Kartą  pelkių  sausintojai  ant  vieno  kemso užėjo ilgą gyvatę, kuriai ant galvos buvo nedidelė, bet graži karūnėlė. Vienas senas darbininkas pasakė, kad tai būsianti gyvačių karalienė. Jis iš senų žmonių girdėjęs, kad kas tokią karūną gaunąs, tas galįs paskui visokius nuostabius daiktus daryti. Tačiau gyvatės karūną nuimti nelengvas daiktas: kitos gyvatės iš paskos vejasi.

Daugis mėginę ją įsigyti, bet retam kuriam pavykę — gyvatės nugalėdavusios.

Darbininkų tarpe radosi koks drąsus stiprus jaunikaitis, kuris panoro išbandyti savo laimę. Netoli nuo pelkės buvo tokia daržinėlė, ir visi sutarė tenai nuo gyvačių slėptis. Kad jos taip lengvai į daržinę neįsigautų, sienas ir stogą storai ištepė derva. Kai viską padarė, kiti darbininkai pasislėpė daržinėje, tik tasai drąsuolis pasiėmė arklį ir nujojo pas gyvačių karalienę. Gyvačių karalienės karūną nutraukęs, greitai šoko ant arklio ir atidūmė į daržinę. Vos spėjo užsidaryti — prisirado nežinia iš kur baisybė gyvačių ir atsiginė iš paskos: vienos skriste skrido, kitos, ratilais susilenkusios, kaip tekiniai ritosi. Gyvatės šoko daržinės sienomis šliaužti, bet per dervą kur čia pasirangysi.

Pelkių sausintojai kelias dienas išbuvo daržinėje užsidarę, nes niekas nedrįso laukan išeiti. Galop po kelių dienų išėję pamatė, kad visa daržinė juodomis gyvatėmis aplipusi. Vienos dar buvo leisgyvės, kitos saulėkaitoje ir dervoje nusibaigusios. O tasai drąsuolis iš tiesų buvo laimingas ir galėjo daug gero padaryti. Nuo to laiko jis gyveno pertekęs, bet ir savo buvusių draugų neužmiršo.

Comments

comments