Pasimirė vienos mergaitės motina, ji liko našlaitė. Po kurio laiko tėvas antrą kartą vedė, našlaitė gavo pamotę. Toji turėjo ir savas tris dukteris: vieną vienakę, antrą dviakę, trečią triakę. Pamotės dukterys visos didelės tinginės, nė šiaudo galo nepajudins. Našlaitė turėjo jas visas apruošti, ir ji tai darė nemurinėdama, nors ir pamotė, ir seserys našlaitės nė po akių nekentė. Be visos ruošos, našlaitėlė turėjo dar ir karves ganyti.
Kartą pamotei šovė į galvą, kad našlaitė gali ir ganyti, ir vilnas ‘verpti. Našlaitė paėmė vilnas, išsiginė karves ir verkia: kaip ji ganydama suverps tris svarus vilnų? Našlaitei raudant, prieina Margė ir klausia:
– Ko tu raudi?
Našlaitė papasakojo – taip ir taip:
Pamotė man įdavė tris svarus vilnų, turiu jas suverpti beganydama. Kaipgi aš tai padarysiu?
Aš tau padėsiu, – sako margoji karvė. – Kišk vilnas man į nasrus, iš šnervių siūlas išlįs ir apie ragus apsivys. Nė apsidairyti nespėsi, kai viskas bus suverpta.
Našlaitė taip ir padarė. Kaip mat vilnos ir suverptos.
Kitą dieną pamotė su našlaite siunčia savo vienakę – pasižiūrėti, kas jai padeda verpti.
Apie pusryčių metą karvės suėjo laukymėn ir ėmė atrajoti. Našlaitė ir pamotės duktė susėdo pusryčiauti. Našlaitė pavalgė ir ėmė dainuoti lopšinę:
Mik, užmik, viena akele, Gieit užmigs antra akelė!
Vos posmelį sudainavo, pamotės duktė jau ir knarkia. Našlaitė greitai čiupo vilnas ir tekina pas Margę. Viens, du, trys, – vilnos suėstos, suverptos ir į sruogą suvytos.
Kai tinginė pamotės dukra pabudo, gyvulius jau reikėjo ginti diendaržin: pietų metas.
Namie pamotė klausia vienakę, kas podukrai padėjo vilnas verpti, o ši nežino, ką atsakyti.
Antrą dieną su našlaite ėjo antroji pamotės duktė – dviakė. Bet ir šitai tas pat nutiko. Vos našlaitė uždainavo savo lopšinę:
Mik, užmik, viena akele, Greit užmigs antra akelė! –
pamotės duktė, tokia snaudalė, jau ir knarkia, net gražu. Ir ši nematė, kaip našlaitė vilnas suverpė.
Trečią dieną našlaitę į ganyklą lydėjo trečioji pamotės duktė – triakė. Kai vėl karvės ėmė atrajoti pusryčio metu ir piemenaitės pavalgė, našlaitė ėmė dainuoti:
Mik, užmik, viena akele, Greit užmigs antra akelė!
Pamotės duktė užmerkė dvi akis, bet trečioji, pakaušyje, liko atmerkta. Našlaitė, kaip tyčia, nežinojo, kad pamotės duktė trečią akį turi. Jinai tuojau tekina nubėgo prie Margės, ir vilnos kaip mat liko suverptos.
Dabar triakė pamotės duktė galėjo namie apsakyti, kokiu būdu našlaitė taip greitai vilnas suverpia.
Pamotė tuoj liepė Margę piauti. Nors našlaitė ir verkė, ir perkalbinėjo, vis tiek Margę papiovė.
Našlaitė ėmė Margės širdį ir pakasė prie vartų. Ten užaugo daili daili obelis – su dideliais, spindinčiais aukso obuoliais. Tačiau aukso obuolių nuskinti niekas kitas negalėjo, tiktai našlaitė. Jei mėgino skinti kas kitas, aukso obelis kėlė šakas į viršų, o prie našlaitės pati jas lenkė.
Kartą pro našlaitės tėvo namus jojo didis karaliūnas. Jis pamatė aukso obelį ir panūdo vieną obuolį nusiraškyti. Bet kai jis ėmė siekti obuolio, šakos aukštyn pakilo. Karaliūnas sušaukė visus namiškius ir davė žodį imti į žmonis tą dukrą, kuri jam aukso obuolį nu-skinsianti.
Visos trys dukterys degė noru ištekėti už gražuolio karaliūno, todėl viena po kitos siekė obuolio, bet šakos aukštyn kilo. Pamotės dukros gavo su gėda trauktis į šoną.
Atėjo ir našlaitė. Aukso obelis pati prie jos pasilenkė, kad našlaitė galėtų raškyti kiek tinkama. Karaliūnas nusivedė našlaitę, paėmė už žmoną ir abu ilgas dienas laimingai gyveno.
Comments
Gairės: Lietuvių liaudies pasakos, Našlaitė, pamotė, triakė, trumpos pasakos