Vienas   karalius   siuntė   savo   stiprų   berną anan pasaulin išsiklausti, kada sulauks savo dukros, kuri jau ketveri metai ten išvežta.

Bernas ėjo pirmą dieną, užklupo vakaras, ir jis užsuko į vieną dvarą pernakvoti. Tačiau tame dvare nebuvo nė lašelio vandens: visi šaltiniai tenai tekėjo į kitą pusę — į požemius, o ne į viršų, kaip kitur. Dvaro žmonės prašė, kad bernas aname pasaulyje paklaustų, kiek dar laiko jie turės be vandens troškulį kęsti.

Gerai.

Antros dienos vakare užsuko į tokią vietą, kur ugnies nebuvo. Ir čia žmonės prašė sužinoti aname pasaulyje, kiek laiko dar turės be ugnies gyventi.

Gerai.

Trečią dieną priėjo didelę upę, už kurios jau anas pasaulis. Ant kranto sėdėjo keltininkas, ir jis paprašė:

— Klausyk, pasiteirauk ten nuėjęs, ar aš nė valandėlės negausiu atsikvėpti: visą amžių čia tūnau, kad bent trumpai mane kas pavaduotų.

Gerai.

Bernas persikėlė per upę, įžengė į aną pasaulį ir laimingai rado karalaitę, kurios ieškojo. Tuojau trumpai apsakė, ką kelyje matęs ir kaip čionai atėjęs. Toji sako:

— Gerai, gerai! Bet slėpkis tučtuojau į kampą, kad mano vyras grįžęs tavęs nepamatytų.

Bernas pasislėpė. Parėjus vyrui, karalaitė tuojau klausia:

— Vyreli, pokaičio užmigusi, sapnavau, kad keltininkas norįs pasilsėti. Kas dirbs jo vietoje?

— Tegul jis ryt ką per upę keldamas, pagal saulę apsuka laivę tris kartus ir sako: „Kilnok dabar jau tu su saule!” Jis pasidarys laisvas, o tasai keleivis turės jo vietoj likti!

— Ak taip! Bet aš dar sapnavau, kad vienoj vietoj žemėje ugnies nesą.

— Iš tikrųjų nėra. Bet jeigu kas galėtų į ąžuolo pūzrą kibirkštį įskelti, tai ugnies į valias turėtų.

— Ak taip! Ir dar sapnavau, kad viename dvare visi šaltiniai į kitą pusę, į žemę, teka.

— Taip ir yra. Bet jeigu keturiems bėriems arkliams surištų uodegas ir pagal saulę tris kartus aplink dvarą apvarytų, tai šaltinių vandenys imtų paskui juos plūsti ir tik į tą pusę tekėtų.

— Ak taip! Žinai, dar sapnavau, kad prieš ketverius metus čionai kokia karalaitė apsigyvenusi, ar ji galėtų pas tėvą grįžti?

— Galėtų. Jei aukso lėkštę neštų pagal saulę ir sidabro šaukštu vis joje ratą suktų pasauliui, tai prieitų vietą, kur upė kelio nepastoja, ir namo parsigautų.

Gerai. Bernas visa tai išgirdo. Kitą rytą jis patyliukais nuskubėjo pas keltininką ir sako:

— Jei tu mane atgalios perkertum, tai pamokyčiau, kaip išsivaduoti. O jei ne, abu čionai supūsim.

Šitai išgirdęs, keltininkas kelia jį per upę ir vis ragina:

— Na tai pasakyk, pasakyk gi!

Tačiau bernas nesako, kol iš laivės neišlipęs, kitaip pačiam tektų jo vietoje likti. Kiek nuo upės paėjęs, sako:

— Kelk ką nors per upę, suk laivę pagal saulę tris kartus ir sakyk: „Dabar tu mano vietoj kilnok su saule!” Šitaip išsivaduosi.

Bernas išskubėjo į žemės paviršių. Pakeliui dar įskėlė žmonėms ugnį, dvare vandenį išgavo, o paskui sidabriniu šaukštu ėmė sukti ratą aukso lėkštėje, pagal saulę ją nešdamas. Neilgai laukus karalaitė iš požemių viešpatijos parėjo namo. Karalius iš džiaugsmo ją už berno išleido.

Comments

comments