Derliaus dalinimasis

Dviejų ūkininkų laukai buvo šalimais, tačiau vienam javai derėjo puikiai, o antram – visai menkai, nors jis taip pat uoliai meldė dievo pagalbos. Galop ūkininkas papyko ir ėmė melsti velnią, kad tas derlių išaugintų pasakysi – javai iš tiesų ėmė gražiai augti.
Vieną sekmadienį vargšas ūkininkas, kurio javai seniau menki būdavo, išėjo savo laukų apžiūrėti ir staiga vos ne kaktomuša susi­tiko patį velnią. Tas sako:
– Aš auginsiu gerą javą tau ir tavo vaikų valkams, tik sutarkim šitaip: pusė derliaus tau, pusė man.
Valstietis tiko:       „
– Sutarta! Tegul bus per pusę! Kai tu daugiausia po žeme gy­veni, tai imk apačią, o aš viršų, abiem bus parankiau savo dalį nu­imti.
– Gerai, gerai! – pritarė velnias. – Pasiimsiu apačią. O tu klau­syk, šeimininke! Jei kada norėsi pas mane į svečius atsilankyti, tai ateik palaukėn prie didžiojo akmens ir suduok į jį tris kartus! Aš mielai tave įsileisiu po žeme!
Taip šį kartą velnias ir ūkininkas išsiskyrė dideli draugai.
Atėjus piūčiai, ūkininkas nukirto javus ir sukrovė septynias stir­tas – taip gerai šiemet užderėjo.
Bet vos tik suvežė derlių į klojimą, užėjo baisiausia audra. Naktį pakilo tokia vėtra, rodos, visą pasaulį aukštyn kojom apvers.
Rytą šeimininkas išėjo,laukan ir labai stebėjosi:
– Kur dingo ražiena? Laukas išravėtas juodai! Pagaliau susivokė:
– Tai vakarykščio vėjo darbas: velnias jį bus užleidęs savo da­lies nuimti. Šit kodėl visą ražiena raute nurauta.
Kitą pavasarį velnias sako:
– Šiemet aš imsiu viršų, tu imk apačią.
– Gerai. Imsiu apačią! -tiko ūkininkas ir pasodino bulves. Atėjo ruduo. Jau ir šalnos pasirodė. Laikas bulves kasti, bet
kaip čia pradėsi, jei velnias dar savo viršaus nepasiėmęs? Galop vieną naktį ūkininkas girdi: vėl vėjas kaukia. Rytą eina pasižiūrėti – virkš­čių anei truputėlio nebėra, vėjas visas nusinešęs, o bulvės žemėje sveikos, galima kašte
Taip ėjo metai po metų.
Kartą kūlimo pabaigtuvėms ūkininkas padarė stipraus alaus ir nuėjo prie akmens pabelsti, velnio į svečius pasikviesti.
Velnias mielai atėjo ir prisimaukė kaip veršis. Ūkininkas gerai pasitąsė, kol girtą velnią ligi namų nutempė. Prie akmens tasai sako:
– Na, pragaran jau pats nusigausiu, drožk namo, o rytoj ateik mano alaus paragauti.
Rytą ūkininkas nuėjo prie akmens ir sudavė ‘tris kartus. Velnias išlindo ir kviečia:
– Eikš vidun, alus jau išrūgęs!
Nuėjo. Kas čia dabar? Didelis lovys – pilnas prišutintas bulvių virkščių! Tai čia tas alus. Gale lovio įmerktas didelis kaušas. Velnias tik ragina:
– Nesivaržyk! Imk kaušą ir ragauk!
Ūkininkas čiupo kaušą – tokį sunkų, kad abiem rankom yra ko kelti! Pasisėmė nuo viršaus skystimo ir mėgins truktelėti: mano, pagirioms gal pravers tas velnio gėralas!
Paragavo… Vai tu dievulėliau! Nei čia drebulės sula, nei pamaz­gos, sakytumei tik: tegul velniai tokį geria! Bet ką darysi… O velnias ragina neatstodamas:
– Gerk, gerk-nepaniekink!
Tada ūkininkas perpyko ir kai trenks tuo dideliu kaušu velniui į kaktą! Tas rėkia:
– Ką? Tu mane užmušt nori?
Eik jau, eik, kvailas daikte, mušiu aš tave! Tai čia tavo stiprus alus taip trenkia.
Pasakok sveikas! Tu norėjai mane užmušti, todėl dabar turėsi mano žvėris spėti. Jei atspėsi, kas per žvėris, pareisi namo, jei ne – pragaro katilan įkišiu! Velnias nuėjo į tokią kaip ir kamarą šalimais ir atsivedė du žvėris:
– Ar pažįsti, kas čia tokie?
– Kas jų nepažįsta! Vienas lokys, antras vilkas!
– Nepažinai! Tasai pirmas yra jūsų ponas, kur užpernai numirė, o antras – jo urėdas, kur aną naktį dvaro klojime negyvą rado.
– Eik tu velniop! Taip nebuvo sutarta – tokias bestijas į padorių žvėrių kailį kišti.
– Gerai. Tai šitaip sutarkim: atvesk man kokį savo žvėrį, kurio aš nepažinčiau, tada paleisiu!
– Kur čia neatveši! Ūkininkas parėjo namo, pasiėmė kiaulę, pasiri­šo virve ir tempia į pragarą. Kiaulė, žinoma, žviegia kaip skerdžia­ma, o šeimininkas tik tempia tyčia, kad dar labiau žviegtų. Ati­tempė prie akmens – kiaulė žviegia, net visas pragaras skamba, ma­žiems velniukams ausis užspengė. Velnias išlekia pasižiūrėti, iš kur toks triukšmas? Žiūri – ūkininko žvėris! Kad ims šaukti:
– Neik artyn! Neik artyn! Veskis savo meitėlį atgalios!
– Va ir nepažinai! Čia joks meitėlis, o degla kiaulaitė, žiemkentė! Taip ūkininkas atsikratė velnio ir niekada daugiau nesibeldė į
palaukės akmenį.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.