Kitą kartą viename kaime gyveno du bernaičiai. Vieną žmo­nės buvo praminę Asoku Geruoju, o kitą — Asoku Piktuoju. Asokas Piktasis buvo netikusio būdo. Amžiais jis visus skriausda­vo, su niekuo nesutarė. Jo tėvai buvo turtingi ir visaip jį paikino. O žmonės jo pakęsti negalėjo.
Asokas Gerasis buvo našlaitis. Neturėjo jis nei tėvo, nei motinos, tik vieną bobulę — seną senutėlę, tikrą vargo pelę. Niekada jis su niekuo nesivaidijo, su niekuo nesipešė. Todėl žmonės mylėjo našlaitį ir jo gailėjo. Tai matant, Asoką Piktąjį graužė pavydas, o ilgainiui jis ir tūžmasčių ėmė nebesitverti. Kuo Asokas Piktasis augo didyn, tuo ėjo piktyn. Dabar jau nebuvo dienos, kad jis su kitais vaikais nesusivaidytų. Ir tėvai nebeištveria neįsikišę, irgi šoka bartis. Kaip už savo vaiką neuž­sistos!
Bėgo metai. Abu Asokai užaugo. Kartą Asokas Piktasis sako Asokui Gerajam:
— Klausyk, tavo troba visai sutrešo. Eime į girią, prisikirsime bambukų, ir aplopysi savo lūšną.
— O su kuo aš prisikirsiu, jei neturiu nei kirvio, nei peilio tinkamo? — atsakė Asokas Gerasis.—. Namie kaip iššluota — nei ryžio grūdelio nerastum, nei mėsos, nei žuvies, nei tabako žiupsnio, kaipgi aš alkanas darban stosiu?
— Užtat mano namai visko pilni: duosiu tau ir peilį, ir valgio, ir tabako. Nesirūpink.
Priėjo jiedu prie Asoko Gerojo lūšnelės, ir tasai sako savo bobulei:
— Vyresnysis brolis kviečia mane į girią bambukų kirsti. Jis duos man peilį, o valgio ir tabako įsidės tiek, kad abiem užtektų.
— Neik, vaikeli. Baisiai gūdu toj bambukų girioj.
— Niekis, bobule,— ramina senukę Asokas Piktasis.— Jūsų troba visai sutrešo, va prikirsim bambukų ir pataisysim. Nėra ko tau nerimauti.
— Ką beveiksi, eikite. Tik žiūrėk, vaikeli, paglobok savo jaunesnįjį brolį.
Susisuko jiedu paviržį į lapus, pasiėmė peilius ir patraukė į bambukų girią. Kerta abu, kerta, bet Asokui Piktajam neina darbas taip spėriai kaip Asokui Gerajam. Galiausiai pavargo jiedu, nusprendė atsipūsti ir pasistiprinti. Atsisėdo vienas priešais kitą, išsivyniojo ryšulėlį su paviržiu. Ir mano sau Asokas Pik­tasis: „Dabar ir išgiešiu piktumą!”
Kad stvers jisai platų peilį, kuriuo bambukus kirto, kad puls Asoką Gerąjį ir išdūrė jam akį.
— Už ką tu man akį išdūrei, broli?! — suriko Asokas Gerasis.
— Kaip gyvas aš tavęs nekenčiu. O tu dar ir šiandien supykdei mane. Daviau tau peilį, valgio, tabako, o tu išdrįsai daugiau už mane prikirsti.
— Bet juk tu pats, vyresnysis broli, mane pasikvietei į girią bambukų kirsti. Aš dar nenorėjau, sakiau, kad nieko netu­riu, o tu pasisiūlei man padėti.
— Netauzyk niekų,— sušnypštė Asokas Piktasis ir išdūrė Asokui Gerajam antrą akį.
Kraujas plūstelėjo vargšui našlaičiui į veidą ir krūtinę, viskas aplinkui užtemo, kūną nuvėrė aštrus skausmas. O kai pagalvojo, kad jo bobulė dabar liks viena vienutėlė visame pasaulyje, jam dar skaudžiau pasidarė.
Aišku, to dar neužteko Asokui Piktajam: nustūmė jis vargšą Asoką Gerąjį į gilią upę ir sušuko:
— Tegu žuvys tave suryja! Bent pietų prisipus!
„Na, dabar Asokas Gerasis tikrai galą gaus”,— nutarė Aso­kas Piktasis. Susirinko jis visus bambukus ir patraukė namo. O žmonėms parėjęs pasakė, kad senutės anūką didžiulis tigras sudraskęs.
Oi, koks sielvartas užgulė bobulei širdį išgirdus, kad anūko gyvo nebėra! O Asokas Piktasis džiaugsmu nesitveria: tik krečia žmonėms visokias šunybes, tik galvom eina…
Tačiau pažiūrėkim, kas nutiko Asokui Gerajam. Kai Asokas Piktasis jam išdūrė akis ir įstūmė į upę, pagavo jį srovė ir ėmė nešti. Ką bedarys vargšas, šaukiasi Budą pagalbos. O anais laikais ant tos upės kranto gyvenb burtininkas. Jo trobelė stūksojo ant polių, o po trobele laikėsi didžiulis kroko­dilas, kuris gebėjo žmogumi pasiversti. Kiekvieną dieną kroko­dilas plaukdavo upėn grobio sau ieškoti. Tik žiūri kartą — van­deny žmogus. Apsidžiaugė krokodilas: tai bent skanus kąsnelis! Plaukia artyn ir girdi: žmogus Budos šaukiasi.
„Ne, nevalia praryti tokio žmogaus,— sumetė krokodilas.— Imsiu ir nunešiu jį savo ponui”.
Užsikėlė krokodilas ant nugaros leisgyvį plaukiką, iriasi kran-tan. Ant kranto pasivertė žmogumi, paėmė Asoką Gerąjį — tas plaukikas ir buvo jis! — už rankos ir nuvedė pas burtininką. Išklausinėjo burtininkas Asoką apie visas jo bėdas, o paskui
sako:
— Nagi tasai Asokas Piktasis nelabesnis už žvėrį plėšriau­sią! Bet nesisielok. Aš tau padėsiu, Asokai Gerasis. Tavo akys matys kaip ir anksčiau, ir tu vėl į savo gimtus namus sugrįši.
Sutaisė burtininkas žolelių, patepė jomis Asoko nereges akis, pūstelėjo — ir tą pačią akimirką Asokas Gerasis praregėjo. Paėmė burtininkas saują smėlio, ištarė burtų žodžius, pūstelė­jo tą smėlį, supylė Asokui į saują ir sako:
— Šiukštu neatgniaužk saujos, neišberk. O kai pareisi namo, liepk bobulei patiesti demblį. Ant to demblio smėlį ir išpilk.
Taip taręs, burtininkas liepė krokodilui nuplukdyti Asoką Gerąjį ton vieton, kur jis buvo į vandenį įstumtas. Padėkojo Asokas Gerasis burtininkui, atsisveikino su juo, sėdo krokodi­lui ant nugaros ir bemat atsidūrė toje pačioje girioje, kur bambukus kirto. Atsisveikino Asokas Gerasis su krokodilu ir nuėjo namo. Pamatė bobulė anūkėlį sveiką gyvą ir net pravirko iš džiaugsmo.
— Vaje, vaje, juk žmonės malė liežuviais, kad tave girioje tigras sudraskė! O tu sveikut sveikutėlis. Tai laimė! -— kalbėjo bobulė, glėbesčiuodama anūką.
Išpasakojo Asokas Gerasis, kas jam buvo nutikę, ir liepė pa­tiesti demblį. Pila smėlį ant to demblio ir savo akimis netiki — ogi vietoj smėlio auksas ir sidabras byra. Apsidžiaugė bobulė ir vaikaitis. Prisipirko visokių gėrybių. Naują trobą pasistatė. Visas sodžius tik kalba pilna burna apie juos, tik stebisi.
Nesitveria apmaudu Asokas Piktasis: „Kas čia per stebuk­lai? Argi ne aš jam išdūriau akis ir nustūmiau į gilią upę? Kas galėjo manyti, kad jis prisikels? Ir abiem akim vėl regi, ir koks piniguočius pasidarė…”
Prisitaikė jis kartą, kai nieko arti nebuvo, ir sako Asokui Gerajam:
— Anąkart girioje mane piktoji dvasia buvo apsėdus. Ta piktoji dvasia mano rankomis tau akis išdūrė ir tave vandenin įstūmė. Aš maniau, kad tavęs gyvo nebėr. Kaipgi tu atgimei, ir dar toks turčius pasidarei?
— Nagi tau dėkui, vyresnysis broli,— atsakė Asokas Gera­sis ir viską gražiai nupasakojo: — Kai tu, vyresnysis broli, mane įstūmei upėn, aš plaukiau pasroviui ir šaukiausi Budos.
Ir sutikau beplaukdamas krokodilą, o tas nuvedė mane pas bur­tininką. Burtininkas grąžino man akių šviesą ir davė saują ste­buklingo smėlio. Dabar, kaip matai, ir akis geras atgavau, ir turto netrūksta.
Klausosi Asokas Piktasis ir net dūsta iš godulio ir pavydo. Mano sau: „Gal ir man taip padaryti?”
Kitą dieną susitinka jis Asoką Gerąjį ir sako jam:
— Bičiuli, eime į mišką bambukų kirsti. Aš ir paviržio pasi­imu, ir peilius. Tu tik palydėk mane.
Persigando Asokas Gerasis.
— O tu man nieko nedarysi?
— Aną kartą piktoji dvasia man protą sumaišė. Nepyk, mel­džiamasis. Tau nėra ko manęs bijoti.
— Na ką gi, eime. Tu man tiek gero padarei, kad negaliu atsisakyti.
Kitą rytą abu Asokai pasiėmė ilgus peilius, ryžių, mėsos ir patraukė į mišką. Prikirte bambukų, juodu susėdo atsipūsti ir pasistiprinti, tik ūmai Asokas Piktasis atkiša Asokui Gerajam peilį ir liepia išdurti akis. Išsigando Asokas Gerasis, jam ranka nekyla tokį baisingą darbą daryti. Bet Asokas Piktasis prisispy­ręs prašo:
— Durk! Negailėk, aš pats noriu, kad išdurtum. Įsidrąsino Asokas Gerasis, paėmė peilį ir smeigė anam į
akį. Baisus sopulys nuvėrė Asoką Piktąjį, bet jis susitvardė. Prisiminė pinigus, kurių taip geidė, ir paliepė:
— Durk antrą akį!..
Neberegi Asokas Piktasis jau abiem akimis ir klausia:
— Bičiuli, o ką tu darei, kai įkritai į vandenį?
— Plaukiau, vandens nešamas, ir šaukiausi Budos.
Asokas Piktasis liepė įstumti jį vandenin, o paskui pasilei­do plaukti, visa gerkle šaukdamas:
— Buda! Buda!
Bet niekas į jo šauksmus neatsiliepė, ir joks krokodilas jo nepasitiko. Plaukė, plaukė Asokas Piktasis, apsilpo, vandens pririjo ir nugrimzdo į dugną. Su visais kaulais supūto jį besotės žuvys. Teliko iš Asoko Piktojo gryna kaukolė. Liūliuoja toji kaukolė, vandens nešama, vis tolyn, tolyn ir šaukia:
— Buda! Buda!
Taip bešaukdama kaukolė priplaukė vieno turtingo dvarinin­ko — setchėjaus — žemes. Ir kaip tik tuo metu setchėjaus dukra išėjo su savo palyda pakrante pasivaikščioti, išsimaudyti ir pažaisti prie upės. Tik žiūri — upe kaukolė plaukia ir plyšoja:
„Buda! Buda!” Paliepė setchėjaus duktė tarnui išgriebti kaukolę iš vandens ir išnešti ant kranto. Bet ir krante kaukolė nesiliauja, vis tą patį gerkloja. Patraukė setchėjaus duktė su kaukole namo, knieti jai tokią keistenybę tėvui parodyti. Žiūrėjo, žiūrėjo set-chėjus į nepaprastąją kaukolę, paskui liepė ją nušveisti, nuplauti ir padėti menėje į tokią vietą, kad bemat akysna kristų.
Kitą rytą setchėjus kaip paprastai nuėjo į karaliaus rūmus, pasigyrė dvariškiams ir karo vadams, kokią nepaprastą kaukolę turįs, o tie jam atsakė:
— Tu, setchėjau, meluoji! Kurgi matyta, kur girdėta, kad kaukolė Budos šauktųsi. Mes tavimi netikime.
— Bet tai gryniausia teisybė! — saikstėsi setchėjus.— Jei netikite, kirskime lažybų. Statau šimtą saikelių aukso.
Sutiko kilmingieji dvariškiai ir, nieko nelaukę, surašė lažybų sąlygas. Setchėjus pirmutinis nudrožė į savo namus ir jau iš tolo girdi, kaip kaukolė šaukiasi Budos. Patenkintas liko set­chėjus ir mano sau: „Stai ir išlošiau”.
Paliepė jis patyliukais, kad tarnai tučtuojau atneštų šimtą saikelių aukso, ir papylė tą auksą šalia kaukolės: tegu visi mato, kad setchėjus žodžių vėjais nelaido. Bet vos tik tarnai papylė auksą šalia kaukolės, toji ėmė ir nutilo. Įėjo dvariškiai, o kaukolė tyli, ir gana. Ligi soties prisišaipė jie iš setchėjaus, pasiėmė auksą ir išėjo sau. Baisiai užpyko setchėjus ant kaukolės, bet svečius, žinia, mandagiai išlydėjo. Išlydėjęs grįžta ir girdi — kaukolė vėl šaukiasi Budos. Įtūžo setchėjus ir paliepė tarnui kaukolę sugrūs­ti ir miltus upėn išpilti. O tarnui tingu buvo grūsti, ėmė jis ir nu­sviedė kaukolę į vandenį. Ir vėl ant bangų supasi nelaimėlio Asoko Piktojo kaukolė, ir vėl krantus skardena liūdnas šauks­mas: „Buda! Buda!”
Priplaukia kaukolė prie šventyklos. Išgirdo vienuolių vyres­nysis, kaip ji šaukia, ir liepė išgriebti tą keistenybę. Paskui sukvietė vienuolius, prisakė jiems kaukolę šventoj ugny sudegin­ti, o pelenus sumaišyti su dažais, kuriais vienuoliai šventyklos po­lius dažė: girdi, lengviau būsią aname pasaulyje tam, kieno ta kau­kolė buvo. Žiupsnelis pelenų nubiro, vyresnysis juos susėmė ir, supylęs į dažus, nudažė savo vežimaitį.
Sumanė kartą vyresnysis savo giminaičius aplankyti. Pasikinkė buivolą, sėdo į vežimaitį ir važiuoja. Kelias tuščias, nė gyvos dvasios. Vežimaitis ramiai sau girgžda, kaip jam ir dera, o vyres­nysis saldžiai snūduriuoja. Po kiek laiko žiūri — priešais parapi­jiečiai beateiną. Ir nei iš šio, nei iš to vežimaitis kad suriks, kad ims gerkloti vyresniojo balsu:
— Vagys! Tinginiai!
Perširdo parapijiečiai, ėmė piktai vyresnįjį plūsti. Tikina, tiki­ną vyresnysis, kad ne jis čia rėkia, o žmonės juo netiki ir dar labiau širsta. Vargais negalais vyresnysis jų atsikratė, žiūri — kaip tyčia priešais dvariškis beatvažiuojąs. Vežimaitis vėl kad ims rėkti vyresniojo balsu:
— Ak tu, dvariški! Vagie tu! Sukčiau!
Įtūžo dvariškis, liepė tarnams pavyti ir apkulti šmeižiką. Vos sveiką kailį išnešė vargšas vyresnysis.
Pargrįžo jis į šventyklą ir šoko vežimaitį kapoti. Sukapojo į šipulius ir tuos šipulius sudegino, mat susiprotėjo, kad čia viskuo dėti pelenai, kurių į dažus buvo primaišęs.

Comments

comments