grūdus į skarelę, atsisveikino su ūkininku ir išėjo geresnės dalies ieškoti. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kartą didelėj girioj medžiojo karalius ir vijo žvėrį taip greitai, jog visi palydovai toli nuo jo atsiliko. Tiktai pavakary sustojo, apsidairė aplink ir pamatė paklydęs. Jis ėmė ieškoti kelio, bet niekaip negalėjo rasti. Tada pamatė ateinant su lazda drebančią senutę; bet ji buvo ragana.
— Širdele, — tarė jai karalius, — ar negalėtum tamsta parodyti kelio iš miško?
— Gerai, pone karaliau, — atsakė ši, — bet tiktai turėsi vieną daiktą padaryti, kitaip niekados neišeisi iš tos girios ir gausi badu mirti.
— O ką taip? — klausė karalius.
— Aš turiu dukterį, — atsakė senelė, — gražesnės už ją nerastum visame pasauly, ji tikrai verta karalienės vardo; jei tinki ją tamsta imti, tai parodysiu kelią iš miško.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Labai seniai, kada dar pats Viešpats Dievas vaikščiojo po žemę tarp žmonių, atsitiko Jam vieną kartą kely sutemti, o viešbutis buvo dar toli. Bet čia pat prie kelio stovėjo dveji namai, vieni dideli ir gražūs, antri — maži ir nuskurdę; dideliuose gyveno turtingas žmogus, mažuose — vargdienis. Viešpats Dievas pagalvojo: „Didžturčio neapsunkinsiu, prašysiu nakvynės pas jį.” 
Išgirdęs beldžiant į duris, didžturtis atidarė langą ir paklausė pakeleivio, ko jam reikia.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų ir dukterį. Netoli nuo to karaliaus dvaro buvo didelis kalnas. Tame kalne gyveno smakas su dvylika galvų. Vieną kartą karaliaus duktė išėjo pasivaikščioti. Tuo tarpu smakas išlindo iš savo urvo, pamatė beeinančią karaliūtę. Ji smakui labai pamėgo. Tuojau jis nusiuntė pasiuntinį pas karalių, kad savo dukterį atiduotų jam už pačią. Jei ne, tai jis atėjęs visą karaliaus kariuomenę prarysiąs. Karalius, išgirdęs šitokią naujieną, labai nusiminė. Užsidaręs į savo kambarį, tris dienas galvojo ir nieko negalėjo išgalvoti, kokiu būdų būtų galima nuo smako išsigelbėti.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Buvo kartą katinas ir labai smagurus: ką bobos padėdavo, tą prarydavo. Važiavo kartą vyrai į mišką ir išvežė katiną. Vaikštinėja katinas po mišką, ėsti labai nori, užėjo negyvą šerną ir pradėjo ėsti. Ėjo pro šalį vilkas, pamatė, kad toks mažas didelį ėda ir sako katinui:
— Padėk dieve, ponas Katinauskai! O katinas atsakė:
— Kai šitą suėsiu, tai kitą papiausiu.
Išsigando vilkas ir nubėgo. Bebėgdamas susitiko mešką ir sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Kitą sykį gyveno viename kaime tokia neturtinga senelė. Visi ją vadino Zarabobele. Ji turėjo gaidelį. Netekus pinigų, Zarabobelė negalėjo gaidelio lesinti,  piauti jo nenorėjo: labai jau buvo su juo susibičiuliavus. Todėl pasiuvo jam kelnytes ir sako:
Eik sau maisto pasieškoti.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Gyveno diedas ir boba. Jiedu turėjo gaidžiuką ir vištytę. Vieną dieną gaidžiukas su vištyte išėjo į mišką riešutauti. Ilgai ilgai jiedu ieškojo, pakol surado vieną riešutą, ir ginčijosi, kuriam lipti į medį. Višlylė sako gaidžiukui:
Lipk tu, gaidžiuk: aš galiu sijonėlį suplėšyt!
O gaidžiukas sako:
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė. O kada jis atėjo in šešioliką metų, tai buvo baisus milžinas, jau medžius rovė su šaknim, ir jau jam nieks negalėjo atlaikytie. Toj savo stuboj jis jau negalėjo teip vaikščiot – būdavo, tik atsiklaupęs paklūpo. Toliau sako tėvui:
– Tėvai, matai pats, kad mā pas tave nevigadna gyventie, negaliu nė in stubą jau inlįstie. Geriau nukaldyk tu man pas kalvį lazdą iš dvidešimties pūdų geležies, o aš aisu svieto vandravot.
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Susitiko kartą lokys lapę, o šioji nešasi žuvų virtinę.
– Iš kur gavai tiek žuvų? – klausia lokys.
– Ogi prisigaudžiau, – atsako lapė.
Lokys irgi panoro žuvų, tad ir klausia lapės, kaip išmokti žuvauti. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

Radęs eglę ant kalniuko,
Strazdas lizdą susisuko.
Išperėjo strazdžiukus –
Čia vaikučiams gera bus:

Eglės šakos lizdą slepia,
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Eina vilkas pagiriu, o genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako:
Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau čebatų nenusikali!
O genelis atšauna:
Man ir nereikia čebatų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , , ,

Vienas karalius sumanė tokį žmogų surasti, kuris neturėtų jokio rūpesčio. Bet kur tik važiuoja, ką klausia, visi jį graudina, kad turi rūpesčių. Užvažiavo jis kartą pas kunigą ir klausia:
— Ar turi kokių rūpesčių?
Klebonas jam atsakė:
— Neturiu nei žmonos, nei vaikų: koks man gali būti rūpestis? Man niekas galvos nesuka.

Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , , ,

Kartą miške, pagal kalną, gyveno atsiskyrėlis. Nieko jis daugiau neveikė, tik meldėsi, darė gerus darbus ir kiekvieną vakarą nešė ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdė žvėrelius ir laistė augalus, nes aukštai nuolat pučia sausas vėjas, žemė ir oras išdžiūva, o laukiniai paukščiai, bijodami žmonių, skraido pagal debesis ir nesileidžia žemai gerti. Tas atsiskyrėlis buvo šventas žmogus ir matė, kaip kartu su juo lipo į kalną angelas, skaitė jo žingsnius, o po
Skaityti toliau.. »

Gairės: , , , ,

« Senesni įrašai § Naujesni įrašai »