Kitados buvo senas, sveikatos nebetekęs kalvis, jis gyveno labai skurdžiai. Kurgi ne! Nukalti jau nieko nestengia, vaikų neturi, kas pagelbetų, – kur tad duonos kąsnį gaus? Sėdi abu su senute ir skundžiasi:
– Tai jau laimė mus visai pametė! Nors mirtis greičiau ateitų! Tik šit prie durų prieina jaunikaitis.
– Kas yra, tėve, ar nereikia padėjėjo?
– Kur jau čia padėjėjo! Pačiam trūksta darbo. Kas neš darbą pas tokį senį, kaip aš?
– Nesirūpink be reikalo! Jei mes abu išvien stosime, tai duodu galvą, kad rytoj visi pamatys, ką mes galime, ir tau duonos netrūks.
– Tebūnie taip, kaip sakai!
Ir padėjėjas tuojau nusimetė švarką, įpūtė ugnį žaizdre ir tik kūjį kilnoja. Atsitiko, kad pro kalvę ėjo sena elgeta. Padėjėjas šūktelėjo:
–    Aure, kur darbas!
Jis išlėkė iš kalvės, pagavo senę, tuojau ją į žaizdrą įkišo ir šau­kia senajam kalviui:
– Dumk!
Senis už galvos susiėmė: ką tas padūkėlis sumanė? Bet padėjėjas tik varto senę kalvio replėmis, liepia anam dumti, o pats duoda atsi­vedėjęs. Paskui numetė ją ant aslos aušti, įr – kas per stebuklai! Iš senės buvo nukalta jauna, daili mergaitė – negali akių atitraukti. Daugiau kaip dvidešimt metų jai neduosi. Padėjėjas ir sako:
– Ką aš tau pirma sakiau, senasai kalvi? Dabar darbo neatsiginsi. Bet vieną daiktą įsidėmėk: kalk tiktai vargšus ir neimk jokio užmokesčio. Turtuoliams senatvė – ne našta.
Ir išties – antrą dieną tiek daug perkalamų radosi, kad nė apsi­sukti nėr kur. Vienas kreivas, kitas šleivas, vieną šeimininkas nuva­ręs, kitą ponas ir tijūnas į kuprą surietęs. Tiedu dirbo nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro. Taip ir plūkėsi kokį mėnesį, kol visus vargšus perkalė. Senasis kalvis jokio užmokesnio nereikalavo, bet kur medį kerta, ten skiedros byra: kiekvienas jam neša iš geros valios kiek beišgalėdamas. Padėjėjas jam ir sako:
–    Klausyk, senasai kalvi, dabar tau visko ganės, kol tik tu gy­vensi. Aš taipogi nebeturiu laiko čionai būti, – eisiu sau. O tau šit ką pasakysiu: daugiau nė su vienu neprasidėk, kitaip blogai baigsis!
Padėjėjas išeina, ir kalvis lieka vienas pats. Bet kas tau duos ra­mybę! Pradėjo plaukti iš visų pašalių turtuoliai – kalvė stačių pilna. Tik tiek ir tegirdi:
–    Kalk mane, kalk mane! Senasai kalvis aiškina:
–    Aš juk nekalu žmonių, mano padėjėjas kalė, bet jis jau kitur išėjo. Susiieškokite jį, jeigu norite!
Bet kas tau klausys! Eina ir eina, o galop kokia dar atgūrino sena sena turtuolė. Žada visą kalvę auksu apipilti, jeigu iš jos nukalsiąs jauną mergaitę. Taip prikibo prie senojo kalvio, kad tasai niekaip gyvai negali nuo jos atsikratyti ir pagaliau galvoja: „Et, reikėtų pa­mėginti kalti, galgi pasiseks!”
Kol šisai dar svarsto, senė jau ir ant priekalo: tegul duodąs su kūju, pasiseksią! Kalvis čiupo replėmis senę ir jau kaitins ugnyje, bet kur tau! Toji į kamuoliuką susirietė. Į tokią bėdą kliuvęs, kalvis dar spėjo sušukti:
– Būtų čia mano padėjėjas, gal kas ir išeitų! Sulig tais žodžiais padėjėjas pro duris įžengė:
– Ar užmiršai, ką tau sakiau?
Senis teisinasi ir meldžia, kad dar šį kartelį pagelbėtų. Padėjėjas pats kibo į darbą. Seniui šūktelia: „Dumk!”, pasukioja, pasukioja senę žaizdre ir deda ant priekalo. Pakala, pakala ir blinkt ant aslos ataušti. Tik žiūri – o kad tu surūgtum!-iš senos turtuolės juoda katė iškalta. Kiti turtuoliai, šitai paregėję, į visas puses kad movė, nė sudieu nepasakę. Nuo to karto senajam kalviui niekas ramybės nebedrumstė.

Comments

comments