Trys vėjo mazgai

Tėvas ir motina turėjo sūnų, jau gerokai ūgte­lėjusį, bet baisiai išdykusį kur buvęs, kur nebuvęs, vis prie” tvenkinio ir prietvenkinio! Ir motina pabaudžia, kad prie vandens nežaistų – dar nuskęs, ir tėvas diržą paima, bet niekas negelbsti. Ką tik rankom nustvers – ar kokį šaukštą, ar druskos grūstuvėlę, ar kepurę, ar naginę – viską berniukas į vandenį meta: tegul plaukia.
– Galų gale tėvas su motina nusprendė, kad, tur būt, tuščiai juodu stengiasi – negalėsią vaiko nuo vandens atpratinti. Tegul jau mokosi jūrininku
Tėvas paleido žinią per žmones, kad sūnui mokytojo ieškąs. Atėjo vienas senukas ir ėmė sūnų visokių jūrininko gudrybių mokyti. Kadangi vaikui tik tas ir galvoj, tai jis labai lengvai įsiminė visa, ko senukas jį mokė.
Neilgai laukus senukas tėvams sako, kad sūnus jau visai esąs išsimokęs jūrininku. Ir senukas susitaisė drožti savais keliais, bet prieš eidamas padovanojo mokiniui virvelę su trimis mazgais ir sako: – Nors tu dabar žinai visus vėjus, pasaulio šalis ir jūras, tačiau geram jūrininkui šito dar neužtenka. Kai nėra vėjo arba audra šėlsta, jam belieka tik laukti sudėjus rankas, kol kils vėjas ar nurims įsiutusi jūra. Todėl še tau virvelę su trimis mazgais. Kol ją rankose turėsi, būsi jūros ir vėjų viešpats. Kai jūra bus rami, atmegsi pirmąjį maz­gą. Tada kils stiprus vėjas. Jeigu atmegsi antrąjį, ims audra siau­tėti. Ir tik atmezgęs trečiąjį, tu įsakysi jai nurimti.
Senukas išėjo, o jaunasis jūrininkas pradėjo po visas pasaulio jūras plaukioti. Kiti jūrininkai juo baisiai stebėjosi: kur tik jis plau­kė, visur palankus vėjas pūtė. Nei jo kada audra užklupo, nei kokia kita bėda kelyje ištiko.
Kartą jūrininkas priplaukė vienos karalystės sostinę. Uoste sto­vėjo daug laivų, jau bures pakėlusių. Bet kai tik mūsų kapitonas įplaukė ir trečią mazgą atmezgė, oras pasidarė ramutėlaitis, jūra kaip veidrodis, o krante nė drebulės lapelis nesuvirpėjo. Laivai no­rom nenorom turėjo uoste liktis.
Laukia vieną dieną, antrą, o vėjo kaip nėr, taip nėr. Daugis jū­rininkų piktumu nebesitveria, o visų labiausiai – paties karaliaus sūnus. Dar tą pačią dieną jis turėjo nuplaukti kitapus jūros pas savo nuotaką – gretimos žemės princesę. Jei jis ten laiku nenusigausiąs, princesė už kito ištekėsianti.
Karaliaus sūnus žadėjo nežinia ką duoti, jei kas jį per jūrą per­keltų, net pusės tėvo karalystės, sakė, nepagailėtų, kad tik pas nuo­taką nusigautų. Tai išgirdęs, mūsų kapitonas ir pasišovė jį nuvežti.
Prasidžiugęs princas įlipo į laivą, kapitonas atmezgė pirmąjį maz­gą, stiprus vėjas pakilo, ir laivas kaip žuvėdra išlėkė jūromis. Jau kitą rytą princas pamatė savo sužadėtinės pilį ir įėjo ten pačią pas­kutinę akimirką: jo išrinktoji jau buvo už kito beištekanti. Dabar viskas baigėsi gerai, ir princas po vestuvių paliko toje šaly kara­liauti.
Kapitonas išplaukė atgal į savo pelnytą pusę karalystės. Plauk­damas ėmė galvoti: „Kuriems galams man ta karalystė? Ko man savo laive trūksta? Tegul jis turisi savo karalystę. Bet pasižiūrėti galiu, kaip ten žmonės gyvena.
Jaunasis jūrininkas nuplaukė pas senąjį karalių ir pasakė, kad už sūnaus nuvežimą nenorįs imti pusės jo karalystės, nes joks ka­ralius taip smagiai negyvenąs, kaip jis savo laive. Tada senasis ka­ralius pakvietė nesavanaudį jūrininką bent pasisvečiuoti jo pilyje. Kapitonas sutiko tik keliom dienom. Bet netrukus visas noras plaukti išgaravo. Senasis karalius turėjo gražią dukterį, kuri labai krito jū­rininkui į akį.
Vieną dieną pas princesę atvažiavo piršliai. Juos buvo siuntęs netolimos salos valdovas. Tačiau princesė buvo įsižiūrėjusi į didžia­vyrį kapitoną ir piršliams atsakė. Tie nė neįsižeidė, tik paprašė senąjį karalių, kad leistų pilyje pernakvoti – naktį esą pavojinga jūra plaukti. Senasis karalius mielai tiko ir per vakarienę piršlius dar gerai pamylėjo.
Tačiau iš ryto jų pilyje nebebuvo. Visi buvo išbėgę, kartu ir princesę pasigrobę.
Senasis karalius iš širdies skausmo visai pražilo. Jis gi žinojo, kad iš salos valdovo nagų savo dukters niekados nebeatgaus.
Aplink salą buvo aukšti kalnai, o po vandeniu – daugybė ne­matomų uolų, todėl nežinodamas nė nebandyk su laivu prie jos plaukti. Bet kapitonas vilties neprarado. Jis prikalbėjo savo žmones drauge plaukti ir pasuko vairą salos pusėn.
Kai tik laivas ėmė prie salos artėti, tuojau saliečių laivai bures pakėlė ir plaukia priešais. Bet kapitonas įsakė dar atviroje jūroje išmesti inkarus, ir, kai tik priešų laivai prie povandeninių uolų pri­plaukė, atmezgė abu pirmuosius mazgus.
Ūmai kilo baisi audra: pasiuto šėlti daužytis bangos, ir priešų laivuose stiebai tik braška, žmonės vaitoja. Ir paties kapitono laivą su išmestu inkaru lyg riešuto kevalą jūra šen bei ten svaido.
Netrukus kapitonas atmezgė trečiąjį mazgą, ir viskas nutilo, ban­gos nurimo, tik sudaužytų laivų nuolaužos ir jūroje plūduriuojančios burių skiautės tesimatė. Gyvi liko tik salos valdovas ir pagrobtoji princesė.
Kapitonas su savo vyrais tuojau priplaukė prie kranto, atėmė iš valdovo princesę ir laimingai parplaukė namo.
Po kiek laiko pilyje buvo iškeltos vestuvės: tuokėsi jūrininkas ir princesė. Po vestuvių kapitonas pasiliko pilyje, tačiau kartais dar pakeldavo bures ir išplaukdavo į jūrą. Savo virvelę su trimis maz­gais jis tada pasiimdavo drauge ir sakydavo, kad senatvėje ją dova­nosiąs tokiam jaunikaičiui, kurio širdis jau nuo mažens ilgėjosi jūros platybių ir tolių.

Comments

comments

Gairės: , , , , ,

Atsakyti

Your email address will not be published.