Saulė, šaltis ir vėjas

Seniai, labai seniai tai buvo. Kartą ėjo keliu saulė, šaltis ir vėjas ir eidami tarpusavy kal­bėjosi.
Saulė sako:
– Aš esu už judu stipresnė!
Šaltis atsikerta:
– Ne, aš esu stipresnis.
Vėjas nenusileidžia:
– Ne, netiesa. Aš stipriausias!
Visi žino, kad stipriam gera gyventi pasaulyje: eini, kur nori, visi tavęs bijo. Bet kaip čia dabar nuspręsti, kuris stipresnis?
Eidami sutinka žmogų. Tasai iš mandagumo nusiima kepurę, link­teli praeiviams ir nudrožia savo keliais.
Žmogui dar netoli tenuėjus, trys keliauninkai šaukia jį atgalios. Jie norį sužinot, kuriam iš jų nusilenkęs — negi visiems trims.
Jie ir klausia:
– Sakyk, žmogau, mums teisybę: prieš kurį iš mūsų tu kepurę kėlei ir kuriam nusilenkei? Negi visiems trims iš karto?
Žmogus galvoja, galvoja, bet nežino, ką atsakyti. Saulė gali smar­kiai užkaitinti, šaltis — stipriai šaldyti, o vėjas — žemę išdžiovinti. Kuriam atiduoti didžiausią garbę?
Galop žmogus sugalvojo: ,,Ar nebus geriausia, jeigu pasakysiu — vėjui? Kad ir kaip saulė kepina, vėjui papūtus, tuoj vėsiau pasidaro. Kad ir kaip šaltis spaudžia, vėjui iš pietų pasisukus, tuojau šilčiau pasidaro.”
Taip apsvarstęs, jis ir sako:
– Vėjui nusilenkiau.
Saulei atsakymas nepatinka, ir ji pagrasina žmogui:
– Visą amžių atminsi, kad vėją pripažinai didžiausiu ponu!
O vėjas ramina žmogų, tarydamas:
– Nebijok nei saulės, nei šalčio! Jeigu jie norės tau ką bloga daryti, tu tik mane prisimink!
Vasarą saulė sugalvojo žmogų pamokyti ir sujudo visu karštumu jį spiginti.
Žmogui taip karšta pasidarė, jog nebežino nė kur dėtis: nei lauke, nei kambaryje neranda vėsios vietos! Nors į vandenį lįsk, bet kiek ilgai vandeny tupėsi?
Tada žmogus prisiminė vėją ir šūktelėjo:
– Bent vėjelis imtų pūsti, vis nebūtų taip karšta!
ir vėjelis tuoj pat iš šiaurės padvelkė, oras pamažu atvėso. Žmo­gus vėl galėjo savo darbą dirbti, o saulė turėjo pripažinti, kad vėjas vis dėlto stipresnis.
Žiemą ir šaltis norėjo žmogų pamokyti. Ir užleido jis tokį speigą, jog net kambaryje kailinių nenusivilksi.
Žmogus vėl prisiminė vėją ir sako:
– Bent vėjas imtų pūsti, tada apsiniauktų ir šaltis atsileistų.
Ir vėjas kaip mat iš pietų papūtė, kilo pūga, ir šaltis pamažu ėmė kristi. Žmogus išėjo iš kambario ir taisosi į mišką malkų va­žiuoti.
Ir šaltis pamatė, kad vėjas už jį stipresnis — nėra ko daugiau galynėtis. Žmogus ramiai sau į mišką iškilo ir dirba savo darbą. Sutikęs saulę, vėjas sako:
– Stipriausias tas, kas savo jėga nesididžiuoja. Tiktai darbas gali parodyti, kas daugiausia jėgų turi.

Comments

comments

Gairės: , , ,

  1. evelina’s avatar

    gal kas zino autoriu sios pasakos

  2. Ji’s avatar

    Lietuviu liaudies tai pasaka

  3. Anonymous’s avatar

    patinka

  4. Anonymous’s avatar

    o kam nepatinka?

Atsakyti

Your email address will not be published.