Septyni vilkolakiai

Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vie­nos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti:
— Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.
Po metų motinai gimsta dukrelė, o visi sūnūs vilkais išvirsta ir į mišką išbėga. Mergaitė auga viena pati, kol sueina septyneri metukai. Motina audžia staklėse, dukrelė sėdi prie jos ir verkia. Motina klausia, kodėl ji raudanti. Mergaitė kuk­čiodama atsako:
—    Aš bijau, kad ir manęs taip neprakeiktumėt, kaip mano septy­nis brolius.
—    Kas tau tokius niekus sakė? — piktai paklausia motina.
—    Žmonės juk taip šneka,—atsako mergaitė. Motina daugiau neprataria nė žodžio, ir taip viskas lieka kaip buvę.
Betgi mergaitė nenusiramina, ji yra sumaniusi eiti brolių ieškoti, o dabar tik ramiai laukia, kol kiek didesnė paaugs. Paslapčiom ji pasiuva septynerius marškinius, septynis rankšluosčius ir septynias paklodes, susiriša viską į vieną ryšulį ir verkdama išeina brolių ieškoti. Kelyje jinai sutinka senelį. Tasai klausia, ko ji raudanti? Mergaitė sako:
—    Mano septyni broliai miške vilkais laksto; aš dabar einu jų ieškoti.
—    Juos, vaikeli, labai sunku rasti, — atsako senelis.
—    Jei tu žinai, kad sunku rasti, tai žinai ir kur jie yra. Mielas seneli, pasakyk man, kur jie? — maldauja mergaitė.
Senelis duoda jai baltą rykštelę ir pamoko:
—    Eik va ten tiesiai, rasi ežerą, o ežero viduryje salą. Mesk tą baltą rykštelę į vandenį ir pati lipk ant jos, tada ji pavirs laive. Kai nuplauksi prie salelės ir išlipsi iš laivės, tai toji vėl rykšte atvirs. Salelėje rasi trobelę, ten ir gyvena tavo broliai; dieną jie vilkai, naktį — žmonės, todėl jiems tik vakare pasirodyk.
Senelis dingsta, ir mergaitė eina, kaip pamokyta, tiesiai į priekį, kol prieina ežerą ir nusigauna į salelę. Ten trobelėje ji randa septy­nias lovas, samanomis klotas. Ji visas lovas užtiesia baltom paklodėm, prie kiekvienos pakabina po rankšluostį, ant pagalvės padeda po marškinius, o pati pasislepia už krosnies.
Vakare pareina broliai, randa lovas paklotas, rankšluosčius pa­kabintus ir baltus marškinius padėtus. Jie stebisi, kas tai būtų ga­lėjęs padaryti.
– Tai jau bus mūsų sesuo, — pasakė vienas.
– Tur būt, mūsų sesuo, — pritarė kiti.
Visi septyni ėmė ieškoti ir rado seserį užkrosnyje. Ak, kaip visi prasidžiugo! Kiekvienas nori sesutę apkabinti, kiekvienas iš eilės prie jos glaudžiasi… Pasidžiaugus sesuo ir klausia brolius, kaip juos galėtų į žmones atversti.
—  Tai perdaug sunkus darbas, sesele, — sako vienas brolis.— Kas mus nori išvaduoti, tas septynerius metus turi išsėdėti medyje ir per tą laiką nei žodžio neištarti, nei prasijuokti, nei pravirkti, nei kietai užmigti, kad nenukristų žemėn. Jeigu netesės, tai mums ir vi­sai galas.
Sesuo tinka imtis sunkaus darbo ir brolius išvaduoti. Tie nori ją atkalbėti, bet ji niekaip gyvai savo žodžio nemaino. Iš ryto septyni vilkai nuveda seserį į mišką ir įkelia į medį. Šešerius metus ji dėl savo brolių kenčia visokius negandus: šaltį ir karštį, sniegą ir lietų ir visa kita. Per tuos metus ji į mergas suauga ir labai graži pasidaro.
Tos žemės karalius atėjo girion medžioti. Vilkų pėdomis jis nu­sekė prie to medžio ir pamatė jame sėdint seserį. Karalius klausia, kas ji tokia esanti ir kodėl ten sėdinti? Sesuo — nė žodelio. Karalius pagrasino šausiąs, jei ji neatsakysianti, bet ir tai nieko negelbėjo sesuo kaip buvo nebylė, taip ir liko. Karalius papūtė į ragą, iš visų pusių susirinko medžiotojai ir neatstoja nuo jos: kas ji tokia esanti ir ką ten veikianti? Sesuo kaip neatsako, taip neatsako. Kai kurie medžiotojai jau tikrai nori ją nušauti, o karalius neleidžia, jam toji mergelė didžiai patinkanti. Jis liepia seserį iš medžio iškelti ir į jo pilį nugabenti.
Vai gšė sesuo jau tiek ilgai išsėdėjusi, tik vienerius metelius be­reikėjo ištverti, ir broliai būtų buvę išgelbėti, o čia pikti žmonės kelia ją žemyn ir nusives. Jai taip gaila, taip gaila, jog net viena ašara nusirito, bet prašnekti vis tiek neprašneko.
Karalius parsiveda mergelę namo, ir ji taip jam patinka, jog su­mano tuojau pat ją už pačią imti. Po vestuvių karalius kaip beįma­nydamas stengiasi pačiai įtikti ir ją prasmaginti, bet toji nei tau šyptelės, nei žodį pratars. Karaliaus motina labai papyko ant sūnaus, Kam tasai vedė tokią nebylę, ir dar miške rastą. O karalius nė klau­syt jos neklauso. Tada motina užsimetė — kas bus, tas bus — juos išskirti.
Vieną kartą karalius išjojo į tolimus kraštus kariauti, o jo pati tuo laiku sūnaus susilaukė. Motina išsiuntė karaliui laišką, o jame buvo parašyta, kad sūnus esąs lyg tai į šunį, lyg tai į katę panašus. Karalius atrašė: tegul auginą, kokį dievas davęs. Karaliaus motina už tokį atsakymą baisiai užsirūstino ir savo galva liepė karalienei sūnų atimti ir nužudyti. O paskui parašė karaliui, kad jo pati savo sūnų suvalgiusi.
Tada karalius smarkiai įširdo, tuojau grįžo iš karo ir įsakė pačią sudeginti.
Netoli pilies, pagiryje, užkūrė laužą, ir veda karalienę deginti. Karaliaus motina, pats karalius, kiti didikai ir daug pavaldinių eina žiūrėti, kaip ją ten degins. Beeinant atskrenda septyni paukščiai ir šaukia:
—    Karaliau, karaliau, palauk, palauk!
Karalius nori sustoti ir palaukti, o jo motina kliegia:
—    Ką čia paukščių niekų klausysi, paskubėkime!
Karalius paklausė motinos ir skuba į priekį. Po valandėlės paukš­čiai vėl lygiai taip šaukia:
—    Karaliau, karaliau, palauk, palauk!
Motina ir vėl prikalba karalių toliau eiti. Taip ir priėjo ligi pat kalno. Dabar septyni ginkluoti vyrai šaukia, kad karalius palauktų. Šįkart tas palaukia.
Prieina visi septyni — o tai karalienės broliai, kurie dabar žmo­nėmis atvirtę. Vienas iš jų ant rankų turi mažą vaikelį ir sako ka­raliui:
—    Še savo sūnų, o mums atiduok niekuo nekaltą seserį. Tavo paties motina atėmė jai vaiką ir liepė jį miške nužudyti, bet vilkas jį atėmė iš budelių. Mūsų sesuo tau nieko nepasakė, nes ji, mus gel­bėdama, turėjo tylėti.
Broliai vienas po kito puolė ant kaklo seseriai ir gražiai dėkojo už išvadavimą. Visi be galo džiaugėsi laimingi, tik vienas brolis buvo vienos akies netekąs — ją išdegino sesers ašara, kuri nukrito, kai karalius liepė ją iš medžio iškelti.
Karalius labai perpyko ant savo motinos už tokią piktą apgaulę ir liepė ją tuojau pat ją į belangę pasodinti.
Nekaltą karalienę su didele šlove parvedė į pilį, o jos broliai pas karalių liko už riterius.

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.