DŽEKAS MILŽINŲ NUGALĖTOJAS

Viešpataujant gerajam karaliui Artūrui, Kornvalio grafystė­je, Lends Endo iškyšulyje, gyveno ūkininkas, ir jis turėjo vie­nui vienutėlį sūnų, vardu Džeką. Džekas buvo mitrus vaikinas, tokio guvaus ir buklaus proto, kad niekas negalėjo su juo su­silyginti.
Tais laikais saloje, kuri vadinosi Kornvalio kalnu, gyveno baisus milžinas — Kormoranas. Augumo jis buvo sulig geru namu, per juosmenį — storesnis už storiausią medį, o iš vei­do — tikras baidyklė. Jis buvo toks aršus ir baisus, kad visi miestai ir kaimai aplinkui drebėjo prieš jį. Kormoranas gy­veno urve, pačiame kalno vidury, o kai užsimanydavo pa­ėsti, perbrisdavo per vandenį į didžiąją žemę ir griebdavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Jį pamatę, žmonės puldavo iš namų ir išlakstydavo kas kur. Milžinas gaudydavo ir gy­vulius — jam buvo gryni niekai vienu sykiu nusinešti ant pe­čių pustuzinį jaučių, o avis ir kiaules jis tiesiog susikišdavo už diržo lyg ryšulį lajinių žvakių. Daugelį metų jis buvo tik­ra nelaimė visam Kornvaliui.
Vieną dieną miesto rotušėje susirinko taryba pasitarti, kaip su milžinu kovoti. Atėjo ten Džekas ir sako:
Kokį atlyginimą gaus tas, kas užmuš Kormoraną?
Visus milžino turtus, — atsakė tarybos nariai.
Tada paveskite šį darbą man, — tarė Džekas.
Pasiėmė jis ragą, kirtiklį ir kastuvą, sutemus tamsiam žie­mos vakarui, nuėjo prie Kornvalio kalno ir stvėrėsi darbo. Nes­pėjo išaušti rytas, o Džekas jau buvo išsikasęs duobę dvidešimt dviejų pėdų gilumo ir beveik tokio pat platumo. Paskui už­dengė ją ilgomis šakomis ir šiaudais, o iš viršaus dar žemių užbėrė, kad atrodytų lyg plyna vieta. Atsisėdo Džekas ant duobės krašto, tolėliau nuo milžino urvo, o kai stojo diena, prispau­dė prie lūpų ragą ir užgrojo trankią dainą. Triukšmas pabudi­no milžiną, jis išpuolė iš urvo rėkdamas:
— O tu, nedorėli! Kaip išdrįsai drumsti man ramybę? Aš šito nepakęsiu! Tik palauk, pasigausiu ir išsikepsiu tave pusry­čiams!
Bet nebaigęs grūmoti, plumptelėjo milžinas į duobę, net vi­sas Kornvalio kalnas sudrebėjo.
— Ką, milžine, įkliuvai?— sušuko jam Džekas. — Įpuolei į cypę, tai dabar aš iš tavęs pasityčiosiu. Ar tebežadi kepti ma­ne pusryčiams? O gal geriau ko kito pavalgysi? Kam tau varg­šas Džekas?
Paerzino Džekas milžiną, drožė kastuvu iš visos sveikatos per makaulę ir negyvai užmušė. Paskui užkasė duobę žemėmis ir išėjo Kormorano urvo ieškoti. Rado urvą, o ten — lobių kal­nus.
Kai miesto taryba sužinojo apie Džeko žygdarbį, visiems apskelbė, kad nuo šiol Džeką reikia vadinti:
DŽEKU MILŽINŲ NUGALĖTOJU.
Ir padovanojo Džekui kardą ir diržą, ant kurio buvo auksu išsiūti žodžiai:
„Tai vyras Kornvalio narsus, Jis muša milžinus visus”.
Gandas apie Džeko pergalę greitai nuskambėjo po visą va­karų Angliją. Išgirdo jį ir kitas milžinas, vardu Blandeboras, ir prisiekė sutikęs tuoj atkeršyti Džekui. Sis milžinas valdė užkeiktą pilį vidury tankios girios.
Ir štai po keturių mėnesių Džekas išsiruošė į Velsą, o eiti reikėjo girios pakraščiu. Jis labai pavargo ir atsisėdo pailsėti prie smagaus upeliuko, o atsisėdęs kietai įmigo. Jam bemie­gant prie upelio pasisemti vandens atėjo pats Blandeboras. Pamatė Džeką, perskaitė užrašą ant jo diržo ir iškart suprato, kad čia Džekas Milžinų Nugalėtojas. Daug negalvojęs milži­nas užsivertė Džeką ant pečių ir nusinešė į savo pilį. Jam reikė­jo skverbtis pro tankumyną, ir šakų tratėjimas pažadino Dže­ką. Baisiai nustebo Džekas, pamatęs, jog pakliuvo milžinui į nagus. Bet baisiausia dar bus toliau!
Kai jie priėjo pilį, Džekas išvydo žemę, nusėtą žmonių kau­lais, ir milžinas jam pagrasė, kad netrukus ir jo paties kauleliai ten atsidurs. Paskui milžinas nunešė vargšą Džeką į didelį kambarį ir uždarė, o pats nuėjo pakviesti į vaišes kito milžino — savo brolio, kurs gyveno toje pačioje girioje.
Džekas palaukė palaukė, paskui priėjo prie lango ir iš tolo pamatė ateinant du milžinus.
„Na, — pagalvojo Džekas, — dabar arba žūsiu, arba išsigelbėsiu.”
Kambario kampe gulėjo stiprių virvių, tai Džekas pa­ėmė porą, sunėrė ant galų kilpas ir, kai milžinai darė geležinius pilies vartus, užmetė jiems ant kaklų. Tada permetė savo ga­lus per siją ir iš visų jėgų patraukė. Milžinai ir užsismaugė. Pamatęs, jog anie jau pajuodo, Džekas atleido virves, pagriebė kardą ir persmeigė abudu. Paskui paėmė Blandeboro raktus, atrakino visus pilies kambarius ir rado ten tris mergaites, su­rištas jų pačių plaukais ir alpstančias iš bado.
— Gražiosios mergelės! — tarė joms Džekas. — Aš nukoviau tą pabaisą ir jo žiaurų brolį. Dabar jūs laisvos!
Taip taręs, įteikė joms raktus ir nuėjo savo keliu į Velsą.
Džekas skubėjo ir žygiavo labai greitai, bet paklydo. Jį už­klupo naktis, o trobos arti nebuvo. Pagaliau atsidūrė kažkokia­me slėnyje ir pamatė didelį namą. Įsidrąsinęs pabaladojo į var­tus. Ir kaip jis nustebo, kad tuoj iš namo išėjo didelis dideliausias milžinas su dviem galvom. Bet jis atrodė ne toks baisus kaip kiti milžinai. Tai buvo Velso milžinas, jis skriaudė žmones paslapčia ir dėjosi jų draugu. Džekas pasipasakojo milžinui, kokia jį ištiko bėda, ir tas nuvedė jį gulti. O vidur nakties Džekas išgirdo, kaip jo šeimininkas murma kitame kambaryje:
Nors ir atsigulei čia tu, Bet atsikeli jau bus sunku, Kai vėzdas šokt pradės ratu!
— Šit ką tu sumanei! — sušnibždėjo Džekas. — žinau aš tavo velsietiškus pokštus! Bet aš tave patį apgausiu.
Džekas tuoj iššoko iš lovos, paguldė vietoj savęs rąstą, o pats pasislėpė kampe. Nakties gūdumoj atėjo Velso milžinas ir ėmė tvatinti sunkiu vėzdu per lovą. Jis buvo tikras, kad Džekui sumalė visus kaulus, bet Džekas rytą patyliukais juok­damasis širdingai padėkojo šeimininkui už nakvynę.
— Ar gerai pailsėjai? — paklausė jį milžinas. — Ar niekas naktį netrukdė?
— Ne, niekas, — atsakė Džekas, — tiktai kažkokia žiurkė vieną kitą sykį su uodega brūkštelėjo.
Didžiai nusistebėjo milžinas ir, pakvietęs Džeką pusryčių, padėjo prieš jį pūdo dydžio dubenį, pilną avižinės košės. Dže­kas nenorėjo sakyti tiek nesuvalgysiąs, tai pasikišo po švarku didelį odinį maišą ir valgydamas nemačiomis krovė į jį košę. Paskui pasakė milžinui, kad parodys jam stebuklą. Paėmė pei­lį ir prapjovė maišą — visa košė dribte išdribo.
— Nagi palauk! — sušuko milžinas. — Tokį stebuklą ir aš pats galiu parodyti.
Stvėrė peilį, persirėžė pilvą ir išvirto žemėn negyvas.
O tai atsitiko kaip tik tuo laiku, kai vienturtis karaliaus Artūro sūnus paprašė iš tėvo begalės pinigų, mat jis norėjo pamėginti laimę Velso kunigaikštystėje, kur gyveno gražuolė, septynių piktų dvasių apsėsta. Karalius visaip atkalbinėjo sūnų, bet veltui. Pagaliau turėjo jam nusileisti, ir princas iškeliavo su dviem arkliais — ant vieno pats jojo, o kitas nešė maišą su pinigais.
Po kelių dienų princas prijojo vieną Velso miestą ir pamatė turgavietėje didelį žmonių susigrūdimą. Jis paklausė juos, ko jie susirinko, o tie atsakė, kad sergsti numirėlį, neleidžia jo laidoti, nes gyvas būdamas jiems labai daug prasiskolino. Nu­stebo princas dėl tokio žmonių žiaurumo ir pasakė:
— Eikite ir užkaskite jį, o paskui ateikite pas mane — aš išmokėsiu visas jo skolas.
Tada princą apipuolė tiek žmonių, kad vakarop jam beliko tik du pensai.
į tą laiką miestan atėjo Džekas Milžinų Nugalėtojas, ir taip jam patiko princo dosnumas, kad pasiprašė pas jį tarnauti.
Princas sutiko paimti Džeką, ir kitą rytą abudu iškeliavo. Kai jojo iš miesto, princą pašaukė kažkokia senė. Ji tarė:
— Štai jau septyneri metai, kaip velionis pasiskolino iš ma­nęs du pensus. Prašom užmokėti ir man, jei mokėjot kitiems.
Princas įkišo ranką į kišenę, ištraukė paskutinius savo pini­gus ir atidavė moteriškei. Džekas dar turėjo kiek pinigų, bet keliauninkai tą pačią dieną juos išleido pietums ir abu liko be skatiko.
Saulei leidžiantis karaliaus sūnus ir sako:
— Kurgi mudu nakvosim, Džekai? Juk pinigų nebeturim.
O Džekas taip atsakė:
Nakvynę rasim, mano pone! Per dvi mylias nuo čia gyve­na mano dėdė, didelis baisus milžinas su trim galvom. Jam vieni niekai pasigalynėti su penkiais šimtais karių iš karto ir išvaikyti juos lyg muses.
E, — sako princas, — tada mums nėr ko pas jį veikt. Jis praris mus vienu maktelėjimu. Ką čia ir kalbėti, juk mudutilpsime jo danties kiaurymėj!
Šito tai jau nebus, — atsakė Džekas, — aš nueisiu ten ir viską parengsiu. Pasilikit čia ir palaukit, kol sugrįšiu.
Ir Džekas kiek įkerta nujojo tolyn. Prijojo prie pilies vartų ir pasibeldė taip smarkiai, kad smūgiai nuaidėjo visais kalnais aplinkui. O milžinas ne atsakė, bet baubte subaubė, lyg griau­stinis sugriaudėjo:
—Kas ten?
Džekas atsakė:
Tai aš, tavo vargšas sūnėnas, argi nepažįsti? Milžinas paklausė:
Kokių naujienų atnešei, vargše sūnėne?
Blogų, mielas dėde, dievaž blogų! — atsakė Džekas.

Eik jau eik, — pasakė milžinas. — Argi man galima blo­gų naujienų atnešti? Juk aš — trigalvis milžinas. Tu žinai, aš galiu stoti prieš penkis šimtus ginkluotų karių ir jie išlakstys nuo manęs kaip šiaudai pavėjui.
Taip, bet čionai ateina karaliaus sūnus su visu tūkstančiu ginkluotų karių, jis nori užmušti tave ir sunaikinti visą tavo turtą!
Oi sūnėne, — tarė milžinas, — tikrai prastos naujienos! Bėgsiu slėptis, o tu užrakink mane su spyna ir dar užšauk vel­kę, o raktus pats laikyk, kol princas iš čia išsinešdins.
Uždaręs milžiną, Džekas atsivedė šeimininką, ir jiedu pasi­linksmino kiek širdis geidė, o milžinas tuo tarpu gulėjo ir tirtėjo požemyje.
Anksti rytą Džekas atpylė aukso ir sidabro savo ponui ir liepė pajojėti tris mylias tolyn, kur milžinas jau negalės jo suuosti. Paskui grįžo ir išleido milžiną iš požemio, o tas pa­klausė, kuo jį apdovanoti už tai, kad išgelbėjo pilį nuo grobikų.
— Ką gi, — atsakė Džekas, — nieko man daugiau nereikia,
tik atiduok savo padėvėtą švarką, kepurę ir dar seną surūdi­jusį kardą ir naktines kurpes, kur mėtosi po tavo lova.
— Tu nežinai, ko prašai, — pasakė milžinas. — Juk tai pa­tys brangiausi mano daiktai. Vos tik užsivilksi švarką, tuoj pa­sidarysi nematomas, kepurė pasakys viską, ką norėsi sužinoti, kardas į gabalus sukapos tą, kam suduosi, o kurpės beregint nuneš kur panorėsi. Bet tu man gerai pasitarnavai, todėl do­vanoju tau viską iš grynos širdies.
Džekas padėkojo milžinui, pasiėmė dovanas ir išėjo. Jis tuoj pasivijo savo poną, ir neilgai trukus jie prijojo kunigaikštytės namus, kur princas ieškojo, o ta, išgirdusi, jog princas nori gauti jos ranką, iškėlė puikią puotą. Po vaišių kunigaikštytė pasakė užduosianti jam vieną darbą. Nušluosčiusi princo lū­pas skepetėle, ji tarė:
— Jei neparodysi man šios skepetėlės ryt rytą, turėsi atiduo­ti galvą.
Sulig tais žodžiais užsidėjo skepetėlę už ančio.
Princas nuėjo gulti be galo nusiminęs, tačiau Džeko stebuk­lingoji kepurė patarė savo šeimininkui, kaip tą skepetėlę iš­gauti. Vidurnaktį kunigaikštytė pasišaukė pažįstamą dvasią ir liepė jai nunešti ją pas Liucipierių. Bet Džekas užsivilko ne­matomąjį švarką, užsimovė septynmyles kurpes ir akies mir­ksniu atsidūrė ten kartu su ja. Įėjusi į velnio buveinę, kuni­gaikštytė atidavė jam skepetėlę, ir šis padėjo ją ant lentynos. Džekas vogčia paėmė ją ir atnešė savo ponui, tas rytą parodė kunigaikštytei ir taip išsigelbėjo nuo mirties. Tą pačią dieną ji pabučiavo princą ir liepė jam kitą rytą parodyti lūpas, kur ji vakar vakare bučiavusi, kitaip palydėsiąs galvą.
Na, — tarė jis, — jeigu kitų nebučiuosi, tai tikrai paro­dysiu.
Kaip bus, taip bus, — atsiliepė ji, — bet jei neparodysi, tavęs laukia mirtis.
Vidurnaktį ji vėl nuėjo pas velnią ir labai jį barė, kam tas atidavė skepetėlę.
— Tačiau šį kartą, — pasakė ji, — karaliaus sūnus manęs nepergudraus, mat dabar tave pabučiuosiu, ir jis turės paro­dyti tavo lūpas.
Kaip tarė, taip padarė, bet kai ji pasišalino, Džekas nukirto Liucipieriui galvą ir nunešė ją po nematomu švarku savo šeimininkui, kuris kitą rytą ištraukė ją už ragų prieš kunigaik­štytę. Nuo to pranyko kerai, ją paliko piktoji dvasia, ir pasi­rodė ji visoje savo grožybėje. Netrukus buvo vestuvės, o pas­kiau visi kartu grįžo į karaliaus Artūro dvarą. Ten Džekas už visus žygdarbius buvo pakeltas į Apvaliojo Stalo riterius.
Bet po kiek laiko Džekas vėl iškeliavo milžinų ieškoti. Nu­jojęs kelio galą, pamatė urvą, prie jo angos ant rąstgalio sėdėjo milžinas su gumbuota lazda prie šono. Išsprogusios mil­žino akys žėrėjo kaip ugnis, nuožmus ir bjaurus atrodė jo vei­das, žandai buvo panašūs į kiaulės kumpius, barzda šiurpsojo lyg geležiniai virbai, o plaukai užkritę ant stiprių pečių kaip susiraičiusios gyvatės ar šnypščiantys žalčiai.
Džekas nušoko nuo arklio, užsimetė nematomą švarką ir nu­ėjo pas milžiną, tyliai murmėdamas:
— E, štai kur tu besąs! Nė mirktelėt nespėsi, kaip aš tave čiupsiu už barzdos.
Milžinas nematė Džeko, juk tas buvo apsivilkęs nematomu švarku, taigi Džekas prisėlino prie pabaisos ir užsimojo kardu, ketindamas kirsti jam galvą, bet nepataikė ir nukirto tik nosį. Suriaumojo milžinas, it perkūnas sugriaudė ir ėmė kaip pami­šęs švaistytis aplinkui su lazda. Bet Džekas, pribėgęs iš užpa­kalio, įsmeigė savo kardą jam į nugarą iki pat rankenos, ir milžinas griuvo negyvas. Tada Džekas nukirto jam galvą ir, nusamdęs vežiką, pasiuntė ją kartu su kito milžino, jo brolio, galva karaliui Artūrui.
Tada Džekas nusprendė įeiti į milžino urvą ir paieškoti jo lobių. Patraukė jis per vingiuojančius koridorius ir po daugy­bės posūkių išėjo į erdvų kambarį su akmenine asla. Tolima­jame jo gale stovėjo verdantis katilas, o jo dešinėj — didelis stalas, prie kurio milžinas pietaudavo. Paskui Džekas rado lan­gą, apkaustytą geležinėmis grotomis, ir žvilgtelėjęs pro jį, pa­matė didelį būrį nuliūdusių belaisvių, kurie, jį išvydę, ėmė rė­kti:
Vargše jaunikaiti, ar ir tu pakliuvai pas mus į šią baisią landynę?
Taip, — atsakė Džekas, — bet pasakykit man, ko jūs čia uždaryti?
Mus čia laiko, — atsiliepė vienas, — kol milžinai užsigeidžia papuotauti, tada patį riebiausią papjauna. Kiek jau žmo­nių jie yra suėdę pietums!
— Aure kaip! — tarė Džekas, tuoj atšovė duris ir išleido juos į laisvę. Visi taip džiūgavo kaip pasmerktieji myriop, ga­vę atleidimą. O Džekas, apieškojęs milžino skrynias, padalino jose rastą auksą ir sidabrą tarp vargšų po lygiai ir nuvedė juos į gretimą pilį, kur visi pasivaišino ir linksmai atšventė išsigel­bėjimą.
Bet staiga per patį linksmumą pasiuntinys atnešė žinią, kad dvigalvis milžinas Tanderdelas išgirdo apie savo giminaičių mirtį ir atkeliavo iš šiaurinių klonių Džekui atkeršyti. Jis da­bar esąs jau per vieną mylią nuo pilies, ir visi aplinkiniai gy­ventojai bėgą nuo jo kur kas išmano. Bet Džekas nė kiek ne­išsigando.
— Tegu jis tik čia pasirodo, tai nė kaulų nebesurinks! O jūs, ponai, eikite į sodą ir pasižiūrėkite, kaip gaus galą mil­žinas Tanderdelas.
Pilis stovėjo salaitėje, apjuosta giliu ir plačiu grioviu. Grio­vys buvo prileistas vandens, per jį galėjai pereiti tik keliamuo­ju tiltu. Džekas pašaukė tarnus, kad tie nukirstų tilto spyrius iš abiejų galų beveik iki pat vidurio. Paskui užsivilko nema­tomą švarką ir stojo prieš milžiną su aštriu kardu rankose. Mil­žinas nematė Džeko, bet užuodė jį iš kvapo ir suriko:
Fi—iai—fo—ien, Brito kvapą jaučiu ten! Gyvas ar negyvas jis — Bus man pusryčiams kepsnys!
Ė—ė! — tarė Džekas. — Tu tikrai baisus virėjas! O milžinas vėl suriko:
Tai tu, nedorėli, nugalabijai mano giminaičius? Tuoj aš tave dantimis sudraskysiu, iščiulpsiu iš tavęs kraują, o kaulus į dulkes sutrinsiu.
Iš pradžių pagauk mane, — atsiliepė Džekas ir nusivilko nematomą švarką, kad milžinas jį matytų, užsimovė septyn­mylius batus ir nubėgo tolyn. O milžinas nusivijo jį, ir atrodė, lyg’ kokia pilis pajudėjo iš vietos ir pati žemė dreba nuo kiek­vieno jo žingsnio.
Džekas ilgai varinėjosi milžiną paskui save — norėjo palin­ksminti ponias ir ponus. Paskui pagalvojo, kad reikia baigti šitą žaidimą, ir vikriai užbėgo ant tilto. Milžinas kiek įkabindamas vijosi iš paskos su vėzdu rankose. Bet nenubėgo nė iki pusės, tiltas įgriuvo nuo jo sunkumo, o milžinas pūkštelėjo stačia gal­va tiesiai į vandenį ir pradėjo vartytis, kepurnotis lyg banginis. Džekas stovėjo prie griovio ir visą laiką juokėsi iš jo. Bet kad ir niršo milžinas, girdėdamas Džeko patyčias, kad ir blaškėsi vandenyje, nepavyko jam išlipti iš griovio ir atsimokėti priešui.
Pagaliau Džekas čiupo vadžias, užmetė milžinui ant dviejų jo galvų, ir pasikinkęs arklius, ištraukė jį krantan, paskui nu­kirto savo aštriu kardu jam abi galvas ir nusiuntė karaliui Ar­tūrui.
Dar kiek laiko Džekas ūžė ir puotavo, bet greitai vėl atsi­sveikino su riteriais ir poniomis ir iškeliavo nuotykių ieškoti. Daug miškų jis perjojo, kol galop atsidūrė prie didelio kalno papėdės. Ir ten jau vėlai vakare pamatė atokiai stovinčią tro­bą. Pasibeldė į duris, ir jam atidarė senis baltais kaip sniegas plaukais.
Tėvai, — pasakė jam Džekas, — priimk į nakvynę. Pak­lydau, o naktis jau ant nosies.
Prašom į vidų, — atsakė senis. — Būsi svečias mano men­koj pirkelėj,
Džekas įėjo, jie susėdo greta, ir senukas pradėjo tokią kalbą:
— Sūnau, iš užrašo ant tavo diržo matau, kad esi didis mil­žinų nugalėtojas. Tai klausyk, vaikeli. Viršuj ant šito kalno stovi užkeikta pilis, ją valdo milžinas Galigantiua. Vieno seno burtininko padedamas, milžinas įsivilioja pilin riterius ir ponias ir savo burtais paverčia juos visokiais žvėrimis arba paukščiais. Bet labiausiai man gaila hercogo dukters. Jie pagrobė ją tė­vo sode ir nunešė per orą liepsnojančiu vežimu, o į tą vežimą buvo pakinkyti ugnim spjaudantys slibinai. Jie uždarė ją pilyje ir pavertė balta stirna. Daug riterių bandė išsklaidyti burtus ir išvaduoti mergaitę, bet niekam nepasisekė — prie pilies vartų tupi du baisūs grifai, jie sudrasko kiekvieną, kas artyn žengia. Bet tu, sūnau, praeisi pro juos nemačiomis, o pilies vartuose pa­matysi didelėm raidėm iškirstą užrašą. Jis tau pasakys, kaip iš­sklaidyti burtus.
Džekas padėkojo seniui ir prižadėjo rytoj mergaitę išgelbė­siąs, nors ir gyvybę reikėtų atiduoti.
Kitą dieną Džekas atsikėlė auštant, užsivilko nematomą švar­ką, užsimovė stebuklingą kepurę, apsiavė septynmyles kurpes ir pasiruošė mūšiui. Vos tik įsilipo į kalno viršūnę, tuoj pamatė ugnim spjaudančius grifus. Bet jis be baimės praėjo pro juos, nes buvo apsivilkęs nematomu švarku. Ant pilies vartų kabojo už sidabrinės grandinės pririštas auksinis trimitas, o po juo bu­vo iškirsti žodžiai:
Kas tik papūs Į šf aukso trimitą, Tas tuoj iš burtų prikels pilį šitą,-Smurtu garsėjęs miltinas žus, Laimė sugrįš vėl pas žmones visus.
Kai tik Džekas perskaitė tas eilutes, tuoj papūtė trimitą, ir didžiulė pilis sudrebėjo iki pat pamatų, o milžiną ir burtininką pagavo šiurpi baimė. Jie ėmė kandžiotis alkūnes ir rautis plau­kus, nujausdami, kad greit ateis galas jų piktai valdžiai. Vos milžinas pasilenkė prie savo vėzdo, Džekas tuoj vienu smūgiu nukirto jam galvą, o burtininkas pakilo į orą, ir viesulas nune­šė jį tolyn. Pikti burtai išsisklaidė, visi, kas buvo paversti paukičiais ir žvėrimis, vėl atvirto žmonėmis, o pilis pranyko dūmų kamuoliuose.
Džekas kaip visada nusiuntė milžino galvą į karaliaus Artūro dvarą, o kitą dieną ir pats išjojo ten kartu su riteriais ir ponio­mis, kuriuos išvadavo. Atsilygindamas už ištikimą tarnybą, kara­lius prikalbėjo hercogą išleisti dukterį už garbingojo Džeko. Jie susituokė, ir visa karalystė linksminosi per tas vestuves. O paskui karalius padovanojo Džekui puikią pilį su turtingomis valdomis, ir Džekas gyveno ten su pačia iki savo amžiaus galo, džiaugdamiesi meile ir sutarimu.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. Lukas’s avatar

    Labai graži pasaka! Ačiū tinlapio administratoriams! 😉

Atsakyti

Your email address will not be published.