KANTRYBĖS AKMUO

Gal taip buvo, gal ir nebuvo, bet žmonės taip pasakoja. Tais laikais, kai dar kupranugariai žinias nešiojo, o blusos kir­pėjais tarnavo, vienas karalius turėjęs tris dukteris. Tikros gra­žuolės buvo. Trys pumpurai ant vienos šakelės. Kas jas matė — užkąsdavo žadą iš nustebimo. Grožio joms pavydėjo rožės, jų kalbos — lakštingalos. Tėvai bijojo blogos akies, saugojo jas, neleido iš rūmų, slėpė ir nuo žmonių, ir nuo saulės. Motina pabučiuoja, atiduoda tėvui, tėvas apkabina — atiduoda motinai. Taip augo jos, ant rankų nešiojamos, bučiuojamos, myluojamos.
O laikas ateina, o laikas nueina. Pačiai jaunėlei suėjo metai, užstojo antri; viduriniajai — aštuoneri. O vyriausioji irgi turėjo savo metus — penkiolika. Kiekvienam — savi metai, kiekvienam darbui — galva, kiekvienai galvai — savas sielvartas.
Vieną dieną ir padišacho galvą prislėgė sielvartas. Priešai at­žygiavo. Susodino jis savo mylimiausias motinai ant kelių, su­rinko narsius karius riestais kardais ir išjojo į karą. Jūs pa­klausite, kam žmonės lieja kraują? Bet juk ne viskas žmogaus valioje.
Senais laikais, kai dar kupranugariai nebuvo iškėlę savo galvų, o nykštukai dar nekariavo su žmonėmis, tarp dviejų ka­ralysčių buvo šulinys „Kruvinuoju šuliniu” vadinamas.
Kartą per septynerius metus iš septynių debesų pribirdavo į jį septynios lopetos juodžemio. Ir kai tik šulinys prisipildy­davo žemės, tą pačią dieną, tą pačią valandą kraujo pritvink­davo akys abiejų karalysčių žmonėms, pykčiu užsidegdavo jie vieni kitiems. Tikra bėda būdavo, jei šulinys prisipidydavo iki viršaus! Abi karalystės narsiausius džigitus siųsdavo į mūšį. O tada būdavo kariaujama ne patrankomis ir šautuvais kaip dabar, o eidavo su kardais vienas prieš vieną. Bet kirsdavo tik kartą, ne daugiau. Net jei nugalėtasis tardavo: „Jei tu esi džigitas, kirsk dar kartą!” — nugalėtojas jo neklausydavo. Tik pasakydavo: „Iš motinos gimstama tik vieną kartą”,— ir dau­giau kardo iš makščių nebetraukdavo.
Ir trukdavo tada mūšis septynias dienas iš eilės. Kam bū­davo lemta, tas mirdavo, o likę gyvi eidavo prie šulinio. Prisisemdavo, kiek tik galėdavo panešti, žemių; kas norėdavo kalno, susipildavo iš jų kalną, kas norėdavo sodo — pasisodin­davo sodą. Ir tada ateidavo pats Keloglanas. Žmonės sakydavo, kad jis šulinio dugne soras sėjas.
Toks būdavo karas, ir tokia būdavo taika.
Ir šį kartą atėjo laikas, kai šulinys prisipildė žemės, ir pra­sidėjo vaidai. Padišachas valdė savo karalystę, maloniai juo­kavo su viziriais ir ėjo žiūrėti džigitų varžybų, o po septynių dienų sugrįžo tamsesnis už debesį. Jo burnos net peiliu nebūtum pravėręs, negėrė jis nė gurkšnio vandens. Jis užsidarė savo rūmuose ir liūdėjo dieną ir naktį. Šiame kare jam taip nesisekė, taip nesisekei Kiekvieną dieną jis netekdavo septynių džigitų. Ir dar kokių džigitų, kokių džigitui Vienas už kitą kilminges-nis, tokie liemeningi, tokie aukšti, kad jiems ant pečių užsiko­ręs, kojom žemės nebūtum siekęs. Padišachas buvo manęs iš jų tarpo parinkti jaunikius savo dukterims. Ką dar pridūrus? Ketino išplėsti savo karalystę ir džiaugtis įpėdiniais. Bet tik tu pažiūrėk, kokias išdaigas krečia likimas! Sėdi padišachas pri­spaudęs rankas prie krūtinės, atsižadėjęs visų savo troškimų, piktas ant viso pasaulio. O ką jis daugiau darys? Jei jis būtų buvęs kaip visi žmonės, gal būtų ir pasakęs: „Tegu viskas eina savo keliu!” Bet jo visai kita prigimtis! Juk jis buvo padiša­chas, telkė tikratikius po savo vėliava. Ir mažučiai našlaičiai, ir žili seniai — visi žiūrėjo, ką šis pasakys. Vieni iš jo laukė malonių, kiti bausmių. Bet neatsirado vizirio, kuris jam paro­dytų vietą knygoje, kur parašyta, kad nereikia skųstis savo likimu!
Taip jau atsitiko. Ir padišachas nukabino nosį. Apie ką jau ką, net apie savo dukteris galvoti pamiršo…
O mėnesiai ir metai tuo tarpu ėjo ir ėjo. Trys merginos — trys pumpurai išsiskleidė. Rožėmis tapo: Baltoji rožė, Raudonoji rožė ir Auksaspalvė rožė! Vienos lūpos pienu kvepia, iš ant­rosios lūpų plaukia lakštingalos giesmė, o iš trečiosios lūpų me­dus teka…
Kartą padišacho dukros, turbūt šėtono sugundytos, susiėmė už rankų ir išėjo į sodą pasivaikščioti. Apsidairė aplinkui ir ką jos pamatė! Aromatai, gardūs gėlių kvapai ir paukščių gies­mės ir čiulbesys. Rožės garbino saulę, o saulė — susimylėjėlius.
Kaip viskas buvo? Kaip tat atsitiko? Jauniausioji duktė pa­žiūrėjo į akis viduriniajai, o vidurinioji pažvelgė į akis vy­riausiajai taip, tarsi anksčiau viena kitos nebūtų mačiusios arba lyg joms būtų reikėję ilgam išsiskirti.
Visos trys taip atsiduso, kad nuliūdo lakštingala. Jauniau­sioji nusiskynė baltą rožę.
— Aš irgi baltoji rožė,— tarė ji, nuleidusi galvą,— bet aš neturiu nei dyglių, nei šakelių…
Vidurinioji nusiskynė raudoną rožę ir sučiauškėjo:
— Aš pati esu raudonoji rožė, bet dar neturiu žalių lapelių, dar neturiu žiedų.
O pati vyriausioji nusiskynė auksaspalvę rožę:
— Aš esu auksaspalvė rožė, bet aš nemoku dainų, nemoku suokti lakštingalos balsu,— nuliūdusi verkė ji.
Tuo metu po medžiu sėdėjo sodininkas, klausėsi merginų šnekos ir žiūrėjo į jas. Jis buvo iš tų, kurie negręžė savo akių nuo šakelių ir jaunų daigų, o savo žodžių neslėpė nuo merginų ir jaunuolių.
Jis išėjo prieš merginas ir tarė joms:
— O jūs padišacho rožės, padišacho rožės! Kokia kalba aš turiu į jus prabilti? Koks vėjas jus čionai atpūtė? Garbė ala-chui, nė viena rožė karaliaus sode dar taip nežydėjo, kaip žydite jūs. Kuo aš galėčiau jums įsiteikti? Aš neturiu nei ska­numynų, jūsų lūpų vertų, nei medaus. Ak, teapanka likimas! Jis nepradžiugino paties padišacho, tai kaip jis mane pradžiu­gins? Bet mano laikas praėjo, o jūsų laikas atėjo, nors niekas nežino, kada jo laikas ateina, kada praeina. Jūsų tėvas užmiršo visą pasaulį. Ar jis pagalvoja apie jus? Jūsų motina sėdi liū­desio soste ir sielvartauja vien dėl padišacho. Ji pamiršo pa­puošalus, deimantus, perlus. Argi jūs jai dabar galvoje? O argi jaunutė mergaitė gali pati savo dalia pasirūpinti? Klausykite, nuotakos! Menku savo protu aš jums duosiu patarimą, o jūs, jei norite, paimkite jį baltomis ir švelniomis savo rankomis. O jei nenorite, neimkite.
— Tą dieną,— kalbėjo toliau sodininkas,— kai jūs gimėte, buvo pasodinti keli rožių kerai. Štai jūs matote tas rožes. Jos užaugo, žiūrėdamos į jus, o jūs pražydote, žiūrėdamos į jas. Ir jūsų ūgis sulig jomis, ir jūsų gymis. Tad nusiskinkite po žiedą nuo šių rožių kerų ir po vieną granato vaisių nuo šito štai medžio; paprašykite trijų auksinių padėklų iš Kilerčibašo. Ant auksinio padėklo padėkite po granatą, o šalia jo po rožę į savo veido spalvą. Padėklą su balta rože atiduokite baltai vergei baltomis drapanomis, padėklą su raudona rože — vergei, rausvaskruostei kaip obuolys ir raudonomis drapanomis, o pa­dėklą su auksaspalve rože — vergei su aukso spalvos plaukais ir aukso puošmenomis. Nusiųskite jas pas Juodąjį savo dėdę; viską padarykite taip, kaip aš liepiau. Daugiau nieko nepasakyšiu. Ką jums beatsakytų Juodasis dėdė, vis tiek viskas baigsis gerai.
Merginos išklausė patarimo ir nustebusios išplėtė akis. Pa­žiūrėjo viena į kitą ir pagalvojo: ,,Ar čia yra stebuklas, ar kerai, bet tai išmintingi žodžiai.” Ir nežinojo, ką turėtų atsakyti sodininkui, kuo jam atsidėkoti. Viena jam duoda savo žem­čiūgus, kita deimantus, trečioji visas savo brangenybes. Sodi­ninkas nusišypsojo.
— O padišacho rožės, padišacho rožės, ar jūs žinote, kad žmogaus mėsos niekas nevalgo ir iš jo odos drabužių nesiuva? Ko iš jo daugiau norėti, kaip tik saldžių žodžių? O aš nė tų neturiu! Tik šį bei tą, šiaip bei taip aš jums pasakiau. Šitie žemčiūgai, šitie deimantai tinka tik merginoms. Pasilikite juos sau. O kai ateis jūsų vestuvių diena, geru žodžiu mane pa­minėsite!
Po tų žodžių Auksinė mergina išblyško; Raudonoji mergina nuraudo; Sidabrinė mergina nualpo…
Visos trys skubiai kibo į darbą, paruošė padėklus. Aptaisė tris verges ir išsiuntė jas su padėklais pas Juodąjį dėdę. O tas pasakė:
— Pirma merginų, kurios turi tėvus, dėdės neina, o jeigu eina, tai pirma vergių,— ir prisiartino prie padišacho sosto.
Ir visi sustojo į eilę prieš tamsos ir liūdesio sostą. Ir visi bijojo ir drebėjo, galvodami: ,Kas mums klius nuo padišacho, keturiasdešimt peilių ar keturiasdešimt mulų?”
Tuo tarpu Juodasis dėdė pažiūrėjo į verges, tos pažiūrėjo į peilius, peiliai pažiūrėjo į granatus, granatai — į padišachą, o padišachas — į rožes. Žiūrėjo jis, žiūrėjo į rožes, ir staiga virš padišacho galvos sutvisko aušra, o kai įsižiebia aušra, argi ne-nušvinta viskas aplinkui? Ir tikrai, pasidarė taip šviesu, taip šviesu, kad padišachas atsipeikėjo. Jis pažino rožes ir pagal­vojo: „Baltoji rožė, raudonoji rožė ir auksaspalvė rožė! O, tai mano rožės! Jei pumpurai virto rožėmis, vadinasi, praėjo daug laiko. Juk negali trukti be galo net pati ilgiausia naktis. O kaip galėjo atsitikti, kad juodoji mano diena taip ilgai temdė man galvą’?”
Ar jūs supratote, kodėl buvo nusiųstos tos rožės ir granatai? Padišachas paklausė:
— Kad ir ką reikštų rožės, bet granatai, matyt, yra skirti ne širdžiai pasidžiaugti. Jie slepia kažkokią mįslę. Ar tik neke­tina mano dukterys eiti už vyrų? Vergės turi rankas, kad ga­lėtų laikyti padėklus, bet kur jos ims proto šiai mįslei įminti?
Dabar Juodasis dėdė parodė savo išmintį, laiku surado ką atsakyti:
— O mano padišache, ne man tai žinoti, o tau. Jei pumpu­ras išsprogo ir sužydo rožė, tai išsiskleidusį žiedą arba nuskina žmogaus ranka, arba nuneša vėjas. Ar ne metas tau pasirūpinti savo dukterimis? Šiuos žodžius tau sako Juodasis dėdė, bet įstatymas ir valdžia yra tavo, padišache.
Padišachas sušuko:
— Juodasis dėde, tai, ką iškentėjau aš, neiškęstų nė kalnai! Mūšyje netekau džigitų, panašių į aukštus kalnus. Už ko gi aš dabar leisiu savo dukteris? Kur jauni džigitai, kurie kautųsi su septyniomis karalystėmis ir savo krauju gintų mano kraują?
Juodasis dėdė tokius žodžius ištars, taip pasakys, kad visą karalystę išgarsins! Klausykite, kaip jis atsakė:
— O mano padišache, juk pasaulis nesilaiko vien šiais dži­gitais. Yra daug kitų svetimuose kraštuose. Akmuo, apie kurį negalvoji, nukrinta ant pakaušio. Tu, kol ne vėlu, pasirūpink įpėdiniais.
Į jo žodžius padišachas atsakė:
— Jei taip, tai šit mano sprendimas: pažiūrėsiu į merginų granatus ir sužinosiu jų norus, pamatysiu, ar joms atėjo laikas eiti už vyrų ir sukti lizdą.
Jis sudavė per trijų granatų viršūnes ir kiekvieną jų per­pjovė pusiau.
Ir ką jis pamatė? Kaip vyriausioji duktė sako geltonajai rožei: ,,Ar tu auksinė, ar aš auksinė?”; antroji — raudonajai: ,,Ar tu raudona, ar aš raudona?”, ir jauniausioji — baltajai: ,,Ar tu balta, ar aš balta?”
Pažiūrėjo padišachas į granatus ir pamatė kiekvienos savo dukters norus:
— Auksaspalvė mano duktė tyli, bet jos atsiųstas granatas sako: „Atėjo man laikas, jis jau ateina.” Raudonoji duktė tyli, bet jos atsiųstas granatas sako: „Aš jau pražydau, aš jau iš­skleidžiau žiedus.” Baltoji duktė tyli, bet jos atsiųstas granatas sako: „Aš dar pumpuras esu, bet tuoj būsiu žiedas.” Tik ala­chas viską žino, o mes jų neklausinėsime, pasiųsime joms tris strėles. Kai panorės, pasidarys iš savo plaukų temples lankui ir iššaus! Jei strėlė išlėks, tai ji daugiau nebegrįš. Tegu jos sėdasi ant žirgų. Kur strėlė nukris, prie durų arba prie židinio, ten ir eis nuotakomis. Likimas jų rankose. Jei išmelš laimę — tesidžiaugia, o jei vargą — teverkia, bet tenekeikia likimo. Te­gyvena savo vietoje, sakydamos: „Vyro namai — namai aikš-
tėje”, bet tenegrįžta atgal, sakydamos: „Tėvo namai — chano namai.”
Taip tarė padišachas ir, padėjęs ant kiekvieno auksinio pa­dėklo po sidabrinę strėlę, nusiuntė jas savo dukterims.
O merginos pasidarė iš savo plaukų temples lankams. Iš­šovė. Auksinės merginos strėlė pataikė į vyresniojo vizirio namus; Raudonosios merginos strėlė pataikė į jaunesniojo vizirio namus; o kurgi, paklausite, pataikė Sidabrinės merginos strėlė? Ji lėkė lėkė ir nukrito ant plikos Kafadago (Kafadagas (Kafdagis, Kafas, Afdagas) — turkų tautosakoje kalnai pasaulio krašte; už jų prasideda divų karalystė) viršukal­nės. Ką reikėjo daryti? Nors ji gavo savo strėlę, bet niekas juk neliepė; šauk tuojau pat. Kiek jai metų, koks dar jos pro­tas? Jos rožė balčių balčiausia, jos granatas kaip pienas! Ko­dėl ji negalėjo dar kiek pakentėti? Juk ne pasaulio pabaiga atėjo. Mat, kaip sakoma, už tai, ką padaro rankos, atkenčia sprandas. Taip ir ji iškentės, kas jai skirta.
Iškėlę raudoną vėliavą, Auksinę merginą išleido už vyriau­siojo vizirio sūnaus. Raudonąją merginą išleido už jaunesniojo vizirio sūnaus, būgnams dundant. Sidabrinei merginai niekas nekėlė nei raudonos vėliavos, nei būgnų mušė. Ji buvo paso­dinta ant lieso kuino ir išsiųsta tiesiai į Kafadagą.
Kodėl jūs neklausiate: o ką gi padovanojo savo dukterims motina? Ji padovanojo joms tris akmenis. Vyriausiajai dukte­riai— smaragdą, viduriniajai — rubiną, o jauniausiajai — Kant­rybės akmenį. Ir ką jai galėjai daugiau padovanoti? Vyriausioji ir vidurinioji džiaugiasi laime, o jauniausioji su nuleista galva ir Kantrybės akmeniu prie krūtinės ragina savo kuiną. Nė vieno žmogaus ji nesutiko sunkioje savo kelionėje, tik pats kelias jai prakalbėjo:
— Nekantrioji mergele, nekantrioji mergele! Ar vėjas pa­pūtė, ar riešutus nukrėtė, ko tu taip skubi? Jei tau negaila savęs, pagailėtum bent arklio. Pailsėk truputį!
Girdi tai Sidabrinė mergelė, tyli, ragina arklį… Lekia kaip vandens srautas nuo kalnų, kaip vėjas nuo kalvų, lekia, lekia, vis lekia… Nei kalnuose, nei laukuose, nei prie upės ji net paukščio nesutiko. Bet kalnai, upės, vandens srautai kartojo jai:

— Nekantrioji mergele, nekantrioji mergele! Argi tau padai svyla? Ar katilas ant ugnies verda? Ko tu taip skubi? Jei tau negaila savęs, pagailėk bent arklio, nusėsk nuo jo, pailsėk valandėlę.

Girdi jų šneką Sidabrinė mergelė, bet tyli; vėl ragina arklį. Nežiūri, naktis ar diena, nemato, ar tolimas kelias, ar nuvargo arklys, lekia, lekia, vis lekia. Ir šit pasiekė Kafadagą. Ką ji ten pamatė? 2emę, likusią nuo tvano laikų, kupstus bei akmenis, o pačiame vidury — sidabrinė strėlė.
Jos strėlė, jos laimė. Ir ji nulėkė ten, kur nieko nėra — nei sienų, nei stogo. Vieta lyg prie chodžos Nasredino kapo.
Sidabrinė mergelė pasilenkė prie strėlės ir užsigavo galvą į akmenį. Kaip jį pavadinti? Kantrybės akmuo. Stebuklingasis akmuo, nežinau. Tik žinau, kad, atsitrenkusi į akmenį, mergelė suprato, kas jai atsitiko. Tartum kas būtų ištraukęs strėlę iš žemės ir įsmeigęs jai į krūtinę. Nugėlė krūtinę, o iš širdies pasruvo kraujas. Ir ji nežinojo, ką daranti ir ką jai toliau daryti.
Paėmė savąjį Kantrybės akmenį ir pradėjo verkti:
— Ak Kantrybės akmenie, Kantrybės akmenėli! Nelaiminga mano širdis! Aš buvau karaliaus sodo rožė, viena iš trijų seserų. Kad būtų man jaunikis nors neturtingas džigitas, kad būtų man guolis nors po krūmu! O čia — karavanas pro šalį nepraeis ir paukštis nepraskris, nėra nei žmonių, nei piktųjų dvasių.
— Vienatvė skirta alachui ir dar šėtonui! Vargas man! Ką aš čia veiksiu viena? Kaip išgyvensiu? Kantrybės akmenie, Kantrybės akmenėli, kuris iš mudviejų kantresnis, tu ar aš?
Kantrybės akmuo ją išgirdo ir atsakė žmogaus balsu:
— Baltoji mergele, Sidabrine mergele! Mergele, šviesi kaip sniegas, tyra kaip vanduo! Tu kilmingesnė už mane, o aš kantresnis už tave. Tu buvai karaliaus sodo rožė, kodėl neišsiskleidei ant savo šakelės? Tu buvai viena iš trijų seserų, kodėl nepagailėjai savo galvos? Nei likimas, nei žmonės nekalti. Visos tavo nelaimės eina iš tavęs, iš tavo rankos!
Kodėl paskubėjo tavo ranka? Argi jau pasaulio pabaiga atėjo? O nekantrioji, nekantrioji! Tavo strėlė išskrido iš lanko! Tu pati ją paleidai, pati ir kentėk! Bet mergina turi keturiasdešimt balanų, užges viena, užsidegs kitą. Taigi pakentėk!
Sidabrinė mergelė suprato, kad pati užsinėrė sau kilpą. Ji puolė ant juodos žemės ir įkniaubė į ją rausvą savo veidą: „Vadinasi, žmogus pats kala savo likimą ir pats gali jį sugriauti! Ką aš padariau? Ką aš padariau?”
Taip jinai verkė. Paskui apsikabino arklio kaklą.
— Mano arkleli, mano arkleli, vargše mano arkleli! Kas teko mano daliai, tenetenka tavajai. Bėk, gelbėkis. Aš ant šito kalno arba išmoksiu kantrybės, arba sulauksiu, kas man skirta. Juk blogiau už mirtį nieko negali būti.
Taip pasakiusi, ji atrišo arklį ir jį paleido. Ir nulėkė žirgas, čia sužvengia, čia kanopomis žemę kasa. Pabėga, ir sugrįžta. Sugrįžta ir vėl bėga. Taip jis bėgiojo, kol iš akių išnyko.
Sidabrinė mergelė stovi ir lydi jį žvilgsniu. Jos akys kupinos ašarų. Šitos akys mato debesis — ir atslenka debesys, mato lietų — ir pasipila jis. O, ko niekas nepagaili, argi nepagailės pats perkūnas? Pagailėti pagailės, bet nepalengvins skausmo, neišblaškys vargo! Tik lietus permerks žmogų.
Sidabrinė mergelė ieško, kur prisiglausti iki sutemstant nakčiai, bėga šen, bėga ten. Kaip jūs manote, ką ji staiga pamatė? Slaptas, nepastebimas duris! Vadinasi, čia ne taip viskas paprasta!
Tartum vanduo būtų atgaivinęs jai širdį. „Atsiras ir tas, kas visa tai padarė!” — pagalvojo ji. Skubiai įbėgo pro jas, o viduj tartum ir netamsu, ir nešviesu. Kažkokia keista vieta! žiūri ji dešinėn, žiūri kairėn. Staiga pamato židinį: nei pelenų nėra, nei šluotelės — vieni tik vorai. Ant židinio stovi žvakė, šalia skiltuvas ir titnagas. „Jau čia tikriausiai ko nors esama, kas ugnį skelia, krosnį kūrena”,— nusprendė mergina.
Taip tai taip, bet laukia ji dieną, laukia penkias dienas; žiūri — niekas neįeina, niekas neišeina. Niekas jcs neklausinėja, niekas jos neieško.
Ką gi, matyt, toks jau jos likimas, ką čia bepaveiksi? Emė degti žvakę, tegu sau, kaip ir jos vargas, dega. 2ibina ją vieną naktį, žibina antrą; dega žvakė, ir ji dega, žvakė tirpsta, ir ji tirpsta; nei žvakė nesibaigia, nei jos vargas nesibaigia.
Praeina naktis, rytas išaušta; baigiasi rytas, vakaras sutemsta. Ir po kelių dienų ir naktų ji pajuto tokį alkį, kad užmiršo sielvartą ir liūdesį.
Nagi išeikim ir pasidairykim po kalnus. Pamato mergelė paukštį — sumedžioja, randa žolę — nusirauna! Taip išaušo vienas rytas ir išaušo kiti rytai. Kartą ji išėjo medžioklėn. Ir kiek bevaikščiojo, kiek beieškojo, tą dieną nepaganė nei savo pilvo, nei savo nosies; ir jos akys nieko nepamatė, ir ausys nieko neišgirdo!
Sidabrinė mergelė nežinojo, ką jai daryti, ko griebtis.
Išsitraukė iš ančio Kantrybės akmenį ir pradėjo jam rypuoti savo vargą:

— O Kantrybės akmenie, o Kantrybės akmenėli! Pražuvo mano galveiė. Buvo metas, kada tai, ką aš valgiau, buvo priešaky manęs, o tai, ko nevalgiau, užpakaly manęs. Aš turėjau visko su kaupu, būtų užtekę pasotinti keturiasdešimt našlaičių, ke­turiasdešimt pavargėlių. O šiandien dėl kąsnelio valgio ir gurkš­nelio vandens daužau galvą į akmenį. Tad pasakyk man, Kant­rybės akmenie, Kantrybės akmenėli: ar tu kantresnis? Ar aš kantresnė?
Kantrybės akmuo vėl prabilo:
— Baltoji mergele, Sidabrine mergele, šviesi kaip sniegas mergele, tyra kaip vanduo mergele! Tu buvai turtinga. Kurgi dabar tavo turtai? Tu buvai įmitusi, o kame dabar tavo siela laikosi? Nekalti nei kalnai, nei kalvos, dėl visa ko tu pati kalta, tavo kojos! Jei jos nebūtų taip skubėjusios! Argi pasaulio pabaiga atėjo? O nekantrioji, nekantrioji! Eik, neskubėk, tada atrasi, ko tau reikia. Bet valgysi ne tai, ko norėsi, o tai, ką rasi. Ligi vakaro dar toli. Tad pakentėk, pakentėk!
Ir mergina dabar užuodė kmynų kvapą ir išgirdo klykiant fazaną. Ak, koks buvo tas kvapas! O klyksmas! Tikra daina! Sidabrinė mergelė užmiršo alkį, užmiršo sielvartą. Bet užtat ją apėmė toks troškulys, toks troškulys! Ji degė kaip Keremo miežių laukas. O ant kalno nebuvo nei vandens, nei upelio. Ką daryti? Ji ėmė gerti kmynų kvapą, gerti fazano klyksmą.
Ir susisuko jai galva, ir ji griuvo žemėn. Gal valanda praėjo, gal kelios dienos prabėgo, nežinau. Atsipeikėjusi ji pamatė ant akmens stovintį auksinį fazaną, o jo snape kuokštelį kmynų. Si­dabrinė mergelė pažiūrėjo į auksinį fazaną, o tas į ją. Kmynai nežiūrėjo nei į fazaną, nei į mergelę, o tik gardžiai kvepėjo. Sidabrinė mergelė tarė:
— Šiandien aš nemedžiojau, nerinkau žolelių. Matyt, tas, kas sutvėrė dangų ir žemę, man atsiuntė paukštienos ir žalu­mynų. Bet argi aš dėl kąsnelio mėsos kėsinsiuos į nekaltą paukštį, paliesiu tuos kvapnius lapus? Jei alachas nori atsiųsti valgio, tai tegu atsiunčia ko kito.
Ir ji taip susijaudino, kad uždainavo:
Oi ir kam tarp akmenų, paukšti, užgiedojai?
Gelia širdužėlę man, vos laikaus ant kojų.
Kur man, vargšei, pasidėt, ko aš bepaklausiu?
Nežinau, kieno esu nuotaka brangiausia.
Rankos tiesias į tave, į kalnų fazaną,
Bet nepinsiu tau raizgų, mielas paukšti mano.
Zolę tu nešies, o čia — vien tik akmenynai…
Aš tavos giesmės klausaus, gardžiai kvepia kmynai.

Nutilo Sidabrinė mergelė, ir tada užgiedojo auksinis fazanas. Gieda, čiulba. O apie ką gieda? Ogi savąja kalba porina ir įkalbinėja. Sidabrinė mergelė jo nesuprato, bet ar galėtum pa­sakyti, kad fazanas nesuprato mergelės kalbos? Jei nebūtų supratęs, tai argi būtų taip ilgai giedojęs? Giedojo fazanas, gie­dojo — ir priėjo prie Sidabrinės mergelės.
Ji norėjo sugriebti paukštį, bet tuoj pat atsiminė, ką jai sakė Kantrybės akmuo.
„Pasigailėk manęs, ranka, nepajklusnioji mano ranka, ne­skubėk, manoji ranka. Per tave aš netekau tėvo namų, tad ne­atimk man dabar fazano ir kmynų”,— pagalvojo ji.
Mergelė ėmė maldauti ir prašyti:
— Sakoma, kad vyriškis, didumo sulig gaidžiu, kluone turi sau vietą. Aš likau be namų ir be vyro. Tad padaryk, alache, šitą paukštį nuoširdžiu mano draugu. Aš negirdžiu žmonių kal­bos, tai tegu bent skamba paukščių giesmė.
Sutemo vakaras, bet Sidabrinė mergelė vis tiek nieko ne­matė, nieko nesutiko. Tarusi sau: „Visagalis alachas duos man ir vyrą, ir židinį”,— ji leidosi kelionėn. O aplinkui tamsu. Si­dabrinei mergelei baisu. Paeina kelis žingsnius, atsisuka ir žiūri į fazaną, paeina dar truputį, vėl atsigręžia. Ir staiga ji pamatė, kad auksinis fazanas pradėjo suktis vienoje vietoje. Sukasi kaip likimo ratas. Vis didėja ir didėja… Ir staiga fazanas nusimetė plunksnas ir pavirto jaunu džigitu.
Pamatė tai Sidabrinė mergelė ir tapo metais vyresnė. Jei kiekvieneri metai — naujos pinklės, tai kiekvienos pinklės — nauja baimė žmogui. Vos pasibaigia viena baimė, o jos vieton ateina kita ir ima graužti širdį.
Sidabrinė mergelė paklausė:
— Kas tu esi, žmogus ar piktoji dvasia? Sakyk, kuo tu vardu?
O tas atsakė:
— O nepažįstamoji mergele, nepažįstamoji mergele, kol kas manęs mieko neklausinėk. Dabar aš tau nieko nepasakysiu. Visi mane vadina Kodžabėjumi. Kol buvau fazanas, aš negalė­jau skraidyti. Tave pamatęs, aš negalėjau pabėgti. Kai tu mane pašaukei, aš negalėjau ištiesti sparnų. Sakyk, ar galės tapti nuoširdžiu tavo draugu toks nelaimingas paukštis?
Sidabrinė mergelė dar vieneriais metais paseno. Jei kiek­vieneri metai mums neša naują baimę, tai ar kiekviena baimė nedidina atsargumo? Baimė įsismelkė jai į širdį, ir joje kilo tūkstančiai abejonių.
Sidabrinė mergelė neramia širdimi sako:
— O nepažįstamas jaunuoli, nepažįstamas jaunuoli! Jei tu save vadini nelaimingu paukščiu, tai kaip aš turėčiau save va­dinti? Aš lyg lauko akmuo. Virš galvos dangus, bet žemėje nieko neturiu. Nei tau tinkamų žalumynų, nei uogų. Kam kla­joti po šiuos kraštus pusiau alkanam, pusiau sočiam, ar tau nebūtų geriau vėl pavirsti fazanu, ištiesti sparnus, nuskristi?
Taip kalbėjo Sidabrinė mergelė. O jai akis spigino džigito grožis, ir jos nejučiom merkėsi. Kodžabėjus nušluostė savo ran­komis jai ašaras, pakėlė jos galvą.
Ir ką ji pamatė? Priešais ją stovėjo krištolo rūmai ligi
dangaus.
Žiūri Sidabrinė mergelė ir netiki savo akimis, girdi Sidabrinė mergelė ir netiki savo ausimis, galvoja ir netiki savo protu; ir staiga ji paseno iškart trejais metais. Jei kiekvieneri metai di­dina atsargumą, tai kiekvienas atsargumas — ar ne abejonės kir­minas? Ir šit trys kirminai ėmė ją graužt iš trijų pusių.
„Šis džigitas — kaip visi džigitai, bet kaip man sužinoti, ar esi perė ar piktoji dvasia? Šitie rūmai — kaip visi rūmai, bet ar čia ne burtai, ne akių vylius? Kaip likimo man lemta — ar ateis diena, kada būsiu sultone šįuose rūmuose ir šio jaunuolio širdies valdovė, ar tik klajosiu kaip per miegą sapnų pasaulyje?
Jei aš pažinčiau pati save, tai žinočiau viską… Mano rankos liečia šį jaunuolį, bet gal čia tik apgaulė? Mano akys mato rū­mus, bet gal čia tik migla… Paika širdis trokšta daug, bet visa tai neįvykdoma. O alache, parodyk man mano kelią, leisk man save pažinti, visa kita bus lengva!”
Taip nutarusi, Sidabrinė mergelė pasuko į rūmus, priėjo ligi durų. Kodžabėjus tarė:
— Atsidarykite, durys, atsidarykite!
Durys atsilapojo. Juodu perlipo sidabrinį slenkstį. Sidabrinė mergelė subruzdo.
— Užsidarykite, durys, užsidarykite! — tarė ji, ir durys už­sidarė.
Jie įėjo į sodą, bet tamsoje negalėjo matyti vienas kito akių, surasti takelio. Sidabrinė mergelė jautė, kad aplinkui viskas miega: miega medžiai, miega jų šakos, miega ant šakų paukš­čiai. Baseinas, taip pat seniai nugrimzdęs į miegą, sapnuoja žalius sapnus… Staiga pasirodė sodininkas. Kiekvienoje rankoje jis laikė po šakelę. Tylėdamas juos pasveikino. Vįeną šakelę atidavė Sidabrinei mergelei, kitą —Kodžabėjui ir staiga dingo tamsoje.
Sidabrinė mergelė pakraipė šakelę rankoje, ir atsitiko ne­matytas daiktas. Rožė pamatė rožę. Lapai, išvydę perlinius jos dantis, pradėjo tyliai tyliai šlamėti, pumpurai, pamatę jos lū­pas, pradėjo skleistis. Šakelė Kodžabėjaus rankose, pamačiusi kitą šakelę, pradėjo linguoti ir virpėti. Jos pumpurai pavirto lakštingalomis ir pTagydo. Ant Sidabrinės mergelės šakelės iš­siskleidė rožių žiedai, o ant Kodžabėjaus šakelės sučiulbo lakš­tingalos.
Argi, visa tai išvydęs ir išgirdęs, sodas galėjo miegoti? Ša­kos atgijo, pradėjo linkti iki žemės, rožės ėmė šlovinti dieną, lakštingalos — įsimylėjėlius.
Nustebo Sidabrinė mergelė ir jau buvo bepalinkstanti prie Kodžabėjaus, tik staiga, garbė alachui, jai lužantyje Įprabilo Kantrybės akmuo:
— Nekantrioji mergele, nekantrioji! Tau kad tiktai vyrą! Jei įmanytum, įsikartum į slyvos medį, jei kas tau pasakytų, kad čia tavo pažadėtasis; pakentėk, dar pakentėk!
Sidabrinė mergelė paraudo nuo tų žodžių, tarusi sau: „Betgi ne!” — pakilo keturiasdešimčia pakopų. Apsidairė ir mato: prieš ją ištaisyta, išpuošta menė. Iš jos eina keturiasdešim durų. Du­ryse po keturiasdešimt raktų ir po keturiasdešimt žvakių prie slenksčių. Žvakės dega skaisčia šviesa, ant kiekvienos jų pus­mėnulis, jis be perstojo sukasi. Sunku žmogaus protui suvokti stebuklus! Sidabrinė mergelė jau buvo benorinti paklausti Ko-džabėjų, bet Kantrybės akmuo šnibžtelėjo:
— Pakentėk, dar pakentėk!
Paniuro Sidabrinė mergelė. Nė žodžio netarusi, ji su Kodža-bėjumi priėjo prie kolonos vidury salės. Sidabrinė mergelė at­sisėdo po ja ant akmens, o jis ant kito. Kai tik jie susėdo, pasigirdo keturiasdešimties stygų muzika, užgrojo nematomi mu­zikantai. Jie taip liūdnai grojo, kad nutilo net lakštingalos.
Sidabrinė mergelė žado neteko.
Tada Kodžabėjus nutildė muziką ir tarė:
— O nepažįstamoji mergele, nepažįstamoji mergele, šitie rū­mai vadinami Širdies rūmais. Šitos salės — Gerųjų papročių sa­lėmis! Po šia kolona atsiveria dvi širdys viena kitai taip pat, kaip jos atsiveria dangui. Suprantama, nėra veikalo, kuris ne­suktų galvos, nėra akmens, kuris neužgautų žmogui kojos. Išdek širdį, išsipasakok man, kas teko tavo daliai. Sidabrinė mergelė papasakojo viską apie karaliaus sodo ro­žes, ir kaip jos, trys seserys, paleido savo strėles, ir apie tai, kaip ji kankinosi. Paskui paklausė:
— Ar tu dabar verksi, ar juoksies iš mano likimo?
Bet Kodžabėjaus akys neapsiašarojo, lūpos nenusišypsojo.1 Tarsi nenorom jis atsakė:
— O neprotingoji, o nekantrioji mergele! Jei aš galėčiau verkti, apsiverkčiau, jei galėčiau juoktis, juokčiausi. Bet aš ne­galiu nei verkti, nei juoktis. Nesistebėk. Aš esu iš tos šalies, kuri išgarsėjusi savo džigitais. Mano ūgis kaip divo, mano kilmė iš burtininkų. Šiandien aš esu auksinis fazanas, rytoj gal būsiu dėmėtasis elnias. Bet užtat aš negaliu, kaip visi žmonės, nei verkti mirusiųjų, nei šypsotis gyviesiems. Aš nepamenu, ką man kalbėdavo motina, bet mano tėvas sakydavo: „Tai ir yra gy­venimo saldybė!” — ir pridurdavo: „Mano sūnau, į mūsų gi­minės kraują aš įliejau džinų kraujo, o tu susiieškok žmogaus širdį.” Taigi, jei tu mane išmokysi juoktis ir verkti, aš tave išmokysiu paslapčių. Jei mes sugebėsim sujungti mūsų giminę, išgyvensime krištolo rūmuose iki pat mirties.
Ir abu vienas kitam prisiekė ir davė įžadus. Bet ko tik pa­saulyje nebūna! Tiesą sakant, abu nelabai sugebėjo vaduotis duotu žodžiu. Sidabrinė mergelė, užmiršusi juoktis, mokėjo tik verkti. O Kodžabėjus užmiršo paslapčių raktą ir negalėjo pa­sakyti: „Vanduo iš katilo išgaruoja, o paslaptis nedingsta.”
Bet tegu praeina ši naktis, pažiūrėsim, ką atneš ateinantis rytas.
Sidabrinė mergelė pabudo ir mato: nėra nei rūmų, nei menių, vis ta pati plika viršukalnė. Ji negali suprasti, kas atsitiko, ji pasijuto kaip avelė prieš baisų likimą. Ji. čia užmerkia akis, čia vėl lieja ašaras:
— Sakoma, kad alkana višta sapnuoja grūdus. Jei aš dyku­moje per sapną pamačiau rūmus, didžiulius kaip minaretas, tai vargas man, vargas man!
Bet juk diena ne ilgesnė už miežio grūdą. Atėjo vakaras, ir ji jau nebejautė baimės, o kai nusileido saulė ir patamsėjo van­denys, pasirodė Kodžabėjus. Abi širdys vėl surado viena antrą. Iškilo krištolo rūmai su keturiasdešimčia. laiptų, su keturiasde-šimčia menių ir keturiasdešimčia žvakių. Vėl soduose sučiulbo lakštingalos, o menėse muzikantai garbstė jaunuosius. Kas naktį Sidabrinė mergelė nakvodavo vis kitose menėse. Iš salės „Už
32
tai, ką matei, neprašyk iš akių atpildo” ji perėjo į salę „Nesi­klausyk visko, ką girdi”, o iš jos į menę „Neprikaišiok žmogui dėl kiekvienos jo ydos”. Ten išsimiegojusi, ji atsidūrė menėse „Neniekink nė vieno gero darbo” ir „Paslaptis — kantrybė”. Per keturiasdešimt naktų ji dar nakvojo menėse „Švelni kalba” ir „Malonus veidas”.
Taip ji perprato kiekvienos jų papročius.
O Kodžabėjus keitė savo pavidalą. Pasiversdavo arba į ku­rapką, arba į elnią, arba į lakštingalą, arba į balandį, arba į gulbę. Paskui, pasislėpęs už akmens, žiūrėdavo, kaip graudžiai verkia Sidabrinė mergelė, ir klausydavosi liepsningų jos kal­bų. Ir po keturiasdešimties dienų pradėjo ašaroti ir jo akys.
Keturiasdešimt pirmą dieną Sidabrinė mergelė pabudo ir mato, kad kaip visada Kodžabėjaus nėra šalia jos; vietoj rū­mų — dykvietė. Bet Kodžabėjus nebuvo nuėjęs prie upės. Jis guli ir miega toje pat dykvietėje. Mato tat Sidabrinė mergelė, netveria iš džiaugsmo. Bet nedrįsta jo budinti. O šis miega ir miega iki priešpiečių.
Kol Kodžabėjus miegojo, Sidabrinė mergelė išgirdo žings­nius. „Kas galėtų atsirasti čia, šiuose kraštuose, kur nei paukš­tis nepraskrenda, nei karavanas nepraeina?”
Pagalvojo, pažiūrėjo ir pamatė Keloglaną. Basas, pėsčias jis eina tiesiai prie jos. Sidabrinę mergelę apėmė baimė. Priėjo ir pabudino Kodžabėjų.
Tas jai tarė:
— O baltoji mergele, Sidabrine mergele, mergele, kurios gymis ir papročiai panašūs į manuosius! Ko tu bijai? Mano sparnai manojoj rankoj, mano jėga manyje! Aš pasiversiu į balandį ir tave saugosiu. Prieis Keloglanas ir ims tave kalbinti. O tu visus atsakymus pamatysi mano akyse ir jam atsakysi.
Priėjo Keloglanas. Iš pradžių pastovėjo pagarbiai, sukry­žiavęs rankas. Paskui, nulenkęs galvą, pradėjo kalbėti:.
— Baltoji sultone, Sidabrine sultone! Mūsų šalyje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų tave užmiršęs, ir teapanka likimo akys — tokį didelį akmenį jis metė į tave. Tavo seserys jau vaikus augina. Vienos — auksaplaukis sūnus, kitos — šviesia­plaukė duktė. Pamatė tat tavo motina, užmiršo savo deimantus ir žemčiūgus. Tėvas išsivadavo iš sielvarto ir liūdesio. Dabar ten šventė, linksmybės, pats likimas džiaugiasi. O dar buvo pagar­sinta, kad tas, kas atves į šventę mergaites, kurias nusinešė srautas be lietaus, gaus tiek aukso, kiek pats sveria. Bet argi kas turi tokią širdį ir tokias rankas? Nė vienas tikratikis neiš­ėjo priekin ir nepasakė: „Aš eisiu.” Tada susirinko seniausi seniai ir man tarė: „Keloglanai, apie tave eina garsas, esą prieš tave traukiasi keliai, skiriasi kalnai. Ne tik kad iš Kafadago, bet ir iš kupranugario ausies tu gali mergelę parvesti.” Ir šit aš atėjau tavęs.
Sidabrinė mergelė klausosi ir netiki. Vogčiomis žiūri į ba­landį, jam į akis. Iš jų viską supratusi, ji pasakė Keloglanui:
— Keloglanai, tenejaučia nuovargio tavo kojos, nuėjusios dėl manęs tokį kelią. Teišgyvena ilgą amžių mano seserų vaikai. Bet su kuo gi aš pasirodysiu — neturiu ant rankų nei auksa­plaukio sūnaus, nei šviesiaplaukės dukters. O mano sužadėtinis, mano vyras — tai jis yra pirklys. Kas žino, kuriuose kraštuose jis dabar klajoja? Kokiuose kalnuose, kokiose jūrose? Cia dabar man belikęs vienintelis džiaugsmas, vienintelis širdies troški­mas— štai šitas balandis! Jis vienintelė mano paguoda šiuose nykiuose kalnuose. Aš eisiu su tavimi, bet ar būsiu priimta su šiuo balandžiu, su šiais drabužiais?
Jei Sidabrinė mergelė balandžio žodžius išskaitė iš jo akių, tai Sidabrinės mergelės mintis Keloglanas išskaitė iš jos žodžių.
— O tu, juodojo likimo nuskriaustoji, ar tu manai, kad žmo­nėms reikalingi turtai, trys avinai ir penkios ožkos? Teisybė, tavo seserims burnų neužkiši nė keturiasdešimčia aršinų šilko. Bet jos tekalba sau, ką nori, gėda krinta ant kalbančiojo galvos.
Pamačiusi, kad nenuginčys Keloglano, Sidabrinė mergelė, pri­spaudusi prie krūtinės balandį, leidosi kelionėn. Ejo ji, ėjo, kalnais ėjo, lygumomis. Baigiasi diena — kelias nesibaigia.
Pažiūrėjo balandis, mostelėjo sparnais, ir už keturiasdešimt žingsnių pasirodė raitelis žaliu kaptonu. Akies mirksniu jis juos nulakino į rūmus. O pats bematant išnyko.
Jie įėjo į rūmus. Keloglanas pirma, o paskui jį Sidabrinė mergelė su balandžiu Kodžabėjumi prie krūtinės.
Motina pažiūrėjo — dukters drabužiai užlopyti keturiasdešim­čia lopų, visa ji nuplyšusi, vieni skarmalai. Seserys pažiūrėjo — pajuodo ji, parėjo tuščiomis rankomis, nei dovanos, nei lauktu­vių. Joms pasidarė gėda prieš savo vyrus, ir jos įsižeidė.
Bet Sidabrinė mergelė pažvelgė į akis balandžiui ir įgijo kantrybės. Ji neparodė savo sumišimo, nepuolė bučiuoti joms rankų ir drabužių krašto.
Tada į priekį išėjo Keloglanas. Užmerkęs akis, išdrožė tokią kalbą:
— Jei ši mergina gyvena ant Kafadago, tai čia dar jokios gėdos nėra, juk ir jums įdomu nosį ten kyštelėti. Nenorite pa­sukti galvos ir pažiūrėti, kas stovi prieš jus? Ją atlakino raitelis žaliu kaptonu. Kai iš Indijos sugrįš jos vyras, visų pirklių pirk­lys, pamatysite, ji išsipuoš tokiais drabužiais ir prisisegs bran­genybes, kokių dar nematėte. Bet tuo tarpu, šiandien, jos ran­kos tuščios.
Taip kalbėjo Keloglanas, ir jo žodžiai galėjo suminkštinti akmenį, bet negalėjo perkalbėti seserų.
Tą naktį Sidabrinė’ mergelė ir Kodžabėjus nakvojo vištidėje. Kada dvi širdys susivienija, tvartelis pavirsta rūmais, taip pat ir vištidė.
Užmigdamas Kodžabėjus pasakė:
— Padišacho dukra, padišacho dukra, aš nenorėčiau, kad tu čia nakvotum. Aš galėčiau šiame kieme pastatyti naujus rū­mus, galėčiau ištiesęs sparnus tave nunešti į tėvynę, į mūsų lizdą. Bet aš noriu pamokyti tavo seseris.
Ir Sidabrinei mergelei jis pasakė, kad pirmą šventės dieną jis pasirodysiąs aikštėje kaip raitelis su baltu kaptonu.
— Aš įtikiu tau paslaptį, o tu niekam nepasakok.
Išaušo rytas. Sudundėjo būgnai, aikštė buvo išpuošta, ir ėmė rinktis žmonės. Ir suplaukė tokia daugybė žmonių, tokia dau­gybė, kad nebuvo vietos nė adatai nukristi. Visi dvariškiai, pradedant padišacho dukterimis ir baigiant vergėmis, žiūrėjo pro langus. Seserys, kurios dar labiau pasikėlė į puikybę, tarė:
— Juk tai mes išvadavome nekantruolę iš Kafadago. Tegu jau,N išleiskime ir ją iš vištidės. Teateina, tepasižiūri raitelių ir medžiotojų varžybų. Težiūri ir teplyšta jai širdis.
Sidabrinė mergelė atėjo, baikščiai atsistojo prie lango. Šven­tė prasidėjo.
Pirmasis išjojo Auksaplaukės sultonės vyras, vyresniojo vizirio sūnus. Po jo sekė Raudonosios sultonės vyras, jaunesniojo vizirio sūnus… O toliau jojo visi, kas pasikliovė savo žirgu. Tą dieną varžovai nemėtė iečių ir nešaudė iš lankų. Buvo tik ark­lių lenktynės. Staiga pasirodė raitelis, visas nuo galvos iki ko­jų apsidaręs baltai. Jo arklys buvo baltesnis už sniegą, švieses­nis už sidabrą. Jis keturis kartus lyg vėjas apskriejo aikštę, čia stabtelėdamas, čia lėkdamas kaip su sparnais. Paskui, apibėres minią rožėmis, išnyko. Visi iš nustebimo išsižiojo, ypačiai sė­dėjusieji rūmuose,— jie prikando liežuvius ir nė žodžio negalėjo ištarti. Taip praėjo pirmoji diena.
Antrąją dieną aikštė vėl buvo išpuošta, dundėjo būgnai. Vėl susirinko žmonės. Tą dieną pasirodė raitelis, visas apsidaręs auk­su, raitas ant auksinio žirgo. Jo žirgas nenustygsta; ir neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs su juo varžytis. O jis laukia at­sakymo į pirmąjį iššūkį, laukia į antrąjį, o tretįjį kartą, pasukęs savo žirgą dešinėn, prijojo prie Auksinęs sultonės vyro, vy­resniojo vizirio sūnaus. Taręs: „Priimk, džigite, tai tavo liki­mas”—kirto jam į dešinįjį šoną. Bet neužmušė jo. Po to dingo, pakėlęs debesį dulkių ir smėlio. 2monės beįstengė tik aiktelėti.
Auksinė sultone, tai pamačiusi, išmetė iš rankų baltaplaukę dukterį. Keldama nuo žemės kūdikį, ji tarė Sidabrinei mergelei:
— Oi tu nekantrioji, nekantrioji. Argi tu negalėjai paken­tėti? Gal likimas tau skyrė šitą jaunuolį, ir jis mums būtų bu­vęs svainis.
Tarusi šiuos žodžius, ji sudavė merginai per galvą. O ar ši iškentės tokį pažeminimą? Ji irgi sudavė seseriai.
Taip praėjo antroji diena… Trečią dieną vėl sudundėjo būg­nai, aikštė buvo išpuošta ir pilna prigužėjo žmonių. Šį kartą pasirodė raitelis, visas apsidaręs žydrai, raitas ant žirgo, dengto žydra gūnia. Vėl jisai aplėkė aikštę, visus kviesdamas su juo varžytis, bet nė vienas neišdrįso su juo rungtis. Jis laukia atsa­kymo į pirmąjį iššūkį, laukia į antrąjį, po trečiojo pasuko žirgą kairėn. Prijojo prie Raudonosios sultonės vyro, jaunesniojo vi­zirio sūnaus. Taręs: „Priimk, džigite, tai tavo likimas”,— dūrė jam į kairįjį šoną. Bet neužmušė jo. Po to dingo iš akių, pakė­lęs debesį dulkių.
2monės vėl teįstengė tik aiktelėti. Raudonoji sultone išmetė iš rankų auksaplaukį sūnų. Lenkdamasi jo paimti, ji šnibžtelėjo Auksinei sultonei:
— Sesele, sesele, ne tavo vyras džigitas, ne mano vyras dži­gitas. Džigitas štai kas.
Paėmusi nuo žemės kūdikį, ji tarė Sidabrinei mergelei:
— O nekantrioji, nekantrioji, argi tu negalėjai pakentėti? Gal tau šitą jaunuolį skyrė likimas, ir jis būtų buvęs mums svainis.
Tarusi šiuos žodžius, ji sudavė Sidabrinei mergelei per gal­vą. Ji muša, o ar ši, manote, iškęs? Ji irgi sudavė seseriai.
Motina pati jos mušti nepanorėjo, bet tai padaryti liepė vergėms. Šios pradėjo mušti Sidabrinę mergelę, vis šnekėdamos: „Kas muša, kieno čia ranka?” Seserų smūgius Sidabrinė mergelė dar galėjo iškęsti, bet, žeminama vergių, jau nebeišturėjo:
— O beširdės vergės,— sušuko ji,— jus apstulbino jau šio jaunuolio išvaizda! Jūsų krūtinėse širdis, o manojoj — gal ak­muo jos vietoj? Argi tai, kas vadinama kantrybe, kartais neuž-verda ir neišsilieja per kraštus? Tad žinokite, šis jaunuolis, visų džigitų džigitas,— mano vyras!
Tik ji tai pasakė, ir atlėkė prie jos balandis. Jis trenkėsi į auksinius lango virbus ir nukrito, plūsdamas krauju. Vos ne vos ištarė:
— O nekantrioji, nekantrioji, neįstengei išlaikyti paslapties! Argi tu taip turėjai pasielgti su manimi? Dabar aukis čarykus su septyniais geležiniais puspadžiais, pasiimk geležinę kelionės lazdą ir ieškok manęs.
Vilkdamas sukruvintus sparnus, balandis dingo.
Visa tai mačiusieji nesuprato, kas darosi. Visiems sustingo kraujas gyslose. Nekantrioji nuvirto žemėn’ apalpusi. Kai ji atsigavo, prie jos galvūgalio sėdėjo tik motina ir tėvas. Jie sakė kits kitam vien akimis: „Ši mergina užsitraukė nelaimę, bet…”— bet daugiau nieko negalėjo pasakyti.
Kai mergina papasakojo viską, ką ji iškentėjo, motina su­šuko:
— Kaip gaila, mes paleidome troškimų paukštį. Neverk, ma­no dukrele, aš už tave paverksiu.
Ir ėmė verkti. O tėvas pasakė:
— Ne troškimų paukštį, o santaikos paukštį paleidome! Ne­verk, mano sultone, geriau aš paverksiu!
Verk neverkęs, o ašaromis nesusigrąžinsi, ką praradęs. Čia pat buvo nukalti geležiniai čarykai ir geležinė kelionės lazda. Sidabrinė mergelė, išeidama iš namų, atsigręžė į tėvą ir motiną:
— Visa tai, kas atsitiko, matyt, buvo man skirta! Aš iške­liauju. Gal eisiu ir jo nerasiu, gal rasiu ir namo nesugrįšiu. Palaiminkit mane.
Taip ji paprašė tėvo ir motinos palaiminimo, o seserims liepė pasakyti:
— Visa, ką jos man padarė, teparagauja pačios. Ir jei ala­chas mane išgirs, tai kada aš sugrįšiu, patamsės auksinė spalva vienos ir nubluks raudonos rožės kitos.
Ir ji išėjo iš Grožio išgydymo šalies į Šalį, garsėjančią jau­nais džigitais. Ėjo ji, ėjo, o kai atsisuko, mato, kad nuėjo tik per miežio grūdą. Pažiūrėjo į savo kojas ir pamatė, kad ge­ležiniai čarykai visai sveiki, o geležinė lazda neatšipusi. Ne-atsisėdusi pailsėti, nesustojusi prakaito nusišluostyti, ji vėl lei­dosi kelionėn. Ėjo ėjo, kalnus, jūras perėjo. Jūrose sutiko divų, kalnuose sveikino nykštukus ir vis ėjo, ėjo. Nei kalnuose, nei slėniuose ji nesutiko nė vieno žmogaus, neišgirdo balso, pa­našaus į Kodžabėjaus balsą.
Ji nusilpo, aš pasakysiu —iš bado, jūs pasakysite — iš nuo­vargio. Kelyje ji apėjo figmedį. Jo lapai jautė jos širdies sopulį ir tyliai tyliai šlamėjo, šakos girdėjo jos sielvartą ir žemai že­mai lenkėsi. Jos pakėlė Sidabrinę mergelę į viršūnę, senas medis jos pagailėjo, davė jai iki soties figų. Kol ji valgė, po medžiu sustojo du nykštukai verško didumo, o jų barzdos dvie­jų verškų ilgumo. Jie susėdo po medžiu ir pradėjo kalbėtis apie šį bei tą; vienas sako:
Baltabarzdi!
Ką pasakysi, Juodabarzdi!

Ką aš tau galiu pasakyti, Baltabarzdi? Tu tiek metų iš­gyvenai pasaulyje, tiek akmenų perkilnojai. Nėra pušies, kurios tu nepargriautum; nėra kelmo, kurio tu neišrautum. Nieko nėra pasaulyje, ko tu nebūtum matęs ir girdėjęs! Taigi pasakyk: juk tai divai priverčia dundėti dangų ir žemę, juk tai jie gali pa­siversti į bet ką, nuo jų negali išsigelbėti net ir tas, kas iš­skrido, išsprūdo žmogui iš rankų. Tad kodėl jie negali surasti vaisto nuo kiekvienos nelaimės, nuo kiekvienos žaizdos?
Ogi todėl, Juodabarzdi, kad kiekvienam savaip likimo lemta. Vieni miršta pertekliuje, kiti skurde. Vienam — skausmas, kitam — sveikata. Jei taip nebūtų, tai perės taptų visagalinčios, divai užkariautų pasaulį, žmonės pasistatytų kopėčias iki pat dangaus. Nei man, nei tau nebeliktų žemėje vietos.

Brolau mano Baltabarzdi! Tu tiek kraštų apėjai, tiek ma­tei, sielvarto ir skausmo, kiekviename malūne išbaldavo po vie­ną tavo barzdos plauką. Tu žinai tai, ko nežino ir pats ne­labasis. Tebūnie viskas kaip yra, bet pasakyk: ar yra vaistas, nuo kurio išgytų Kodžabėjaus žaizdos? Jo aimanos girdėti per šešis mėnulio kelius. Jau kalnai nebegali ištverti jo aimanų!
Mielasis mano Juodabarzdi! Šita žaizda — žaizda, padaryta liežuvio. Ir net ne žaizda, o liežuvio užtrauka bėda. Užuot iš­davus savo paslaptį vienai nekantriajai, ar ne geriau būtų buvę užsičiaupus ir nesakius, kad jis jojąs žirgu? Čia tokia žaizda, kad ją gali užgydyti tik vienas vaistas iš tūkstančio! Už šito kalno yra Nebylių šaltinis. Jeigu naktį prieš mėnesio paskutinį tre­čiadienį tris kartus pasakysi: „Nėra kito tokio vardo, kaip tavo, tavo vanduo gardžiausias iš visų”,— tai šaltinis duos tris gurkš­nius vandens. Jei tą vandenį atneštų išgerti Kodžabėjui ranka iš Grožio išgydymo šalies, tai jis pasveiktų. O jei išgėrę tris
kartus pasakytų: „Tave, mano liežuvi, tave į gabaliukus suka­posiu, mano liežuvi”,— tai jis niekad daugiau nebepatektų į bėdą…
Kai Sidabrinė mergelė pamatė Baltabarzdį ir Juodabarzdį, ji užmiršo figas. „Ar jumis tikėti, mano akys, ar jumis tikėti, mano ausys?” —tarė ji ir ėmė įdėmiai klausytis. Ir taip jau at­sitiko, kad ta naktis kaip tik ir buvo paskutinis mėnesio trečia­dienis! Taigi, ko tik neištaiso likimas; kai išsijoji kruopas, rė­tyje gali pasilikti kupranugaris!
Užėjo tokia tamsa, taip sutemo, kad nors pirštu į akį durk. Sidabrinė mergelė išlipo iš medžio ir patraukė kalno link. Bai­mė, kad nesuspės jo pasieki, kol baigsis naktis, kruvinai draskė jai širdį. Ir kai ji jau nebeturėjo jokios vilties ir visai nusiminė, iš po uolos išlindo mažutis apskritutis žmogeliukas. Jo plaukai buvo juodžių juodžiausi, barzda balčių balčiausia. Iš abiejų jo pusių ritosi du kamuoliai, vienas juodas kaip jo plaukai, antras baltas kaip jo barzda.
Sidabrinė mergelė galvoja: „Kas čia per žmogus, kas čia per kamuoliai?” Priėjo ir klausia:
— Kas tu esi? Baltasis senelis, ar Juodasis dėdė? Ką tu čia suki ir ką tu čia vynioji?
Žmogus, gal Baltasis senelis, gal Juodasis dėdė, linktelėjo galvą:
— Ką darau? Ogi suku siūlus nuo nakties kamuolio ir vy-nioju ant dienos kamuolio.
Tai išgirdusi, Sidabrinė mergelė pagriebė baltąjį kamuolį ir nubėgo. Juodajam dėdei beliko vynioti siūlus ant juodojo kamuolio. Naktis ėmė tęstis be galo. 2monės tuščiai laukė, kada išauš rytas.
Sidabrinė mergelė priėjo kalną dar neprašvitus. Kaip jai sakė nykštukai, pasisėmė iš Nebylių šaltinio vandens. Kada Bal­tajam seneliui ji numetė baltąjį kamuolį, žemė ir dangus dar tebemiegojo. Dabar ji turėjo keliauti į Šalį, garsėjančią jaunais džigitais. Ejo ji, ėjo ir dar nesutemo vakaras, priėjo tą kara­lystę. 2iūri, o ten žmonės —kas skraido, kas bėgioja. Arkliai ten be kamanų, asilai —be apynasrių. Katės neturi uodegų, šu­nys—ausų. Tokia ten ta šalis, kad nežinia, kur galva, kur kojos.
Sidabrinė mergelė tarė:
— Alachas geriau žino. Veikiausiai čia ir bus Kodžabėiaus
šalis!
Pasilenkė ir pamatė, kad geležiniai čarykai nuplyšę, o gele­žinė lazda atbukusi.
Blykstelėjo jos akys, ir ji uždainavo:
— Gydytoja aš, teisėja aš. Niekas nesužinos, kas aš… Emė ji vaikščioti per namus, nuo durų prie durų, bet niekas
į ją nė nepažiūrėjo.
O Sidabrinė mergelė neprarado vilties:
— Gydytoja aš, teisėja aš, niekas nesužinos, kas aš.,. Ligoniai, kaip žinome, girdi viską, laukia pagalbos net iš
paukščio. Argi Kodžabėjus galėjo neišgirsti šių žodžių? Jis sa­ko motinai:
— Motina, motina, išmintingoji mano motinai Pasiklausyk. Vaikščioja kažkoks gydytojas ar teisėjas.
O motina jam:
— Ak sūnau, ką čia veiks gydytojai ir teisėjai? Arba čia yra kvailių kvailys Pusgalvis Omaras, arba Keloglanas, kuris išdygs­ta ten, kur jo niekas nesėja.
Bet Kodžabėjus nenurimsta:
— Ne, išmintingoji mano motina, juk aš žinau, kad mūsų ežeruose veisiasi sidabrinių upėtakių. Kad taip ji pasakytų: „Ačiū ir už tokią dieną” arba „Ateis diena, ir viskas praeis”. Net ir tai pratęstų mano gyvenimą dar kokiais keturiasdešimčia metų.
Motina nepatikėjo, bet tarusi sau: „Tebūnie patenkintas pas­kutinis sūnaus noras”,—nuėjo ir atidarė duris. O už jų stovi ne Pusgalvis Omaras, ne Keloglanas, o baltuolė Sidabrinė mer­gelė!.. Paėmė ją už rankų, įsivedė į namus. Kai Sidabrinė mer­gelė pamatė Kodžabėjų sergantį ir gulintį lovoje, ji neteko žado. Užmiršo viską, ką norėjo sakyti ir daryti. Stovi ir tylėdama žiūri.
Išmintingoji motina supyko:
— Ei tu, mergužėle! Ko stovi ir žiūri kaip kupranugaris į kalvį? Šitas jaunuolis turi keturiasdešimt žaizdų keturiasdešim­tyje vietų. Ir pati didžiausia — širdies žaizda. Išgydyk, jei gali!
Sidabrinė mergelė atitoko ir parodė, ką geba. Pabraukė ranka per kiekvieną žaizdą, pati išgėrė tris gurkšnius Nebylių šaltinio vandens ir tris gurkšnius davė išgerti Kodžabėjui. Ir keturiasde­šimties jo žaizdų kaip nebūta.
Paskui tris kartus ji pasakė: „Liežuvi mano, į smulkiausius gabalėlius tave sukaposiu”,— ir tris kartus paskui ją pakartojo tuos žodžius Kodžabėjus. Taip nuslinko ir bėda, padaryta lie­žuvio. Sugijo ir širdies žaizda. Bet nei Kodžabėjus, nei jo mo­tina merginos dar nepažino.
— Gydytojėle mano, teisėjėle, tegu tavo ranka ir delnas niekad nepatiria skausmo. Ką tu pasakysi, teišsipildo dvigu­bai,— tarė Kodžabėjus.
O jo motina:
— Gydytojėle, teisėjėle! Tu išpildei mano troškimus. Teiš-pildo alachas ir tavuosius.
Išėjo apsakyti kaimynams savo džiaugsmo.
Teeinie ji sau. O mergina sėdi garbingoje vietoje. Staiga Ko­džabėjus, pakėlęs galvą, pamatė, kad toji, kuri sakė apie save: „Niekas nepažins, kas aš”,— Sidabrinė mergelė.
— Oi nekantrioji!— sušuko jis ir taip atsiduso, kad kalnai užsiliepsnojo. Ačiū alachui, pamatė gaisrą vienas jo gentainis ir tuoj pat pūstelėjęs jį užgesino.
O juodu, kol buvo gesinamas gaisras, nesakė vienas kitam „taip” arba „ne”, o žiūrėdami kits kitam į akis, abudu verkė. Šitos ašaros nuplovė nuo jų širdžių ir purvą, ir drumzles. Su­žvilgėjo jų širdys kaip veidrodis. Ir jie pamatė save, neprie­kaištavo vienas kitam už tai, kas buvo ir praėjo. Juk kaltė buvo abiejų, vienas nesugebėjo išlaikyti paslapties, antras — tatai iš­kęsti. Be to, ir neilgai beliko. Praeis metai, ir abu iki galo per­skaitys kantrybės knygą. Jeigu jie šiandien moka verkti, tai rytoj išmoks ir juoktis.
Sidabrinė mergelė gyvena ten, sėdi garbingoje svečių vie­toje, jai padėta valgio — visko, ko tik ji užsigeidžia. Kartą, kai Kodžabėjus, išskleidęs sparnus, skraidė ties tolimais kalnais, Sidabrinė mergelė sėdėjo ir šnekučiavosi su išmintingąja jo motina.
Ir paklausė ją Sidabrinė mergelė:
— Motina motina, išmintingoji motina! Ką tu padarytumei tam, per kurį tavo sūnus iškentėjo tiek skausmo?
— Ką padaryčiau? Išgerčiau trejas rieškučias jo kraujo. Merginos žodžiai didžiai ją surūstino. Bet tai dar tiek to.
Ji nebevedė daugiau Sidabrinės mergelės pasivaikščioti, nebe-klojo jai patalo. Pasigailėjo mergina taip pasakiusi, bet žodis ne paukštis — ne pagausi. Pašnibždom ji viską išpasakojo Ko­džabėjui.
Tas pasakė:
— Nekantrioji mano. Gal tai, ką tu padarei, ir nepavadinsi nekantrumu, bet ar verta kapoti akmenį kirviu? Jei ir toliau vėjas iš tos pusės pūs ir kirvis akmenį kapos, tai ne kas mums bus.
O motina juos sekė. Išgirdusi, kaip jie šnibždasi, ji užpuolė merginą:
lietus, papūs vėjai, vienas išplaus, kitas iššluos. Neliks darbo nei man, nei tau! Paskui nusileisi į sodą, pasakysi; „Paukščiai, paukščiai, keliauninkai paukščiai! Duokite man po žiupsnelį pū­kų, po vieną plunksnelę iš sparnų. Aš prikimšiu čiužinius Ko-džabėjui.” Paukščiai septynių kalnų ims suktis virš tavo galvos, numes tau plunksnų ir pūkų. Prikimšk, kiek reikia, čiužinių ir antklodžių! O kai baigsi šitą darbą, atlapok duris ir sakyk: „Ąso­čiai, ąsočiai, ąsočiai be ąsų ir be dangčių, eikite į turgų, sugrįž­kite pilni aliejaus ir medaus. Aš pataisysiu vaišes Kodžabėjui.” Ir jie kepėstuodami nueis, kepėstuodami pareis. Tik būk kant­ri,— pridūrė jis ir dingo iš akių.
Sidabrinė mergelė darė ir kalbėjo viską taip, kaip ją pamokė Kodžabėjus. Pliūptelėjo lietus, papūtė vėjas, ėmė suktis virš jos paukščiai septynių kalnų, ir pradėjo kepėstuoti ąsočiai.
Sugrįžo išmintingoji motina. Ji pamatė, kad kambariai iš­šluoti, iššveisti, patalai nauji, o ąsočiai sklidini, ir ėmė burbėti:
— Mergaite, kuri akių nuo žemės nepakeli, svetimus židi­nius ardai! Nesikelk puikybėn, nesakyk, kad pati viską pada­rei. Čia ne tavo darbas, o darbas vištgalvio mano sūnaus. Na ką gi, tau dar liko vandens vienai dienai.
Kitą rytą išsipuošusi, išsitaisiusi išmintingoji motina vėl iš­ėjo iš namų. Išeidama tarė Sidabrinei mergelei:
— Šiandien Kodžabėjaus vestuvės. Aš einu pas nuotaką. Kol sugrįšiu, nesėdėk be darbo. Netoli nuo čia yra Karadago kalnas. Ten gyvena Telibėjus, mano brolio sūnus. Jis turi sazą2 su keturiasdešimčia stygų, su keturiasdešimčia balsų. Nubėk te­nai, paimk sazą ir parnešk namo.
Taip pasakiusi, ji išėjo, o Sidabrinei mergelei pasirodė, lyg pats Karadagas būtų ant jos užvirtęs. Pas ką jai bėgti patari­mo, paguodos? Kodžabėjus ją užmiršo… Ką ji šiuose tolimuose kraštuose beturi daugiau, be Kantrybės akmens? Išsiėmė jį, iš­dėjo jam savo širdį, bet Kantrybės akmuo tyli!
Tada Sidabrinė mergelė sušuko:
— Matyt, man nuo gimimo skirta tokia dalia. Ką čia dar beklausinėsi kitų!
Ir su byrančiomis ašaromis tarsi lietus, su gėla širdyje ji leidosi kelionėn. Nenuėjo nė devynių žingsnių, ir vėl priešais ją atsirado Kodžabėjus:
— Mano nekantrioji, ko tu verki, dejuoji? Ar neužgriuvo tvirtovė, tokia kaip Šyvas3, ar nepalaidojo džigito, galingo kaip
uola?
Jei aš neverksiu, tai kas gi daugiau verks? — atsakė Si­dabrinė mergelė ir jam papasakojo, kad motina liepusi parnešti keturiasdešimčiastygį sazą su keturiasdešimčia balsų.
Nekantrioji mano,— tarė Kodžabėjus,— gandai apie ves­tuves ne visiškas prasimanymas, bet kas ir kaip, dabar tau nesakysiu, o tu manęs irgi nesuprasi. Pažiūrėk man į veidą ir akis ir viską sužinosi. Išmintingoji mano motina nori tave iš­siųsti į tokius kraštus, iš kur niekas negrįžta, bet alachas tavęs pasigailėjo. Dabar eik tiesiai. Ten tu pamatysi dvi upes. Jos abi yra gilios ir plačios. Tu jų negalėsi perplaukti. O vanduo jose — tikri nuodai. Bet tu pasakysi: „Nėra vardo, panašaus į tavąjį, nėra vandens, skanesnio už tavąjį”, ir pasilenkusi išgersi iš jų po trejas rieškučias vandens. Abi upės pavirs į kelią, juodais krūmais apaugs. Jų dygliai badys tau kojas. Tu pasakysi krū­mams: „Kokie švelnūs jūsų dygliai! Aš juos palaikiau rožėmis.” Ant jų šakelės tupės pelėda. Ji tave irgi praleis, kada jai pa­sakysi; „Koks malonus balsas to paukščio. Matyt, čia lakštin­gala.” Ir tuoj pamatysi Syvo sodus. O virš jų auga mano dėdės sodai. Kai tik tave pamatys mano dėdės sūnus, jis pagriebs peilį ir pradės galąsti dantis. Bet tu jį trumpai pasveikink, jis atlyš ir tau atneš stebuklingąjį sazą. Tik būk kantri, būk kantri,— taip pasakė Kodžabėjus atsisveikindamas ir išnyko.
Sidabrinė mergelė viską taip padarė ir pasakė, kaip ją pa­mokė Kodžabėjus. Upės pavirto į kelią, krūmai ją praleido, dėdės sūnus, kai mergelė jį susirado, atidavė jai sazą. Ir kaip ji ten nuėjo, taip ir atgal sugrįžo.
Parėjo išmintingoji motina, pamatė sazą, išgirdo jo muziką ir negalėjo tverti iš pykčio:
— Mergaite, kuri akių nuo žemės nepakeli, svetimus židi­nius ardai, nežiūrėk į save divų veidrodyje, sakydama, kad visa tai pati padarei ir sutvarkei. Ne tavo rankoms šitoks darbas, čia prisidėjo mano sūnaus ranka! Matyt, vis dar tave tebemyli. Na gerai, šiandien bus vestuvės, ir jis turės pasakyti: „Namai — mano namai, žmona — mano žmona.” Jei ne, tai aš pati baigsiu visą šią kvailystę! O ką tau padarysiu, težinome vien aš ir ala­chas danguje.
2 S a z a s — styginis gnaibomasis muzikos instrumentas.
44
3 Šyvas, Syvotvirtovė — miestas ir tvirtovė tarp Ankaros ir Erzurumo.
45

Taip pasakiusi, nuėjo Į savo kambarius.
Ir štai baigėsi diena, atėjo vakaras. Susirinko kviesti sve­čiai, atėjo ir nekviestų. Čia buvo ir jaunikaičių, buvo ir mergi­nų. Prasidėjo vestuvės, bet tokios vestuvės, kad tu verčiau nė neklausinėk, o aš nepasakosiu. Nei žvakių, nei žvakidžių. Kiek­vienas kaip pušies strampas krosnyje degė — pats sau švietė. Vyrai grojo sazu, o merginos šoko susiėmusios už rankų.
Kol grojo sazas (sazas — styginis gnaibomasis muzikos instrumentas) ir merginos šoko, Kodžabėjus dairėsi Sidab­rinės mergelės. Bet jos nebuvo. Sunku jam pasidarė, o verkti negalėjo. „Nekantrioji mano, kas žino, į kokią duobę tu įkri­tai”,— pagalvojo jis ir, išėjęs iš namo, ėmė jos ieškoti palei šulinį. Ir ten jis išgirdo kažką vaitojant. Kodžabėjus sukluso, girdi — Sidabrinė mergelė skundžiasi Kantrybės akmeniui:
— O Kantrybės akmenie, Kantrybės akmenėli! Buvau aš vie­na iš trijų karaliaus sodo rožių. Visi mane mylėjo, vadino Bal-tuole. Mane išaugino kaip Sidabrinę sultone, man į rankas ati­davė mano likimą. Pasodino ant sulysusio kuino ir išsiuntė į Kafadagą… Tu pasakei: „Kentėk!” — ir aš kentėjau. Išaušo vie­na diena — aš badavau, išaušo kita — aš džiūvau iš troškulio. Mano akys nematė žmonių, mano ausys negirdėjo žmogaus kal­bos, aš klaidžiojau viena, vienut vienutėlė. Nepasibaigdavo vie­na bėda, prasidėdavo kita. Tu sakei: „Kentėk!” — ir aš kentėjau. Nutūpė ant mano šakelės paukštis, atsirado prieš mano akis rūmai, bet aš tapau nelaimingiausia iš nelaimingiausiųjų: iš mer­ginos tapau našle, mano auksas pavirto į varį. O mano paukš­tis — balandis gavo keturiasdešimt žaizdų keturiasdešimtyje vie­tų ir nuskrido nuo mano šakelės. Tu sakei: „Kentėk!” — ir aš kentėjau… Tapau aš gydytoja, teisėja, atėjau, išgelbėjau Ko-džabėjų. Bet už gera man buvo atsimokėta piktu! Išmintingoji jo motina įstūmė mane į bėdų verpetą, siuntė iš mirties į mirtį. Tu pasakei: „Kentėk!” — h aš kentėjau… Nebėra tokios nelai­mės, kurios nebūčiau perkentusi. Pažinau aš paslaptį ir išmokau ją laikyti, bet nulūžo šakelės mano rankose, iškrito sniegas ant kalnų — ant mano atramos. Juk auksinė antklodė, vestuvių puo­ta— vis tai ženklai, kad šiąnakt neteksiu Kodžabėjaus. O rytoj neteksiu gyvybės. Ak, peilis jau įremtas į mano krūtinę! Dau­giau kentėti nebegaliu. O Kantrybės akmenie, Kantrybės ak­menėli, kaip tu iškęstum, mano vietoj būdamas?
Kai tik ji taip pasakė, Kantrybės akmuo sprogo, suskilo ir pavirto į pelenus.
Tada Sidabrinė mergelė sušuko:
Op, op, nežiopsok, saulė leidžias vakarop! Tarp lazdynų, tarp aukštų nesurasi riešutų. Aš turiu laukinių obelų, laukinių obelų!
Ei, klausyk tu, kvaily. Kaip lopetą laikyti ir riešutus triaukšti tu išmanai, o kai aš tau sakau; „Tūkstantis nykštukų neverti vieno divo”,-r-tu atsakai: „Kaisario vartai iš šimto na­mų.” Ar nepraėjo pro čia jaunikaitis su mergina? Ko tu čia nesupranti?
Aš dar nepasodinau svogūnų ir česnakų. Viename lauke auga špinatai, kitame lauke žydi moliūgai, jei netiki—pa­ragauk…
Mato nuotakos motina, kad su tuo kvėša nesusišnekėsi — kam čia burną tuščiai aušinti? Mostelėjo ji botagu ir bematant pakilo į dangų ant savo odos.
Akies mirksniu ji sugrįžo namo, kur buvo keliamos vestuvės. Žvilgčiodama į savo rankas, ji ėmė pasakoti vyriausiajai sese­riai, kokius kalnus perskrido, kokius sodus išsuodino… Divai pradėjo murmėti, o vyriausioji sesuo sušėrė jai per kelius.
— Ką tu padarei, avigalve! Argi gali sodai augti ant kalno! Ten buvo ne sodas, o ta, kuri akių nuo žemės nepakelia, o sodininkas — tas pats, kuris širdis mums žeidžia. Jeigu tu, užuot šluosčiusis rankas į žolę ir tepliojusi šilkmedį, būtum pabraukusi paišina ranka per veidą ir akis mano sūnui, pasivertusiam so­dininku, bemat svetimoji mergina būtų nukritusi nuo obels šakos, o mūsų sūnų būtum parvariusi namo. Ir nebūtų suirusios vestuvės ir puota. Matyt, tu nelabai norėjai išleisti savo duk­ters už mano sūnaus, jeigu nuraminai sau širdį, sugrįžai juo­domis rankomis ir pirštais, su murzinu veidu ir akimis. Matau, be manęs nieko čia nebus!
Tai pasakiusi, sėdo ant ąsočio, sugurgėjo, suputojo ir vienu matu švystelėjo į dangų.
O tuo tarpu Kodžabėjus tarė:
— Mergele, laikanti paslaptį, kantrioji mergele. Man nosį peršti! Jei gali atsigręžti atgal, atsigręžk ir pažiūrėk, ar nėra ko nors už mūsų.
O Sidabrinė mergelė atsako:
— Ką tu, išmintingasis mano bėjau, mano Kodžabėjau! Kas gali mus užpulti? Nieko nematyti, tik antai nuo juodojo kalno leidžiasi ir kunkuliuodamas plaukia ant mūsų juodžių juodžiau­sias debesis!
Kai tik tai išgirdo Kodžabėjus, lūžo jam sparnai. Ir jis tarė Sidabrinei mergelei:
— Ar žinai, kokia bėda ant mūsų atslenka? Ten ne debesis, o išmintingoji mano motina. Tu pažįsti, kokia ji. Nei nuo jos ką nuslėpsi, nei ją apgausi. Imkim ir jai viską papasakokime, kas buvo ir kas nutiko. Kaip jau bus, taip!
Taip pasakė Kodžabėjus, nusileido žemėn, pliaukštelėjo ran­komis, ir mergina pavirto rožės daigeliu, o jis pats pasivertė geltona gyvate.
O čia jau sukdamasi leidžiasi žemėn išmintingoji motina. Apsidairė aplink ir mato — dauboje stypso rožės daigelis, o ap­link jį apsirangiusi geltona gyvatė. Ji priėjo prie jų ir sako:
— Nesirangyk taip, nesirangyk. Juk gyvatė — tai tu pats, o daigelis, kad ir kaip būtum aplink jį apsiraizgęs,— tai ji. Jei tu norėjai tuo pasakyti: „Kas palies mano rožę, pasiversiu gyvate ir įgelsiu”,— tai klydai. Net gyvatė, sūnau mano, negelia savo motinos. Būna meilė kaip šviesus spindulys, būna meilė kaip pamazgų duobė. Negalima kištis į širdies dalykus, bet ši mer­gina nieko gero nežada, ji tik pridarys tau naujų žaizdų. Eik su manim, nesiginčyk! Svetimoji mergina teeinie į savo kraštą, o tu, sūnau, grįžk namo!
Kai tik ji taip pasakė, geltonoji gyvatė nušliuožė nuo daige­lio ir susirangė į kamuoliuką prie motinos kojų. Sūnus jai pa­pasakojo, kaip jis buvo pasivertęs į fazaną ir čiulbėjo, buvo žydintis kmynas ir kvepėjo, rungėsi varžybose ir kaip sužeistas nugriuvo žemėn.
— Motina, motina, išmintingoji motina, ne vieną, o tūkstan­tį merginų tau paaukočiau, bet pagal paskutinę tėvo valią aš dukart prisiekiau. Aš pasakiau, kad šitą nekantrią mergelę iš­mokysiu periu paslapčių ir divų kantrybės. Bet ne aš ją to iš­mokiau, o pats likimas. O ji norėjo išmokyti mane verkti ir juoktis, bet tesėjo tik vieną pažadą. Alachas,- kuris privertė ma­ne verkti, bent kartą leis man ir susijuokti. Jei prie mūsiškės periu giminės ir divų kraujo prisidės ir žmogaus širdies, tai išsipildys paskutinė tėvo valia: visi mes šiame pasaulyje gy­vensime kaip žmonės. O jei taip nebus, tai nenoriu būti pusiau žmogus…
Pasakė, ir iš jo akių paplūdo ašarų upeliai. Ir bematant ant jo veido pabiro baltosios rožės žiedlapiai ir ėmė šluostyti tas ašaras…
Išmintingoji motina vos pati neapsiverkė: — O mano sūnau, protingasis mano sūnau! Iš kur aš galė­jau žinoti, kad širdyje tu nešiojiesi tokį sielvartą? Aš tik mačiau, kaip tu parėjai su keturiasdešimčia žaizdų keturiasdešim­tyje vietų ir pasakei: „Mane sužeidė viena nekantrioji, išgydyk mane, aprišk mane.” Aprišau tave kaip mokėjau, bet išgydyti negalėjau. Ir šit ta pati nekantrioji tapo gydytoja ir teisėja, išgydė tavo žaizdas. Taip, išgydyti išgydė, bet išsigando jos ma­no akys! Pamaniau, kad ji vėl tave sužeis, ir norėjau tave pri­rišti prie namų, prie židinio, apvesdinti su sesers dukterimi. Tu man nesakei, kad tokia buvo paskutinė tėvo valia: aš nebūčiau tau prieštaravusi. Nebūčiau nusikaltusi šiai merginai. Bet kas buvo—pražuvo, Dabar kaip tu man sūnus, taip ji man duktė. Sukite sau lizdą, kur norite.
Kai tik ji taip pasakė, gyvatė atvirto Kodžabėjumi, baltoji rožė nukrito nuo šakelės. Abu ėmė bučiuoti išmintingajai mo­tinai rankas ir drabužio kraštą.
Atsisveikindama motina tarė jiems:
— Gerai įsidėkite į galvą tai, ką aš jums pasakysiu pasku­tinį kartą. Mano sūnau, galingas kaip divas, kilnus kaip divas, atsimink, kad jei žmogumi laikytum tik tą, kas moka juoktis ir verkti, tai žemėje visi imtų vadintis žmonėmis: šis pasaulis — laivas, protas — jo burės, norai — vairininkas. Tavo vardas nuo šiol tebūnie chanas Sabyras — Kantrusis chanas.
Pabučiavusi sūnų į kaktą, motina atsisuko į merginą:
— Dukra mano, baltuole mano dukra, Sidabrine dukra. Ne­turi nei galo, nei krašto tai, kas vadinama kantrybe. Visur, visuomet žinok: ką išgirsi saulėkaitoje, nekalbėk pavėsyje! Drau­gas turi draugą. O jei nėra draugo, yra oda, oda kabinama ant sienos. O sienos turi ausis, dukra mano. Tebūnie tavo vardas Sabyra — Kantrioji mergina.
Taip pasakiusi, ji pabučiavo merginą į akis.
Išbučiavusi sužadėtinius ir atsisveikinusi su jais, išmintingoji motina vėl sėdo ant ąsočio ir švystelėjo į padangę. Bet Kodža-bėjus, kuriam nulūžo abu sparnai, jau nebegalėjo pasiversti ereliu ir skraidyti.
— Bet juk didžiausios nelaimės jau nuslinko nuo mūsų gal­vų,— tarė jis.
Ir šit mūsų chanas Sabyras ir Sabyra, susikibę už rankų kaip du riešutai viename kevale, leidosi kelionėn. Ėjo jie, ėjo, tik staiga priešais juos atsirado juodas žirgas. Mūsų Sabyra (norė-jau pasakyti — Sidabrinė mergelė) pažiūrėjo, pažiūrėjo ir pa­matė — tai jos žirgas, kurį ji buvo paleidusi kalnuose ganytis. į Dabar jis buvo didelis, įmitęs. Stovi ir žvengia, tartum norėdamas pasakyti: „Ei, ei jūs, keliauninkai! Atrodo, būsite pavargę. Ne kiekvienam leisiu sėsti ant savęs, bet jus paimsiu ir nune­šiu, kur reikia.”
O kur jiems eiti? Negali jie grįžti į divų šalį, kol akys ku­pinos ašarų. Negali jie eiti pas žmones, kol neišmoko juoktis! Jie nutarė apsistoti tarp Kafadago ir Afdago kalnų ir ten gy­venti su perėmis. Chanas Sabyras liūdnai tarė:
— Ateis diena, kai likimas mums leis juoktis; ir tada ke­liausime pas žmones. Bet jei mes išmoksime juoktis ir užmir­šime verkti, tai mums vėl teks grįžti į senus kalnus, į divų šalį.
Ką gi pasakysi prieš teisingus žodžius? Sabyra net burnos neatvėrė, juodasis žirgas paėmė juos ir nunešė į periu šalį.
Perės juos priėmė svetingai, tarsi būtų jų laukusios ketu­riasdešimt metų. Jos nuvedė juos į tokius rūmus, tokius rūmus, kad nė pasakoje niekas tokių nebuvo dar matęs. Iš ko jie buvo pastatyti, ar iš Paslapties akmenų, ar iš Kantrybės akmenų? Nėra žodžių, kuriais galėtum apsakyti šios vietos gražumą!
Tą patį vakarą buvo iškeltos vestuvės. Net kuprotas likimas pasitraukė į šalį, o pasaulis dar vieneriais metais paseno. Bet žiūrėkite! Visi linksminasi, dunda būgnai, o chanas Sabyras ir Sabyra vis dar nesijuokia, nesišvpso. Bet Alachas galingas! Po devynerių metų, devynių mėnesių, devynių dienų, devynių va­landų ir devynių minučių atėjo į pasaulį dvyniai — berniukas ir mergaitė. Jie buvo pavadinti, tegu jų vardai skamba visų au­syse, vienas Mėnuliu, antroji — Žvaigžde. Patarnautojos suvystė Žvaigždę gėlėmis ir gysločiais ir padėjo motinai ant krūtinės. O Mėnulis, suvystytas debesimis, atsidūrė tėvo glėbyje. Sabyra pabučiavo rubuilę dukterį ir taip ėmė juoktis, taip juoktis, kad galbūt jos juoką išgirdo per trijų mėnesių kelią tėvas, motina, seserys ir auksaplaukis jos seserėnas ir baltaplaukė seserėčia. Tiesa, gerai nežinau!
O kai Kodžabėjus pabučiavo storulį savo sūnų, tai jis pra­juko tokiu juoku, tokiu juoku, kad jį išgirdo net tėvas, išgirdo išmintingoji motina, avigalvė teta, buvusi netikrųjų vestuvių nuotaka. Ar tikrai išgirdo? Man meluoti nėra ko. Aš nežinau. Aš tik žinau, kad chanui Sabyrui ir Sabyrai išsipildė karščiausi jų norai.
Iš dapgaus nukrito trys obuoliai, bet tokie, kad jais niekaip nepasisotinsi. Vienas iš jų atiteks tam, kas skaitė arba klausėsi šios pasakos, antrasis tam, kas bus kantresnis už Kantrybės akmenį ir žinos laiką, kada verkti ir kada juoktis, o trečiąjį obuolį paskyriau žmogaus širdžiai.

Comments

comments

Gairės: , ,

  1. Diana Lietuvaite’s avatar

    Pasakos pabaiga kažkaip ne taip įkelta…

Atsakyti

Your email address will not be published.