TINGINYS IR JO DORUOLĖ PATI

Kitados gyveno vienas tinginių tinginys su savo doruole pačia. Pati buvo be galo ištikima vyrui, jo prisibijojo ir nuo­lankiai klausė. Nuo pat vestuvių dienos tinginys nieko neveikė, būdavo, drybso nuo ryto ligi vakaro pavėsy ir atsikelia tik pavalgyti. Pavalgo — ir vėl drybso.
Tačiau pati vis tiek godojo vyrą, nė kartą blogo žodžio jam nepasakė. Nemurmėdama juo rūpinosi, valgį virė, vandens paduodavo. Neilgai trukus jų trobelė pasidarė tuščia kaip iššluo­ta. Ir valgyti beveik nebebuvo ko.
Kartą pati pataisė vyrui areko vaisių, padavė tabako, paskui nusilenkė ir sako:
— Zinai, vyreli, taip gyvendami, ko gero, iš bado kojas pa-kratysime. Nueik, meldžiamasis, į girią, nukirsk medį, padaryk plūgą ir akėčias. Netrukus ateis metas laukus dirbti.
— Gerai jau, gerai, nueisiu. Tik pirmiausia duok man pavalgyti ligi soties, pritaisyk paviržio girion.
Atsikėlė pati dar su tamsa, išvirė ryžių, susuko juos į lapus, atnešė peilį, kirvį, atsisėdo ir laukia, kol vyras atsibus. Žadinti nedrįsta. Saulė jau aukštai buvo pakilus, kai tinginys atsibu­do. Atnešė jam pati vandens nusiprausti, padavė paviržį: areko vaisių, tabako ir į lapus susuktų ryžių. Paėmė viską vyrelis, išėjo iš namų ir patraukė į girią. Ten nusižiūrėjo plačiašakį medį ir atsidrėbė po juo atsipūsti. Drybso tinginys aukštiel­ninkas po medžiu, spokso į jį ir balsu kalba sau:
— Bus iš jo ir noragas, ir rankena, bus ir ienos, ir akė­čios.
Gulėjo, gulėjo jis, kol praalko. Tada atsisėdo, pavalgė ir vėl drybso. Taip ir vakaras atėjo. Išbėga pati vyro pasitikti, nors galelį ligi namų panėšės plūgą ir akėčias. Žiūri — ogi vyras tuščiomis rankomis pareina. Įsivedė jį pati vidun, kojas numazgojo ir klausia:
— Na, kaip tau sekėsi?
— Dar ne viską padariau,— atsakė vyras,— rytoj baigsiu. Kitą rytą pati vėl išruošė vyrą girion. Nuėjo tinginys prie
to paties medžio ir vėl po juo atsigulė. Išgirdo medžio dvasios, ką tinginys kalba apie šakas ir kamieną, išsigando, kad tas atėjūnas, ko gero, iš tikrųjų nuvers jų būstą, ir sumanė prie pat namų durų jam galą padaryti. Vakare tinginys atsikėlė ir dūlina namo. Dvasios nusekė jam iš paskos. Bet prie kiemo vartų tinginį vėl pasitiko pati. Pamatė dvasios, kad jo pačią globo­ja galinga laimės dvasia, ir neišdrįso jos vyro nė pirštu paliesti. O tinginys kaip niekur nieko įžengė vidun. Pati vėl klausia:
— Kaip sekėsi?
— Ryt rytą nueisiu ir nukirsiu medį,— sako tinginys. Išgirdo dvasios tokius žodžius, išsigando ir skundžiasi viena
kitai:
— Tai jau sugriaus, sugriaus tasai žmogus mūsų buveinę. Priėjo jos prie tinginio, meldžia jį nekirsti medžio, o tas
nesutinka, ir gana: girdi, rytoj tikrai imsiu ir nukirsiu. Vos. begyvos iš baimės, suskato dvasios tartis, kaip čia tinginį palenk­ti, ir nusprendė jam parodyti, kur lobiai užkasti. Pasiklausė, pasiklausė jų tinginys ir sako:
— O kiek tų lobių?
— Du,— atsakė dvasios.
— Mažai. Duokite keturis, kitaip nukertu jūsų medį.
Ką darys dvasios, sutiko, kad tik jų būstas sveikas liktų.
— Na, jeigu taip, rytoj ateisiu tų lobių pasiimti— sako tinginys.
— Ateik. Mes paženklinsim medžius, po kuriais jie pakasti. Kitą rytą tinginys su savo pačia patraukė lobių ieškoti.
Net kelių dienų juodviem prireikė, kol sunešė namo auksą ir sidabrą, kol pati suslapstė tą gerą į skrynias, kad niekas nepa­matytų. Paskui pati susitarė su nagingu meistru, o tasai iš surastojo aukso ir sidabro nukalė daug, gražių papuošalų, ku­riuos žmonės mielai pirko.
Taip tinginys turčium paliko. Visi taikėsi jam įtikti, lanks­tėsi, saldžius žodžius kalbėjo.

Comments

comments

Gairės: , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.