Gyveno pas vieną žmogų pelė ir žebenkštis. O tas žmogus buvo vargšas. Kartą pasiligojo to žmogaus draugas, o kad gydytojas liepė jam vaduo­tis nuo ligos lukštentais sezamais, davė anam saiką sezamų ir paprašė išlukštenti. Tasai vargšas nunešė sezamus pačiai ir liepė jai padaryti, ko prašyta, o ši išlukšteno grūdus ir supylė juos į krūvą.
Tuo tarpu žebenkštis pamatė sezamus, pribėgo prie krūvos ir suskato nešioti grūdus į savo urvelį. Taip ir nešiojo kiaurą dieną, kol susinešė krūvos didumą. O kai parėjo to žmogaus pati, pamatė, jog sezamų gero­kai sumažėję. Tad atsisėdo ir ėmė sergėti — sužinosianti, kas čia juos vagiąs. Atbėgo vėl žebenkštis nusinešti truputį sezamų, kaip pirma nešė­si, pastebėjo troboje sėdint moteriškę ir pamatė, kad ši žiūri į ją su atida. Tarė sau tuomet žebenkštis: „Iš tiesų galiu prisidaryti bėdos! O kas ne­žiūri į priekį, tam likimas ne brolis! Baugu man, nes toji moteriškė jau mane susekė. Nieko kita man nebelieka, kaip padaryti ką nors gera – prasimesiu niekuo dėta ir sykiu nuslėpsiu savo blogą darbą!” Ir įniko nešioti atgal grūdus, pirma suvilktus į urvelį.
O kai moteriškė pastebėjo, ką daro žebenkštis, sau viena tarė: „Jau ne ji bus toji graibštukė, kitaip nenešiotų grūdų iš vagies urvo ir nekrautų čionai. Ji tarnauja mums, atgal tempdama grūdus, o tam, kas gera daro, tik geru ir atsiteisiama. Tikrai ta žebenkštis niekuo dėta, kad sumažėjo grūdų! O aš nesitrauksiu ir toliau seksiu, kol vagis pasirodys, tuomet ir sužinosiu, kas jis per vienas!”
O žebenkštis sumetė, kokia mintis dingtelėjo moteriškei galvon, grei­tai nubėgo pas pelę ir jai pasakė:
Pelyte sesule, iš tiesų niekam tikęs tas padaras, kuris kaimynais nesirūpina ir draugystės nepuoselėja!
Tikrai, drauguže, –  atitarė pelė, –  džiaugiuos, kad turiu tokią gerą kaimynę. O kodėl tu taip sakai?
Šių namų šeimininkas, – atsiliepė žebenkštis, – parsinešė seza­mų, valgė, valgė, kol atsivalgė ir jis, ir visa jo šeimyna, ir jau nebenori. O iš to, kiek atliko, pasiėmė po truputį visi, kas gyvas. Jeigu tu paskutinė sukrimsi vieną kitą grūdelį, niekas to negalės tau prikišti, nes visi jau prisipūto kiek telpa.
Nustebo pelė, liuoktelėjo iš vietos ir pavizgino uodegytę — net širdis apsalo, kaip panoro pasmaguriauti. Ilgai nelaukusi, šmurkštelėjo iš ur­velio ir pamatė krūvą baltutėlių grynų sezamų. O moteriškė sėdėjo ir laukė, pasiėmusi į rankas pagalį. Tačiau pelė nesusimąstė, kas jai gali nutikti, ir nesitverdama pripuolė prie sezamų. Moteriškė taukšt pagaliu ir perskėlė jai galvą.
Pražudė pelę godumas ir tai, kad ji negalvojo, kuo baigsis jos žygis.

Comments

comments