Prakeiktas dvaras

Buvo prakeiktas dvaras po žeme. Viršuje buvo to dvaro sodas, kampe sodo buvo laiptai išlipt iš to dvaro į aukštą. Tenai karalius gyveno. To karaliaus vienas kaimynas buvo mėlynbarzdis karalius. Ir vieną kartą atėjo pas tą karalių mėlynbarzdis karalius, sako:
– Kaimyne, užaugs tavo duktė į dvylika metų, tai ji mane ir mano dvarą iškels ant viršaus.
Užaugo duktė į dvylika metų. Tai jis vėl atėjęs sako:
– Kaimyne, leisk savo dukterį šiąnakt j mano dvarą, tai ji bus laiminga ir aš būsiu.
Leido savo dukterį pas jį pernakvot. Išklojo jai lovas ir sako:
–    Šiąnakt ir dar dvi naktis pernakvosi, tai išgelbėsi.
Atsigulė ta panaitė. Netoli gaidžių — ateina kažkas grandinėmis apsikabinęs, čerška skamba grandinės ant jo. Nusikabino grandines nuo savęs ir atsigulė – kriokia, miega nuilsęs. Kai tik gaidys pradėjo plumsėt, norėjo giedot, taip tas atsikėlęs grandinėmis apsikabino ir išėjo.
Rytą atėjo pas ją to dvaro ponas ir ponia džiaugdamiesi, sako:
– Vaikeli, dar dvi naktis permiegosi, tai iškilsim į viršų. Bet ji prašosi, sako:
– Norėčiau pas savo tėvus nueit.
– Eik, bet kai tau tavo motina duos ką, neimk, nenešk į čia. Parėjo namo. Klausia motina:.
– Kas tenai girdėt? Sako:
-Būtų viskas gerai, man yra gert ir valgyt, tik ateina nakčia kažkas apsikabinęs grandinėmis, grandines nusimeta ir atsigula.
Sako motina:
– Ar tu neturi žiburio, kad negali matyt, kas jis per vienas?
– Ne, neturiu.
– Aš tau duosiu žvakę ir degtukų. Bet duktė neėmė, sako:
– Man neleido karalius imt.
Parėjo vėl į mėlynbarzdžio karaliaus dvarą. Jai išklotos lovos, viskas apvalyta. Sako ponia ir ponas:
–    Vaikeli, tiktai šitą naktį ir dar vieną pernakvosi – iškilsim į viršų. Vėlei sutemo, ir ji atsigulė. Ir vėl netoli gaidžių ateina kažkas
gandinėmis apsikabinęs, čerškėdamas skambėdamas. Numetė tas grandi­nes, atsigulė, kriokia, miega nuilsęs. Kai tik gaidys užplumsėjo, norėjo giedot, tai jis atsikėlęs apsikabino grandinėmis ir išėjo.
Rytą atsikėlė ponas ir ponia, pradėjo tą dukterį šnekint meiliais žodžiais:
–    Vaikeli, dar vieną naktį pergulėsi, tai būsi laiminga ir apdova­nota.
Bet ji sako:
– Norėčiau pas tėvus nueit. Sako karalius:
– Pas tavo tėvus aštuoni varstai, nes mes kylam į viršų.
Bet užmiršo karalius ją įbart, kad ji nieko neimtų. Kai nuėjo pas tėvus, pradėjo tėvas, motina klausinėt, sako:
–    Vaikeli, kas ten girdėt? Sako:
–    Girdėt gerai, bet tik blogai, kad nežinau, kas ateina nakčia apsikabinęs grandinėmis.
Sako motina:
–    Imk žvakę ir degtukų. Kai jis pas tave ateis, tada užsidek ir pažiūrėk, kas ateina.
Ji paėmė, parsinešė. Kai tik ji atsigulė, ir atėjo grandinėmis apsikabi­nęs. Ji vos spėjo degtuką uždegt – taip jis grandinėmis apsikabino ir išėjo su vėju ir audra staugdamas. Taip visi pradėjo rėkt:
–    Ak, prapuldė mus!
Ji laukė pono su ponia ateinant – nesulaukė. Laukė dienos – ne­sulaukė, naktis ir naktis. Vaikščioja keliais po visus rūmus – neišeina iŠ rūmų, nė jokio žmogaus nemato. Vaikščiojo per metus. Jos suknios suplyšo, ji sulyso kaip iŠ ligos, rūpesčių.
Kartą žiūri, kad sienoj yra langelis kaip žvirbliui išlėkt. Atsitiesus žiuri, kad ežeras palei tą mūrą, žuvauja du žuvininkai ir Šneka:
–    Kad,- sako,- toj mergina vaikščiotų keliais, rastų virtuvę, o toj virtuvėj sena bobutė ugnį kuria. Tai kad sakytų: „Bobut, jūs eikit pasilsėt, prigult, o aš ugnį užkursiu”,- o tada, kai ta bobutė užmigs, kad ji imtų ir tą ugnį užgesintų.
Tai ji ėjo ir rado virtuvę ir bobutę ugnį kuriant. Sako:
–    Bobut, jūs eikit prigult, pasilsėt, o aš ugnį užkursiu.
Kai pradėjo toj bobutė užmigt, tai toj mergina ugnį užgesino. Tai tas dvaras iškilo į viršų. Ir pradėjo visi džiaugtis ir juoktis, ieškot:
–    Kur ta, kur mus išgelbėjo?
0 ji išsigando – mané, kad jai bus bėda. Virtuvėj pasislėpė ir klau­so, kad ateina tasai, kur nakčia ateidavo. Tai buvo to karaliaus sū­nus, labai gražus. Kai buvo prakeiktas dvaras, jis turėjo eit iš žemės į lauką su grandinėmis apsikabinęs po girias vaikščiot. Dabar sako jisai:
– Kur toj mano mylimiausioji? Ji turėjo tokį vargą, suplyšo jos suknios, keliais bevaikščiojant per metus po rūmus. Pamatėm per ją šviesybę ir linksmybę.
– Nenoriu nė tos linksmybės, nė šviesybės, tik noriu pas savo tėvą ir motiną nueit.
Pasakė tas ponaitis, ponia ir ponas:
–    Jau dabar į tavo tėviškę nenulėks iš čia nė paukštis. Tu jau nematysi, kolei gyva būsi.
Ponas davė pusę savo dvaro ir sako:
–    Gyvenkit ir karaliaukit taip kaip aš.

Comments

comments

Gairės: , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.