Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus ir sako:

— Klausykite! Ką visi namuose beveiksimi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje laimės paieškoti?

Gerai. Vyriausiasis eis. Tėvas išlydėjo jį į kelionę, laimės palinkėjo. O kaip toliau vyriausiajam sekėsi, tuojau pamatysim. Pirmą dieną joja — gerai, antrą dieną irgi nieko neatsitinka, o trečią dieną, lyg tyčia, prijoja kryžkelę su tokiu užrašu: „Jeigu pirmu keliu josi, žirgui bus gerai, jei antru keliu josi, pačiam bus gerai, jei trečiu keliu josi, abiem bus gerai.” Tai pamatęs, vyriausiasis galvoja: ,,žinok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau atgal…”

Na, jos vidurinysis sūnus. Bet, kryžkelę prijojęs, taip pat galvoja: „Žinok dabar, kuris kelias pirmas, kuris trečias, josiu geriau

atgal!”

Pagaliau jos kvailutis. Tas prijojo kryžkelę, pagalvojo ir taip sako:

— Dešinė visada laimę neša! Tai aiškus dalykas, kad tas kelias, kur ir jojikui, ir žirgui geras, turi būti dešinėje. Josiu po dešinei, trečiuoju keliu.”

Ir nujojo. Kiek pajojęs, jis netyčia dirst žemyn ir pamatė seną, suplyšusį kapšiuką.

— Tiek jau to!—sušuko kvailutis. — Kad ir senas, bet galiu paimti. Jei pinigų pelnysiu, bus kur įsidėti.

Nulipa nuo žirgo ir paima. O senasai kapšiukas saulėje susitraukęs labiau nei bobausis. Betgi susitraukusį daiktą lengva ištaisyti:

paglamžei saujoje—ir gerai. Tačiau kai tik kvailutis kapšiuką patrynė, tikri stebuklai pasidarė: atsirado beregint-trys nykštukai ir klausia kvailutį, ko šis norįs, ką įsakąs.

— Ko noriu? Pinigų noriu! Kas gi tuščia kapšą nešioja? Kita vertus, kas man kelyje dykai valgyti duos? Badu juk nemirsiu, todėl duokite šen pilną kapšą pinigų!

Viens du!—nykštukai su pinigais jau ir čia. Ką dar kvailutis įsakysiąs?

— Ką įsakysiu? Parodykite man kelią pas tokį poną, kur žmogus gali ne tik gerą duoną pelnytis, bet ir pinigo susikrauti!

— Gerai, gerai. Tiktai jok šituo keliu. Tris dienas jojęs, prijosi kryžkelę. Ten pasuk po dešinei ir pataikysi, kur reikia.

Kvailutis taip ir padarė. Ir va trečią dieną, saulutei leidžiantis, jis prijojo puikią karaliaus pilį. Sulygo tenai tarnauti. O karalius turėjo labai gražią vienturtę dukterį. Karalaitei kvailutis labai patiko; tačiau kaip už tokio eisi? Tėvas neleis. Kvailučiui karalaitė irgi patiktų; bet kaip tokią gausi? Karalius greičiau jį po velnių pavarys, o ne dukrą atiduos. Taip ir buvo kurį laiką. Tik ūmai kvailučiui šovė gera mintis į galvą. Jis palamdo kapšą, iššaukia nykštukus ir įsako jiems atnešti pas jį karalaitę. Vienu mirksniu nykštukai su karalaite ir čia.

— Klausyk, mergele, — kvailutis sako, — gal eisi už manęs? Aš žinau, kad tėvas neleis, bet senis turėtų pagalvoti. Ne jis su manim visą amžių gyvens, o tu. Ko čia jam taip baisiai spyriuotis?

— Gerai, gerai, berneli, — atsako karalaitė,— mėginsim tėvą prikalbėti. Še tau žiedą, turėk ženklą nuo manęs, gal būt, kad mums seksis. O dabar aš turiu namo skubėti, kad tėvas nepasigestų.

— Skubėk, skubėk, mergele, bet ir aš tau turiu šį tą dovanoti.

Še, imk šitą kapšiuką. Tik įsidėk į galvą: per daug tu jo neglamžyk, nes atlėks trys nykštukai ir prašys darbo.

Karalaitė manė nepastebėta grįžti, bet kur tau! Karalius pamatė, kad ji pas kvailutį buvo. Na ir užkūrė pirtį!

— Kur buvai! Kas čia per kapšas? Kur jį gavai?

— Mielasis tėveli, gerasis tėveli, su tuo kapšu negalima juokauti:

jei tik patrinsi, tuojau nykštukai atsiras!

— Duok jį tuojau šen, noriu pažiūrėti!

Nieko nedarysi — reikia duoti. Karalius palamdė, nykštukai ir čia — ko norįs, ką įsakysiąs?

— Įsakau kvailutį nunešti į jūrą ir pasodinti į bokštą be durų ir langų!

Akies mirksniu medinis bokštas gatavas ir kvailutis jame uždarytas. Karalaitė verkia rauda, bet ką čia beišverksi.

Tai papuolė kvailutis. Bet jei bėdoj galvos nepamesi, tai nė pats velnias tavęs nesuries. Taip ir kvailučiu! buvo. Jis pagalvojo šiaip, pagalvojo taip, galop išsiėmė peiliuką ir ėmė bokšto sieną gremžti.

Gremžė, gremžė, žiūri — į trečią dieną jau tokia skylutė, kad gali mažąjį pirštuką iškišti. Na, gremžia dar tris dienas —jau galva išlenda. Pagaliau devintą dieną kvailutis visai didelę skylę pragremžė.

Dabar jis nusivijo iš paklodžių virvę ir nusileido lig pat vandens. O kur dėtis? Laimė, kitą rytą, saulutei tekant, žvejai plaukė su valtimi tinklų traukti. Juos išvydęs, kvailutis ėmė visa gerkle šaukti, kad jo pasigailėtų. Žvejai geri žmonės, minkštaširdžiai, nugabeno kvailutį į krantą. Nors žemė ir svetima kvaikičiui, nepažįstama, bet ir tai gerai, kad jau ant kranto.

„Ko čia pajūrio smiltis ilgai mindžioti, —galvoja kvailutis. —Geriau eisiu į mišką kokios uogos paieškoti.”

Nueina į mišką — tai stebuklai!—kas gi ten taip riejasi? Palenkia vieną krūmą, praskiria antrą, prieina arčiau, ogi keturi bičiuliai — lokys, šuo, paukštis ir skruzdė — dėl grobinio susikibę.

— Argi gražiu bičiuliams peštis?

— O ką daryti, — tie atsako, — jei nėra, kas grobinį padalina?

— Va tai tau, šitokio čia daikto, duokite man!

Ir ėmė kvailutis dalinti. Lokiui atiduoda didžiausius kaulus, šuniui kojas, paukščiui minkštimą, o skruzdei kiaušą, kad darganos metu turėtų kur prisiglausti.

Keturi bičiuliai liko labai patenkinti. Jie suėdė kiekvienas savo dalį ir sako:

— Už tokį gerą padalinimą, jaunikaiti, norėtume tau atsimokėti.

Klausyk, jei kada gyvenime prisireiktų lokiu pasiversti, tai tik sušuk: „Lokeli, šen!” —ir tuojau būsi lokys. Jei tau prisireiktų šunimi pasiversti, tai sušuk: „Šunyti, šen!”—tuojau būsi šuo. Jei tau prisireiktų paukščiu pasiversti, tai sušuk: „Paukšteli, šen!”—tuojau būsi paukštis. Jei tau prisireiktų skruzde pasiversti, tai sušuk:

„Skruzdėlyte, šen!”—tuojau būsi Skruzdė.

O kvailučiui to ir gana. Jis tuoj pat sušuko „Sūnyti, šen!” ir pasivertė į šunytį. Nubėgo prie jūros ir sušuko: „Paukšteli, šen!” Tuoj pat virto paukščiu, perskrido jūrą, nutūpė prie karalaitės lango ir taip gražiai ėmė čiulbėti, jog toji norom nenorom langą pravėrė.

Kai tik langas atsidarė, paukštelis įskrido j vidų, atvirto žmogumi ir apsakė visa, ką pergyveno, kaip išsigelbėjo, kaip atskrido. Tatai išgirdusi, karalaitė be galo apsidžiaugė. Betgi jaunuolių džiaugsmas neilgai truko. Vienas niekšingas tarnas už durų nuklausė ir pranešė karaliui, kad kvailutis, paukšteliu pasivertęs, parskrido. Karalius iš pykčio net pažaliavo, susišaukė žmones ir liepė paukštelį sugauti — ir pats dar šoko padėti. Na, atėjo laikas kvailučiui parodyti savo galią. Jisai sušuko: „Lokeli, šen!”, ir tada ėmė visus iš eilės lamdyti. Pagaliau lokys pasigriebė patį karalių ir trumpai drūtai paklausė:

— Duosi kvailučiui savo dukrą ar ne?

— Duosiu, duosiu, tik paleisk mane gyvą!

Gerai. Lokys vėl atvirsta kvailučiu ir spiria, kad rytoj pat vestuves keltų. Nieko neveiksi — karalius turi taisyti vestuves.

Bet tuoj po vestuvių karalius kitokių šunybių užsimanė. Jis susidėjo su velniu ir prisakė jam pamėginti kvailutį, jo žentą, nugaluoti. Tokiems dalykams velnias greitas. Nėra tos dienos, kad karaliaus žentui kokio kebelio nepadarytų. Galop tas nebegali tverti ir sako savo pačiai:

— Klausyk, jeigu šiandien velnias vėl atsitrenks, tai tu apsimesk labai meili, žodžio negailėk ir pabandyk išklausti, kur jis laiko savo jėgą paslėpęs. Aš į kambarį atnešiu tris lazdeles, pasiversiu skruzdėle, po jomis pasislėpsiu ir klausysiu, ką jūs kalbėsitės.

Gerai. Vidurdienį velnias jau čia. Kur vyras esąs?

— Nėra šiandien namie.

Velnias dar nenori tikėti, bet nieko daugiau nemato, reikia patikėti. Karalaitė užveda ir šiokias kalbas, ir tokias — nori išklausti, kur velnio jėga, bet vis nieko. Pagaliau sako:

— Klausyk, aš girdėjau, kad tu savo jėgą nešiojiesi užantyje. Ir jei kas tavo jėgą iš ten išvogtų, tai galas tau. Ar tiesa? Ar taip

ir yra?

— Ne, ne, — atsako velnias,—mano jėga ne užanty, o kauluose.

O mano kaulus tik lokys gali sulaužyti, daugiau niekas.

— Lokeli, šen! —sušuko skruzdėlė kampe. Akies mirksniu ji pasivertė į lokį ir sudraskė velnią.

— Ar aš nesakiau, kad mums pasiseks, — kvailutis sako savo pačiai. — Bet dar turim vieną darbą nuveikti. Pasiversiu skruzdėle, įlįsiu pas tavo tėvą ir pasiimsiu savo kapšiuką. Jis man priklauso, tai kuriem galam palikti tavo tėvui?

Taip ir padarė. Dabar kvailutis pasiėmė pačią, parėjo pas savo tėvą, papasakojo jam, ką pergyveno, kaip vedė, o paskui, kapšą palamdęs, sako nykštukams:

— Kad man būtų graži pilis ir tiek pinigų, jog visam amžiui užtektų!

Taip ir pasidarė. Nykštukai dingo, o kvailutis su savo pačia laimingai gyveno.