Juodasis Mikelis

Gyveno vargšas tokioj jau palaikėj lūšnoj, kad baisu ir per slenkstį žengti. Stogas pasišiau­šęs ir vienų skylių, lietus pliuškėdamas pro lubas į trobą pliaupdavo. Arklį žmogelis tu­rėjo, bet ir tas vos tuščius ratus patraukdavo. Ir karvė su telyčia — viena oda ir kaulai, abidvi stumiamas keliamos. Užtat vaikų — dievo malonė! Lakstydavo pusplikiai ligi vėlaus rudens, retkarčiais krimsdami kokį griežtį ar keptą bulvę.
Atėjo žiema, namuose nė šakalio. Žmogelis išėjo į mišką su sau­sos duonos kriaukšliu krepšelyje. Nuėjo, krepšį ant sausos šakos pasikabino ir ėmė kirsti. Ilgokai pakirtęs, nori užkąsti ir dairosi savo krepšelio. O jis kaip vandeny prapuolęs! Ką dabar? Žaina žarną ryja, todėl vargšas laibai nuliūdo ir sušuko:
—  Koks velnias tą krepšelį nujojo?
Ir staiga pamatė gražų poną, kuris čia lyg iš oro nukrito. Ponas paklausė, ko jis taip liūdįs. Taip ir taip — duonelę pavogė! Ajajai! Ponas pasipiktino tokiu besarmačiu vagimi ir ėmė būkštauti, kad tik jo paties bernai nebūtų taip ištaisę. Skardžiai švilpterėjęs, ponas ėmė šaukti:
Juri, Joški, Brenci, Mikeli! Kur jūs?  Sulėkė ir dideli, ir maži. Ponas klausia:
– Ar visi čia esat?
Juodojo Mikelio dar nesą! Ponas apsidairė — o va ir Juodasis Mikelis iš krūmų lenda — susigėdęs, nedrąsus.
– Ar tu paėmei šito vargšo krepšelį su duona?
– Paėmiau!

– Na, tai už bausme dabar turėsi jam visus metus veltui tarnauti!

Taip pasakęs, velnių ponas su kitais savo bernais nuėjo, o Juodasis Mikelis pasičiupo šeimininko kirvį ir pasiuto medžius kirsti, net visas miškas siūbavo. Šeimininkas tegul namo einąs!
Ligi vakaro išguldė didžiuli miško plotą. Rytą paprašė šeimininką arklio malkoms parvežti. Kokį kuinelį tasai turėjo, tokį ir davė. O Juodasis Mikelis miške prikrovė tokį vežimą, kad net rogės lūžta, ir suplakė arklį. Arklėkas traukia kone virsdamas, bet kur jis patrauks! Nė iš vietos negali pajudinti. Na, jeigu jau taip, tai Mikelis užvertė arklį ant vežimo, pats įsikinkė ir labai lengvai visą krovinį namo pargirgždino. Antrą dieną arklio nė nebeėmė, pats kone pusę miško partempė ir visus kampus malkomis užvertė. . Po to Juodasis Mikelis privežė dar visą kalną rąstų, pastatė naujus trobesius ir klausia šeimininką:
— Ar tau nereikėtų kiek pinigų? Šeimininkas sako:
— Kurgi nereikės, bet kas jų duos?
— Gerai!—Mikelis nusišypsojo. — Važiuokim į mišką! Nuvažiavo ir pradėjo rauti samanas, Prirovė pusę vežimo kerpių nuo kelmų ir medžių kamienų, kitą pusę — minkštų pelkės samanų. Kai vežimas jau buvo pilnas, išvažiavo į miestą. Kai tik nuvažiavo į miestą, samanos ūmai kuo švelniausia vilna virto. Žmonės tuojau stumdydamiesi apstojo vežimą.
— Vaje, koks vilnos gražumėlis! Po kiek svaras?
— Tiek ir tiek.
Žmonės nė nesiderėdami kaip mat išpirko samanas už nuobarinę vilną, o kerpes — už pakojas. Žmogelis gavo baisybę pinigų ir beregint prasigyveno.  Galop velnio bernui laukininko sodyboje darbo pritrūko, ir jis sako šeimininkui eisiąs pas dvaro poną, prašysiąs miško gabalo ir ten lydimą lydysiąs.  Gerai. Tegul einąs. Ir dvaro ponas neprieštaravo, nes pagalvojo: „Kiek toks vyrukas čia iškirs!”
Tačiau bernas kad šoko dirbti, juodą žemę glėbesčiuodamas, — ponas nė apsidairyti nespėjo, o visas miškas jau iškirstas, lydimas suartas ir apsėtas. Miežiai užaugo kaip mūras, o kviečiai — aukščiau galvos! Dabar ponui taip gaila, taip gaila! Jis negalįs atiduoti tokių gėrybių, nors tu ką.
Velnio bernas sako:
— Jei ne, tai ne! Bet vieną naštą vis jau ponas leisi pasiimti už įdirbimą ir apsėjimą?
— Taip, taip — mielai!
O ką bernas? jis tik plėšia vežimais luobą ir veja tokią virvę kurios nė galo vyras negali pakelti.
Su virve Juodasis Mikelis nuėjo į dvarą, visut visutėlį derlių rišo į vieną naštą, užsimetė ant pečių, partempė savo šeimininką ir sako:
–  Ponas leido visą naštą imti, bet pusė naštos tebuvo!
Iškūlęs javus, supylė į aruodus, o tada ir sako žmogeliukui:
— Valgyk dabar į sveikatą, o aš eisiu sau, nes mano tarnavimo laikas baigėsi.

Comments

comments

Gairės: , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.