Mergaitė su žvaigžde kaktoje

Kartą pas vieną ūkininką tarnavo kiaulininke mergaitė su žvaigžde kaktoje. Šeimininkė jai nedavė nei valgyti, nei drabužių, kuo vilkėti. Tada mergaitė išėjo iš savo nedorų šeimininkų į mišką uogauti. Ten sutiko seną senutėlį. Tasai paklausė, kur ji einanti. Ji papasakojo, kad esanti beturtė mergaitė, kad nedora šei­mininkė jai nei valgio, nei drapanos neduodanti. Todėl išėjusi į mišką uogauti ir ketinanti taip manytis.
Senutėlis pasakė, kad, nors ir pats esąs vargšas, vis tik galėsiąs mergaitę apdovanoti, ir davė jai baltą lazdelę, riešutą ir neapmuštus kailinėlius. Kai balta lazdele suduosianti, tuojau išsipildysią visa, ko širdis geidžianti; kai riešutą atidarysianti, ten rasianti trejopus rūbus: vienus žvaigždžių, antrus mėnesio, trečius saulės. O tuos kai­linėlius tegul sveika nešiojanti.
Mergaitė padėkojo, ir abudu nuėjo savais keliais. Kai sutemo vakaras, mergaitė apsivilko tuos kailinėlius, įsilipo į aukštą medį ir įsitaisė miegoti. Ten ją pamatė du karaliai, kurie miške medžiojo. Vienas jau norėjo šauti, bet antras sako:
–        Nešaukim to žvėrelio, geriau gyvą paimkim!
Tada ir mergaitė, jų žodžius užgirdusi, ėmė prašyti, kad nešautų, nes ji esanti žmogus. Karalius, kuris nenorėjo šauti, paklausė, ko ji čia tankynėje ieškanti.
Mergaitė atsakė, kad ieškanti darbo. Tada karalius sako:
–        Eikš pas mane už kambarinę!
Taip kiaulininkė ir nuėjo pas karalių už kambarinę.
Neilgai laukus karalius iškėlė didelę puotą. Vakare, kai pilyje su­sirinko daug svečių, mergaitė išėjo laukan, pabėgėjo toliau nuo pilies, nusivilko kailinėlius, apsirengė žvaigždžių rūbais, nusirišo skarelę, kuria žvaigždę kaktoje buvo pridengusi, sudavė lazdele į akmenį, ir tuoj pat radosi karieta su šešiais žirgais. Mergaitė privažiavo prie pilies, įėjo vidun. Jaunasis karalius viešnią gražiai pasitiko, tik su ja viena tesikalbėjo ir tešoko.
Kai puota ėjo į pabaigą, mergaitė jau iš anksto išsiruošė namo, nors karalius dar prašė pabūti. Nuvažiavusi į pamiškę, mergaitė sudavė balta lazdele į akmenį: žirgai ir karieta prapuolė. Paskui ji nusivilko žvaigždžių rūbus, paslėpė juos riešute, apsigerbė savo kailinėliais ir grįžo namo.
Netrukus karalius ir vėl iškėlė puotą. Mergaitė nuėjo į pamiškę, šį kartą užsivilko mėnesio rūbus, su­davė balta lazdele į akmenį ir nuvažiavo į pilį švytinčia karieta. Visi stebėjosi jos gražumu. Jaunasis karalius buvo viešniai la­bai meilus, vien su ja tesikalbėjo ir tešoko.Ir šį kartą karalius prašė gražiąją viešnią ilgiau pabūti, bet ji vis tiek anksti išvažiavo namo. Pamiškėje vėl sudavė lazdele į akmenį – žirgai ir karieta pra­puolė. Mergaitė nusimetė mėnesio rūbus, apsirišo skarele žvaigždę kaktoje, užsivilko kailinėlius ir grįžo namo.
Po kurio laiko karalius iškėlė trečią puotą. Kai daugis svečių jau buvo susirinkę, mergaitė nubėgo į pamiškę, apsivilko saulės rū­bais, nusirišo skarelę nuo savo žvaigždės ir vėl į pilį atvažiavo. Jaunasis karalius jau nežino, kaip apie gražiąją viešnią ir suk­tis- vien su ja tesikalba ir tešoka. Baigiantis puotai, visai nenori jos išleisti ir vis klausinėja, iš kur ji esanti. Mergaitė pasisakė, kad ji iš lėkščių daužymo karalystės, kuri esanti už šimto mylių. Jau aušta rytas, o karalius vis dar nenori viešnios išleisti. Tada mergaitė sako, kad jau ilgiau negalinti būti: jei tuojau neparva­žiuosianti, tėvas jos daugiau nebeleisiąs čionai į svečius. Galop jinai išsiprašė ir išvažiavo, bet jau visai gerai prašvitus.
Šį kartą mergaitė taip skubėjo, jog nespėjo net saulės rūbų nu­sivilkti ir riešute paslėpti — viršum jų savo kailinėlius užsimetė.
Kai mergaitė grįžo namo, tuojau pat turėjo į karaliaus miega­mąjį vandens nunešti. Jos kailinėliai jau buvo visai palaikiai, ir ka­ralius netyčiom pamatė po jais ką švysčiojant. Norėdamas tikrai įsitikinti, jis liepė mergaitei palypėti ant suo­liuko, šukas paduoti. Kai tik ji palypėjo, karalius tuojau pamatė po kailinėliais saulės rūbus ir akies mirksniu pažino savo gražiąją viešnią. Mergaitė turėję viską karaliui išsipasakoti. Tada karalius klausė:
–         Kodėl taip ilgai mane apgaudinėjai ir delsei? Kam tau rei­kėjo taip sunkiai dirbti?
–         Turėjau savo laimę išbandyti,— atsakė mergaitė.
Karalius paėmė mergaitę su žvaigžde kaktoje už žmoną, ir abu laimingai gyveno.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.