Tošis ir dervokšlis

Tošis didžiavosi, šaipėsi iš dervokšlio:
– Aš esu vikri ir linksma, o tu tiktai smilkti moki!
– Gerai, kaimyne, gerai! Ką čia su tavim spyriuosiuos. Atsigulkime prie kelio, tai girdėsime, katrą iš mudviejų žmonės labiau pagirs.
— Gerai, — atsakė tošis.
Ir šit abu šaltą dieną sugulė prie kelio. Netrukus pro šalį ėjo tėvas ir sūnus, abudu nušalę. Sūnus sušuko:
Tėti! Žiūrėk, tošis! Ji greitai ir gerai dega! Užsikurkim ugnį ir pasišildykim!
Ne, sūnau, ana va dervokšlis. Jis daug geresnis. Tošis tokia vėjavaikė, greit užgęsta, o dervokšlis, sykį įsiliepsnojęs, ilgai dega.
—    Nieko, tėti, juo greičiau, juo geriau.
—    Na, tai imk tošį, o aš imsiu dervokšlį, matysim, katro teisybė. Gerai. Sūnus pirmas įkūrė ugnį.
Tošis linksmai užsiplieskė ir ėmė casino netherlands šaipytis iš dervokšlio, kad jį nurungusi.
Tačiau besišaipydama, tur būt, per aukštai šoktelėjo, tik staiga susiraitė — ir ugnis užgeso, jokios šilumos nedavusi. O tėvas įdegė dervokšlį. Jis pradėjo degti lėtai, rūkdamas.
Bet kai įsiliepsnojo, tai karštai ir ilgai degė, tėvui į valias ganėjo pasišildyti.
Tada sūnus nebesiginčijo, tik atsisėdo prie degančio dervokšlio ir pasakė:
—    Taip! Vis tik tošis — tikras čirškalas!

Comments

comments

Gairės: , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.