Karalius turėjo vienturtę dukterį, kurią labai mylėjo. Jau jai buvo metas ir tekėti, bet ji buvo per daug užsispyrusi ir visus jaunikius išjuokdavo.
Kartą karalius surengė didelę puotą, sukvietė gyvą baimę svečių, kad duktė turėtų iš ko vyrą išsirinkti. Kai svečiai susėdo už stalo, karalaitė atėjo salėn ir vėl ėmė iš visų juoką daryti: didesniuosius vadino basliais, ma­žesniuosius – kamščiais. Tarp svečių buvo ir vienas labai aukštas karalaitis, kurį ji išpravardžiavo Mėlynbarzdžiu. Senasis karalius už tai baisiai papyko ir sako dukrai:
–    Kas rytą pirmas prieis prie mano durų, tam tave ir atiduosiu. Anksti rytą prie karaliaus durų priėjo koks elgeta, ir karalius, žodžio nemainydamas, atidavė jam savo dukrą į žmonas.
Karalaitė turėjo su elgeta eiti, o skaudėjo širdį, kad šitiek puikių jaunikių atstūmė. Gerą gabalą paėję, mato didelę, gražią pievą. Karalaitė klausia vyrą:
– Kieno šita pieva? Elgeta atsako:
– Karaliaus Mėlynbarzdžio.
Karalaitė liūdnai pagalvojo: ,,Kad aš už jo būčiau išėjusi!” Toliau keliaudami, juodu priėjo gražią pilį su dideliu sodu, ir karalaitė klausia vyrą:
– Kieno ši pilis? Elgeta atsako:
– Karaliaus Mėlynbarzdžio.
Karalaitė jau nebežino, ką ir daryti iš širdperšos, kad nėjo už to karaliaus Mėlynbarzdžio.
Dar kiek paėjus, paregėjo mažą, apgriuvusią lūšnelę. Karalaitė klausia vyrą:
– Kieno šita lūšnelė?
– Mudviejų.
Sulindo abudu lūšnelėm, ir elgeta padavė žmonai sužiedėjusios duonos kriaukšlę. Po vakarienės atnešė jai ratelį su dideliu pakulų kuodu, tegul verpianti.
Paverpė valandėlę karalaitė, ir pirštai kraujais pasruvo, nes pas tėvą tokių darbų nebuvo dirbusi. Elgeta atrodė pyktelėjęs ir sako:
–    Jei verpti tingi, tai eik į turgų puodų pardavinėti.
Taip ji pradėjo į turgų su puodais vaikščioti. Pirmas dvi dienas pardavinėti gerai sekėsi, o trečią dieną koks ponas su smarkiu žirgu užjojo ant išstatinėtų puodų ir visus lig vieno sudaužė. Karalaitė nė sušukti nespėjo, tik pamatė, kad raitelis buvo labai panašus į kara­lių Mėlynbarzdį.
Raudodama parėjo karalaitė iš turgaus ir apsakė vyrui, kas ti-kosi. Elgeta vėl perpyko ir sako:
–    Jei tingi net puodus pardavinėti, tai eik pas tą patį karalių Mėlynbarzdį už tarnaitę. Ten bent indus plauti išmoksi.
Karalaitė nuėjo tarnauti į Mėlynbarzdžio pilį. Ten jai kiek geriau klojosi. Pati buvo pavalgiusi ir šį tą savo elgetai vyrui parnešdavo.
Kartą karalius Mėlynbarzdis pilyje surengė didelę puotą, daug svečių prisikvietė. Naujoji tarnaitė padėjo valgius taisyti ir savo dalį jau buvo atsipylusi į ąsotį vyrui parnešti.
Eidama namo, ji dar prie salės durų pritykino, bent pro plyšį norėjo pasižiūrėti, kaip svečiai šoka. Tik staiga koks gašus ponas virst duris iki galo, įsitempė karalaitę vidun ir pašėlo šokdinti. Ir taip smarkiai suko, jog visų akyse jai ąsotis iš rankų iškrito – iš sarmatos ji būtų įmaniusi skradžiai žemės prasmegti. Bet mitrusis šokėjas ją dar stipriau apkabino ir dar smarkiau ėmė sukti…
Tik šit karalaitei lyg valktis nuo akių nukrito: jinai atpažino savo vyrą, kuris buvo tas pats karalius Mėlynbarzdis, anąkart gud­riai elgeta persirengęs, nes norėjo karalaitę pamokyti.
Taip jau atsitiko, kad karalius Mėlynbarzdis šioje pat puotoje atšoko savo tikrąsias vestuves su gražuole karalaite, dabar virtuvės tarnaite.
Po tokios pamokos karalaitė buvo be galo patenkinta ir laiminga.

Comments

comments