Užsispyrelis kiškutis

Buvo toks kiškutis, vardu Plikis, pravarde Užsispyrėlis. Niekuomet nieko neklausė, viską saviškai darė. Ir štai kas nutiko.
Plikis Užsispyrėlis labai mėgo raitas jodinėti, ir tėvas kiškis
nupirko jam ramią asilę su mažu asiliuku. Sėdo Užsispyrėlis ant
savo asilės ir patraukė į svečius pas tetą. Norint pas ją patekti,
reikėjo prasigauti per Dygiuosius Brūzgynus. Jodamas Užsispyrėlis susitiko savo brolius kiškučius, kurie, pamatę jį, šūktelėjo:
— Grįžk, Užsispyrėli! Dygieji Brūzgynai — pavojinga vieta!
Negalima ten joti vienam!
Užsispyrėlis, užuot atsakęs, tik letena mostelėjo ir nujojo
sau toliau.
Argi perkalbėsi tokį!
Joja sau Užsispyrėlis, nenorėdamas nieko girdėti, asilę palengva lazdele baksnodamas. Mažutėlis asiliukas iš paskos bėga,
strapalioja, varpeliu skambaliuoja.
O Dygiuosiuose Brūzgynuose trys lapės gyveno: tėvas lapinas, močia lapė ir su jais mažas lapiukas.
Išgirdo lapiukas — varpelis kažin kur beskambaliuojąs.
Pastatė ausis, pasiklausė pasiklausė ir sako:
—Tai Užsispyrėlis savo asile joja, o iš paskos mažutis asiliukas seka.
— Na, mes jam tuoj parodysime, kaip jodinėti po mūsų
Dygiuosius Brūzgynus! — tarė lapė. — Aš pagrobsiu iš jo asilę!
— O aš asiliuką! — tarė lapinas.
— O aš jį patį plikai išrengsiu! — tarė lapiukas.
O Užsispyrėlis bejoja sau, nenujausdamas nelaimės. Štai
prijojo pačią Dygiųjų Brūzgynų tankmę. Artėjo vidudienis,
saulė pakilo aukštai, radosi karšta ir tvanku. Asiliukas nusiplūkė,
ėmė atsilikdinėti. Nenorėdamas, kad jis nuklystų, Užsispyrėlis
visą laiką turėjo dairytis atgal ir šaukti jį: „Kuziū-kuziū-kuziū!”
Galop kiškučiui net sprandą įskaudo. Jis ir pamanė: „Jeigu varpelis skamba — vadinasi, asiliukas tebebėga iš paskos. Kam gi
aš veltui sprandą sukaliosiu?” Ir nebesidairė.
O lapinui šito ir tereikėjo. Prisliuogė jis tylutėliai iš paskos,
nurišo asiliukui varpelį ir prikabino jį asilei prie uodegos. O asiliuką nusivedė.
Joja Užsispyrėlis, varpelis iš paskos skamba — vadinasi,
viskas gerai. Taip prijojo ligi kelio posūkio. Staiga iš krūmų
liuoktelėjo lapė:
— Ei, kiškuti, kurgi tu joji vienas?
Užsispyrėlis pamanė sau: „Kad tik gudruolė lapė mano asiliuko nepagrobtų!” Atsigręžė, ogi asiliuko nebesama!
Pravirko Užsispyrėlis.
— Oi, oi, aš nelaimingas! . . Kur tu, mano asilėli?
Vikstelėjo lapė uodegą ir sako taip meiliai:
— Neverk, mielasis. Tavo asiliukas aure bestovįs už ano posūkio — nebežino, kur jam toliau eiti. Bėk, parvaryk jį. O aš tuo
tarpu asilę pasaugosiu.
Nudžiugo Užsispyrėlis, nušoko nuo balno ir tekinas nulėkė
prie kelio posūkio. O lapė striktelėjo ant asilės ir dingo brūzgynuose.
Užsispyrėlis nubėgo ligi posūkio, žiūri — jokio asiliuko ten
nėra. Grįžo atgal — o asilės kaip nebūta! Nusigando Užsispyrėlis:
„Cia, ko gero, ir mane patį pavogs!” Ir pasileido tekinas.
Pribėgo Užsispyrėlis prie tvenkinio ir sustojo vandens atsigerti. Žiūri — pakrantėje betupįs mažas lapiukas ir gailiai
beverkiąs.
— Ko tu raudi? — klausia Užsispyrėlis.
— Broliuk, — atsako lapiukas, — pakliuvau į nelaimę! Motina davė man auksinį pinigėlį ir pasiuntė į prekyvietę. O aš tą
auksinį pinigėlį įmečiau į vandenį. Dabar primuš mane motina! — Ir lapiukas pravirko dar labiau.
Užsispyrėliui pagailo lapiuko, ėmė jį raminti:
— Neverk — ašaros nieko nepadės!
Lapiukas nusišluostė ašaras ir klausia:
— Ar moki plaukti?
— Moku! — atsako Užsispyrėlis.
— Jeigu moki, tai ištrauk man auksinį! Aš tau už tai dešimt
sidabrinių pinigėlių duosiu!
„Dešimt pinigėlių! — pamanė kvailasis Užsispyrėlis. — Nagi
už šituos pinigus galima kitą asilę su asiliuku nusipirkti!” Ir
sutiko. Mikliai nusimetė drabužius ir murktelėjo į tvenkinį.
Sukikeno mažasis lapiukas:
— Štai ir išrengiau Užsispyrėlį plikai!
Pasigriebė kiškučio drabužius ir nudūmė.
O Užsispyrėlis dar ilgai ieškojo auksinio tvenkinyje. Nieko neradęs, išlindo iš vandens. Žiūri, o pakrantėje nei lapiuko, nei
drabužių! Taip ir parbėgo namo plikas.
Nuo to laiko Užsispyrėlis jau klausydavo gerų patarimų. Ir į
Dygiuosius Brūzgynus nebevaikščiodavo vienas.

Comments

comments

Gairės: , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.