CARAITIS IVANAS IR PILKAS VILKAS

Kartą gyveno caras Berendejus. Jis turėjo tris sūnus, jauniausias buvo vardu Ivanas.

Ir dar turėjo caras puikų sodą; tame sode augo obelis su auksiniais obuoliais.

Kažkas įjunko į caro sodą, ėmė auksinius obuolius vogti. Carui pagailo savo sodo. Siunčia jis tenai sargybą. Bet jokios sargybos negali susekti vagies.
Caras nei valgo, nei geria, graužiasi. Sūnūs tėvą guodžia:
— Brangusis tėveli, neliūdėk, mes patys imsim saugoti sodą.
Vyresnysis sūnus sako:
— Šiandien mano eilė, eisiu saugoti sodo nuo vagies.
Išėjo vyresnysis sūnus. Nors ir vaikščiojo ligi išnaktų, nieko
nesusekė, atsigulė ant minkštos žolės ir užmigo. Rytą klausia jį caras:
— Na kaip, ar nepradžiuginsi manęs: nematei vagies?
— Ne, mielasai tėveli, visą naktį nemiegojau, akių nesumerkiau, o nieko nemačiau.
Antrą naktį išėjo saugoti vidutinysis sūnus ir taip pat pramiegojo visą naktį, o rytą pasakė, kad nematęs vagies.
Atėjo laikas jaunesniajam broliui saugoti. Nuėjo caraitis Ivanas tėvo sodo saugoti ir net atsisėsti bijo, ne tik atsigulti. Kai tik apima jį miegas, jis rasa nusiprausia, miegas ir dingsta nuo akių.
Praėjo pusė nakties, staiga pasidarė sode šviesu. Eina vis šviesyn ir šviesyn. Nušvito visas sodas. Mato jis — ant obels atsitūpė Žiburiuotasis paukštis ir lesa auksinius obuolius.
Caraitis Ivanas tylutėliai prisėlino prie obels ir nutvėrė paukštį už uodegos. Žiburiuotasis paukštis suspurdėjo ir nuskrido, jo rankose liko tik viena plunksna iš uodegos.
Rytą ateina caraitis Ivanas pas tėvą.
— Na kaip, brangusis mano Vania, ar nematei vagies?
— Brangus tėveli, sugauti nesugavau, tiktai susekiau, kas grobia mūsų sodą. Štai atminimą jums nuo vagies atnešiau. Tai Žiburiuotasis paukštis, tėveli.
Caras paėmė plunksną ir nuo to laiko ėmė gerti, valgyti ir nebeliūdėti. Bet vieną dieną jis ėmė ir susimąstė apie tą Žiburiuotąjį paukštį.
Pasišaukė jis sūnus ir sako:
— Brangieji mano vaikai, pasibalnotumėt eikliuosius žirgus, pajodinėtumėt po platųjį pasaulį, kitas šalis pamatytumėt, gal kur užtiktumėt ir Žiburiuotąjį paukštį.
Vaikai nusilenkė tėvui, pasibalnojo eikliuosius žirgus ir iškeliavo į tolimą kelionę: vyresnysis į vieną pusę, vidutinysis į antrą, o caraitis Ivanas į trečią pusę.
Ilgai jojo caraitis Ivanas. Buvo vasaros diena. Pavargo caraitis Ivanas, nulipo nuo žirgo, jį supančiojo ir pats atsigulė numigti.
Kiek jis ten miegojo, kiek nemiegojo, tik pabudo caraitis Ivanas, žiūri — žirgo nebėra. Nuėjo ieškoti, vaikščiojo vaikščiojo ir rado savo žirgo tiktai vienus apgraužtus kaulus.
Nuliūdo caraitis Ivanas: kaip leisies be žirgo į tokią tolybę?
„Na ką gi,— galvoja,— apsiėmiau — nieko nepadarysi.” Ir nuėjo pėsčias. Ėjo ėjo, baisiai pavargo. Atsisėdo ant minkštos žolės ir sėdi susigraužęs. Kur buvęs, kur nebuvęs atbėga prie jo pilkas vilkas:
— Ko sėdi, caraiti Ivanai, susigraužęs, ko galvą nuleidai?
— Kaip aš neliūdėsiu, pilkasis vilke! Likau be eiklaus žirgo.
— Tai aš, caraiti Ivanai, suėdžiau tavo žirgą… Gaila man
tavęs! Pasakyk, ko išjojai į kelionę ir kur keliauji?
— Išsiuntė mane tėvelis pajodinėti po platųjį pasaulį, Žiburiuotojo paukščio surasti.
— Oi oi, tu ant eiklaus savo žirgo ir per trejus metus ne
prijotum to Žiburiuotojo paukščio. Aš tik vienas žinau, kur jis yra. Tiek to jau — tavo žirgą suėdžiau, tai ir tarnausiu tau ištikimai: sėskis ant manęs, tik stipriau laikykis.
Atsisėdo caraitis Ivanas ant jo raitas, pilkasis vilkas ir nulėkė — mėlyni miškai pro akis mirga, ežerus uodega užšluoja. Taip jie lėkė lėkė ir prilėkė aukštą tvirtovę. Pilkasis vilkas sako:
— Klausyk manęs, caraiti Ivanai, įsidėk į galvą: lipk per sieną, nebijok: laikas patogus, visi sargybiniai miega. Pamatysi rūmuose langelį, ant langelio stovi auksinis narvelis, o narvelyje tupi Žiburiuotasis paukštis. Tu paukštį pasiimk, įsikišk į užantį, tik, žiūrėk,— nekliudyk narvelio!
Caraitis Ivanas perlipo per sieną, pamatė tuos rūmus — ant langelio bestovįs auksinis narvelis, o narvelyje Žiburiuotasis paukštis betupintis. Jis paėmė paukštį, įsidėjo užantin ir užsižiūrėjo į narvelį. Jo širdis užkaito: „Ak, koksai narvelis — auksinis, brangus! Kaip tokio nepaimsi?” — ir užmiršo, ką jam buvo liepęs vilkas. Vos tik palietė narvelį, pasklido garsas po tvirtovę: dūdos uždūdavo, būbnai užbūbnijo, sargai pabudo, sugavo caraitį Ivaną ir nuvedė pas carą Afroną.
Caras Afronas užsirūstino ir klausia:
— Kas tu toks esi, iš kur?
— Aš esu caro Berendejaus sūnus, caraitis Ivanas.
— Vai, kokia gėda! Caro sūnus ir eina vogti.
— O ką darysi, jeigu jūsų paukštis atlėkdavo ir mūsų sodą naikindavo.
— O tu būtum atėjęs pas mane, gražiai paprašęs, aš jį ir taip būčiau tau atidavęs iš pagarbos tavo tėvui carui Berendejui. O dabar po visus miestus paskleisiu apie jus negerą gandą… Na, gerai, jei padarysi man vieną darbą, tai aš tau dovanosiu. Tokioje ir tokioje karalystėje caras Kusmanas turi žirgą auksakartį. Atvesk jį man, tada atiduosiu tau Žiburiuotąjį paukštį su narveliu.
Nuliūdo caraitis Ivanas, eina pas pilkąjį vilką. O vilkas jam sako:
— Juk aš tau sakiau, nejudink narvelio! Kodėl neklausei mano įsakymo?
— Na, dovanok jau tu man, dovanok, pilkasis vilke.
— Taigi, dovanok… Gerai, sėskis ant manęs. Įsikinkei į vežimą, tai ir trauk.
Vėl nulėkė pilkasis vilkas su caraičiu Ivanu. Kiek jie ten lėkė, kiek ne, ir prilėkė tą tvirtovę, kur stovi žirgas auksakartis.
— Lipk, caraiti Ivanai, per sieną, sargybiniai miega, eik į arklidę, pasiimk žirgą, tik žiūrėk, neimk kamanų!
Caraitis Ivanas įlipo į tvirtovę, ten visi sargybiniai miega, įėjo į arklidę, pagavo žirgą auksakartį ir įsigeidė kamanų,— jos išdabintos auksu, brangiais akmenimis; jos kaip tik žirgui auksakarčiui ir pritinka.
Caraitis Ivanas prisilietė kamanų, pasklido garsas po visą tvirtovę: dūdos sudūdavo, būbnai užbūbnijo, sargybiniai pabudo, sugavo caraitį Ivaną ir nuvedė pas carą Kusmaną.
— Kas tu toks esi, iš kur?
— Aš caraitis Ivanas.
— Ė-ė, kokių kvailysčių ėmeisi — žirgo vogti! Taip daryti nė paprastas driskius nesutiktų. Na, gerai, caraiti Ivanai, dovanosiu tau, jeigu atliksi man vieną darbą. Caras Dalmatas turi dukterį Jeleną Gražiąją. Pagrobk ją, atvežk man, padovanosiu tau žirgą auksakartį su kamanomis.
Dar labiau nuliūdo caraitis Ivanas, nuėjo pas pilkąjį vilką.
— Sakiau aš tau, caraiti Ivanai, neliesk kamanų! Nepaklausei tu mano įsakymo.
— Na, dovanok jau tu man, dovanok, pilkasai vilke.
— Taigi, dovanok… Na, jau gerai, sėsk ant mano nugaros.
Vėl nulėkė pilkasis vilkas su caraičiu Ivanu. Atlekia jie pas carą Dalmatą. Jo tvirtovės sode vaikštinėja Jelena Gražioji su auklėmis, nešiotėmis. Pilkasis vilkas sako:
— Šį kartą aš tavęs neleisiu, pats eisiu. O tu keliauk atgal, aš tave greitai pasivysiu.
Caraitis Ivanas nuėjo atgal keliais vieškeliais, o pilkasis vilkas peršoko per sieną — ir į sodą. Atsitūpė už krūmo ir žiūri: išėjo Jelena Gražioji su savo auklėmis, nešiotėmis. Vaikščiojo vaikščiojo, ir, vos tik atsiliko nuo auklių ir nešiočių, pilkasis vilkas ją pagriebė, užsimetė ant nugaros ir leidosi bėgti.
Caraitis Ivanas eina keliais vieškeliais, staiga jį pasiveja pilkasis vilkas, ant jo sėdi Jelena Gražioji. Nudžiugo caraitis Ivanas, o pilkasis vilkas jam sako:
— Sėsk greičiau ant manęs, kad tik mūsų nesivytų.
Nudūmė pilkasis vilkas atgal su caraičiu Ivanu, su Jelena Gražiąja — mėlyni miškai pro akis mirga, ežerus, upes uodega užšluoja. Taip jie lėkė lėkė ir atlėkė pas carą Kusmaną. Pilkasis vilkas ir klausia:
— Ko, caraiti Ivanai, nutilai, nuliūdai?
— Ir kaip aš nebūsiu nuliūdęs, pilkasis vilke? Kaip aš galiu skirtis su tokia grožybe? Kaip aš galiu mainyti Jeleną Gražiąją į žirgą?
Atsakė pilkasis vilkas:
— Neišskirsiu aš tavęs su tokia grožybe — paslėpsim ją kur nors, o aš pasiversiu Jelena Gražiąja, tu ir vesk mane pas carą.
Jie paslėpė Jeleną Gražiąją miško trobelėje. Pilkasis vilkas persivertė per galvą ir tapo visai toks, kaip Jelena Gražioji. Nuvedė jį caraitis Ivanas pas carą Kusmaną. Caras apsidžiaugė, ėmė jam dėkoti:
— Dėkui tau, caraiti Ivanai, kad gavai man nuotaką. Imkis žirgą auksakartį su kamanomis.
Caraitis Ivanas sėdo ant to žirgo ir nujojo pasiimti Jelenos Gražiosios. Pasiėmė ją, užsisodino ant žirgo ir nujojo keliais vieškeliais.
O caras Kusmanas iškėlė vestuves, puotavo visą dieną iki vakaro, o kai atėjo metas gulti, jis nusivedė Jeleną Gražiąją į miegamąjį ir, vos tik atsigulė su ja į lovą, žiūri — vilko snukis vietoje jaunos žmonos! Caras iš baimės išvirto iš lovos, o vilkas pabėgo.
Pasiveja pilkasis vilkas caraitį Ivaną ir klausia:
— Apie ką taip susimąstei, caraiti Ivanai?
— Kaip aš nebūsiu susimąstęs? Gaila skirtis su tokia brangenybe — su žirgu auksakarčiu, gaila jį keisti į Žiburiuotąjį paukštį.
— Neliūdėk, aš tau padėsiu.
Nujoja jie pas carą Afroną. Vilkas ir sako:
— Šitą žirgą ir Jeleną Gražiąją tu paslėpk, o aš pasiversiu žirgu auksakarčiu, tu mane ir vesk pas carą Afroną.
Paslėpė jie Jeleną Gražiąją ir žirgą auksakartį miške. Pilkasis vilkas persivertė per galvą, pavirto žirgu auksakarčiu. Caraitis Ivanas nuvedė jį pas carą Afroną. Caras Afronas apsidžiaugė ir atidavė jam Žiburiuotąjį paukštį su auksiniu narveliu.
Caraitis Ivanas pėsčias grįžo į mišką, užsisodino Jeleną Gražiąją ant žirgo auksakarčio, pasiėmė auksinį narvelį su Žiburiuotuoju paukščiu ir nujojo keliais vieškeliais į gimtąją šalį.
O caras Afronas liepė atvesti jam dovanotąjį žirgą, ir vos tik ketino ant jo sėsti — žirgas pavirto pilkuoju vilku. Caras iš baimės, kur stovėjo, ten ir parkrito, o pilkasis vilkas šoko bėgti ir greitai pasivijo caraitį Ivaną.
— Dabar lik sveikas, aš toliau nebegaliu eiti.
Caraitis Ivanas nulipo nuo žirgo ir tris kartus nusilenkė iki žemės, pagarbiai atsidėkojo pilkajam vilkui. O tas sako:
— Ne amžiams atsisveikink su manim, aš tau dar būsiu reikalingas.
Caraitis Ivanas galvoja: „Kur tu čia man bebūsi reikalingas?
Visi mano norai išsipildė.” Sėdo ant žirgo ir vėl nujojo su Jelena Gražiąja, su Žiburiuotuoju paukščiu. Parjojo į savąjį kraštą ir sugalvojo pasilsėti. Turėjo jis su savim truputį duonos — užkando, šaltinio vandens atsigėrė ir prigulė pokaičio.
Vos tik caraitis Ivanas užmigo, atjoja jo broliai. Jodinėjo jie po kitas žemes, ieškojo Žiburiuotojo paukščio, grįžo tuščiomis rankomis.
Prijojo ir mato — caraičio Ivano viskas įsigyta. Tai jie ir susitarė:
Imkim ir užmuškim brolį, visas laimikis bus mūsų.
Kaip tarė, taip ir padarė — užmušė caraitį Ivaną. Sėdo ant žirgo auksakarčio, pasiėmė Žiburiuotąjį paukštį, pasisodino Jeleną Gražiąją ant žirgo ir jai pagrasino:
— Nieko namie nesakyk!
Guli caraitis Ivanas negyvas, ant jo varnai jau skraido. Kur buvęs, kur nebuvęs atbėgo pilkasis vilkas ir sučiupo varną su varniuku.
— Tu skrisk, varne, gyvybės ir mirties vandens. Jei parneši man gyvybės ir mirties vandens, tai atiduosiu tau varniuką.
Ką darys varnas — nuskrido, o vilkas turi jo varniuką. Kiek varnas skrido, kiek neskrido, parnešė gyvybės ir mirties vandens. Pilkasis vilkas apšlakstė mirties vandeniu caraičio Ivano žaizdas, žaizdos užgijo; apšlakstė jį gyvybės vandeniu — caraitis Ivanas atgijo.
— Oi, kaip saldžiai miegojau!..
— Saldžiai miegojai,— sako pilkasis vilkas.— Jei ne aš, visai nebūtum pabudęs. Tikrieji broliai tave užmušė ir visą tavo laimikį nusinešė. Lipk ant manęs kuo greičiau.
Šoko jie vytis ir pasivijo abudu brolius. Pilkasis vilkas juos sudraskė ir gabalus po laukus išmėtė.
Caraitis Ivanas nusilenkė pilkajam vilkui ir atsisveikino su juo amžinai.
Grįžo caraitis Ivanas namo su žirgu auksakarčiu, parnešė savo tėvui Žiburiuotąjį paukštį, o sau nuotaką, Jeleną Gražiąją.
Caras Berendejus apsidžiaugė, ėmė sūnų klausinėti.
Caraitis Ivanas papasakojo, kaip jam padėjo pilkasis vilkas viską gauti, kaip jį miegantį nužudė broliai ir kaip pilkasis vilkas juos sudraskė.
Paliūdėjo caras Berendejus ir greitai nusiramino. O caraitis Ivanas vedė Jeleną Gražiąją, ir ėmė jie laimingai gyventi, ir jokio vargo nematė.

Comments

comments

Gairės: , , ,