Gyveno vargšas tokioj jau palaikėj lūšnoj, kad baisu ir per slenkstį žengti. Stogas pasišiau­šęs ir vienų skylių, lietus pliuškėdamas pro lubas į trobą pliaupdavo. Arklį žmogelis tu­rėjo, bet ir tas vos tuščius ratus patraukdavo. Ir karvė su telyčia — viena oda ir kaulai, abidvi stumiamas keliamos. Užtat vaikų — dievo malonė! Lakstydavo pusplikiai ligi vėlaus rudens, Skaityti toliau.. »