Stebuklingos girnelės

Seniai seniai gyveno du broliai: vienas didž­turtis, antras tikras neturtėlis. Didžturtis ne­norėjo nė akyse neturtėlio matyti ir jo lūšną iš tolo lenkdavo. Kartą vargšas pristigo duo­nos. Norėjo nusipirkti, bet už ką, jeigu kišenėje nė skatiko? Nuėjo pas didžturtį pra­šyti. Tasai, vos brolį paregėjęs, išmetė pro langą supelėjusią kiaulie­nos mentę ir piktai šūktelėjo:
–      Ko čia atėjai! Še kiaulės mentę, nešdinkis į pragarą, daug pinigų gausi.
Neturtėlis ir už tai padėkojo, ir nudrožė į pragarą raudodamas. Kelyje pasitaikė baltas senelis:
–      Ko verki?
–       Nagi brolis mane siuntė į pragarą, liepė parduoti kiaulienos mentę, o kaip aš ją parduosiu? Net kelio tenai nežinau!
–       Argi dėl tokių niekų verkti reikia? Niekai! Geriau paklausyk, ką tau sakysiu: ten, pragare, velniai ant kiaulienos mentės it pasvilę puola. Kaip kelią rasti? Nieko nėra lengvesnio, kaip rasti kelią į pra­garą. Žiūrėk, eik tiktai šituo taku į priekį ir tiesiai pragaran patai­kysi. Bet va ką įsidėk į galvą: už tą mentę neprašyk pinigų, o rei­kalauk tų girnelių, kur kampe numestos.
–       Ką aš su jomis veiksiu? Man reikia vaikams duonos gauti!
–       Su jomis bus ir duonos.
Neturtėlis padėkojo ir nuėjo. Eina, eina – pragaras ne taip jau arti, yra kur kojas pamiklinti. Pagaliau šit ir pragaras, o vidun patekti negali: didžiuliai vartai užkelti. Ėmė belstis. Išeina trigalvis velnio tarnas.
–       Ko nori?
–       Va čia aš turiu kiaulienos mentę parduoti.
–       Ką? Kiaulienos mentę? Geras daiktas. Kiekgi nori?
–       Na, ką čia daug prašysi! Atiduok man tas girneles, kur kampe numestos, ir užteks.
–       Ne, ne, ne! Šito ne! Prašyk ko kito!
–       Man nieko kito nereikia. Jeigu duosi girneles, tai ir sutarta!
–       Ne, ne, drauguži! Šito neduosiu!-trigalvis dar spyriojasi, bet neturtėlis jau mato, kad velnio tarnas užuodė kumpį ir tik seilę ryja, todėl savo laikosi. Galop velnio tarnas paspyrė koja girneles – tegul imąs.
Gerai. Abudu išsiskyrė: velnio tarnas su kiaulienos mente nu­rūko į pragarą ir didžiuosius vartus iš vidaus užsklendė, o neturtėlis su girnelėmis išskubėjo namo į savo lūšną. Kelyje vėl sutiko baltąjį senelį.
–       Na, kaip? Gavai?
–       Gauti gavau, bet ką aš su jomis veiksiu? Juk neturiu nė ašakėlės! Geriau būčiau paprašęs kokio dvylekio, bent duonos kampą nusipirkt galėčiau…
–       Klausyk, brolau, tu taip nekalbėk, kol nežinai! Tos girnelės yra labai geras daiktas. Jos tau duos ne tik duonos, bet visko, ko tik reikės. Tiktai paliepk malti – tuojau ims suktis, ūždamos be per­stogės, ir pabirs iš jų visokios gėrybės. Aš tave išmokysiu, kaip jas sustabdyti, tik jokiu būdu niekam tų žodžių nesakyk, kitaip visko neteksi.
Baltasis senelis pamokė, kaip su girnelėmis elgtis, ir staiga pra­nyko.
O neturtėliui prasidėjo laimės dienos. Girnelės kas rytą patiek­davo kuo geriausių valgymų, visokios gėrybės prinešė, o galop dar tiek aukso primalė, jog jis galėjo kuo puikiausią pilį pasistatyti.
Didžturtis brolis pamatė spindinčią pilį, atlėkė be kvapo:
–       Susimildamas pasakyk, kur tiek turto gavai? Kodėl aš tokios pilies neturiu? Juk tu mano geriausias brolis. Negaliu nė apsakyti, kaip aš tave myliu. Na, tik tark – kur visa tai gavai?
Taip ir taip -šis papasakoja.
–       Ak, tai šitos girnelės visko primalė! Iš tiesų? Tu nejuokauji? Klausyk, broleli, paskolink man girneles nors porai dienų! Prasi­malsiu ir aš mažumėlę, o kitą savaitę tau atgal atitempsiu su gerom lauktuvėm!
–       Gerai, gerai, broli, mielai! Dabar jau turiu gana duonos ir tur­to, prasimalk ir tu bent kiek!
Tai išgirdęs, didžturtis pasičiumpa girneles ir dumia namo. Par­lekia, negali nė kvapo atgauti – visas virpa iš džiaugsmo. Žmona stebisi: kokia nelaimė jį ištiko, kad taip be dvasios parlėkė?
O vyras tik kvėpsi ir rodo po pažasčia kokį daiktą, nori ką pasa­kyti, bet žodžio ištarti negali. Tačiau jau vėlus metas, laikas mie­goti, rytoj viską apsakys.
Iš ryto didžturtis rengiasi su vyrais į pievas. Šeimininkė nori na­muose likti: pusryčiui košės virsianti, bet vyras neleidžia – tegul einanti su visais į pievas, prieš pusrytį jis pats parbėgsiąs namo ir girnelėmis greitai košės pramalsiąs.
Gerai. Visi išeina į pievas.
Prieina pusryčio metas, šeimininkas numeta dalgį ir kuria namo košės virti. Puolė malti. Mala, mala – visi puodai jau pilni. Na, jau užtektų, bet girnelės mala kaip malusios. Ima šaukti:
–       Gana, gana! — niekas nepadeda.
Girnelės sau mala, ir tiek. Jau košės pilna troba, o girnelės vis dar mala. Jau košė pro duris į kiemą verčiasi, o girnelės vis nestoja.
Šeimininkas, visai išsigandęs, girneles už vartų išmeta, bet niekas negelbsti. Košės kaip daugėja, taip daugėja – netrukus visose dir­vose jau kalnai kūpso.
–       Na, jau paskutinioji atėjo!
Pagaliau čiumpa tas pašėlusias girneles ir neša broliui atgalios, tegul dedas kur norįs tokį košės malūną.
O brolis tik nusišypsojo iš tokios bėdos. Jis tyliai ištarė reikia­mus žodžius — ir košės kaip nebūta.
Taip ir baigėsi. Bet vieną sykį brolis nusprendė savo pilį aukso stogu dengti, kad nerūdytų ir lyjant nebėgtų kaip pro kokias skied­ras ar čerpes.
Saulėtą dieną pro šalį plaukė jūrininkai ir pamatė ką tolumoje spindint. Stebuklai – kas tai galėtų būti? Išlipa iš laivo ir eina pa­sižiūrėti. Pereina pievas, pereina lankas, ant kalno pilis, o pilies sto­gas — gryno aukso. Beldžiasi į vartus.
–       Kieno ta pilis?
–       Mano! Kieno gi kito? — atsako brolis.
–       Iš kur ją gavęs?
Taip ir taip — girnelės primalusios, tas papasakoja.
–       Ak taip! Šitos girnapalaikės? — jūrininkai žiūri ir atsistebėti negali.
Brolis svečius dar gerai pavaišina, bet, pasirodo, jų tikrų nedo­rėlių būta: naktį jie ima ir pavagia girneles.
Iš ryto brolis nori pusryčio prasimalti, visur ieško girnelių, akis dar iš miegų trindamasis, o jų kaip nėr, taip nėr! Nieko nedarysi: gana tinginį varinėti, po ilgo laiko reikia pačiam kibti į darbą.
Tuo tarpu vagys jau seniai į jūrą išplaukę ir iš džiaugsmo nė patys nežino, ką pirmiausia paliept girnelėms sumalti. Kai visi svars­tė ir ginčijosi, vienas pokštininkas įkišo savo trigrašį:
–        Pirmiausia reikia druskos primalti, druskos! Juk druską na­mie užmiršome, kaipgi be jos virsim pietus!
Na gerai, tegul pradžiai kad ir tos druskos pramala, matys, kaip tas malimas eina.
Mala, mala, jau tokia statinaitė pilna, užtektų, norėtų sustabdyti, bet kur tau! Girnelės sukasi kaip patrakusios.
–        Kas gi čia? — jie supuola ir bando jėga sustabdyti — tuščias darbas.
Niekas negelbėjo: netrukus laivas buvo pilnas druskos ir nugar­mėjo su visais nedorėliais jūrininkais ir visomis girnelėmis.
Tačiau girnelės nė jūros dugne nenustojo malusios ir šiandien tenai tebesisuka.
Todėl jūros vanduo toks sūrus, jog negali nė į burną paimti.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. Anonymous’s avatar

    🙂 :DDD}

Atsakyti

Your email address will not be published.