Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną — eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Bet kelyje sutinka seną moterėlę su šuniuku; toji sako:

— Sūnau, pirk mano šuniuką — nesigailėsi!

— Kiek nori gauti?

— Auksiną.

Gerai. Sūnus parsiveda šuniuką namo, o motina raukosi — patys neturį ko valgyti, kur čia dar šunis šersi.

— Gerai, gerai, mama, mes šuniuko neturėjom, o kaip be jo gyvensi? Visi turi šuniukus, ir mes turėsim!

Motina apsiramino. Po kelių dienų sūnus prašo antro tėvo auksino. Motina jau nenori duoti — vėl niekams išleisiąs. Galop vis tik duoda, ir sūnus išeina į miestą. Šiapus miesto sutinka tą pačią moterėlę su kate.

— Sūnau, pirk mano katytę — nesigailėsi!

— Kiek nori gauti?

— Auksiną.

Gerai. Sūnus parneša katytę namo, o motina bara paskutiniais žodžiais — patys neturį ko burnon dėti, o jis dar veltėdžius perkąs.

Trečio auksino tikrai nebegausias.

— Gerai, gerai, mama, katytės mes neturėjom, o kaip be murklytės gyvensi? Visi turi katytes — ir mes turėsim!

Motina apsiramino, bet trečio auksino nė negalvoja jam duoti.

Po kelių dienų sūnus vėl panoro miestan nukakti. Bet jis gerai žino:

neduos motina auksino, todėl pats jį pasiėmė ir išėjo drauge su šuniuku ir katyte. Vėl sutinka moterėlę. Bet šį kartą jos rankos tuščios:

tik stovi nuleidusi galvą ir. žiūri į žemę. Sūnus klausia:

— Moterėle, ko taip į žemę žiūri?

— Čia, dvi pėdos po žeme, yra rūsys; jeigu žemę atkastum ir dangtį atkeltum, tai patektum pas mirusią karalaitę, ant kurios piršto brangus žiedas užmautas. Norėčiau žvilgtelėti j tą žiedą.

Gerai. Sūnus atkasa žemę, įlipa į rūsį ir išneša moterėlei žiedą.

Moterėlė žiūrėjo į tą žiedą, žiūrėjo, paskui sako:

— Sūnau, pirk šį žiedą — nesigailėsi.

— Kiek nori gauti?

— Auksiną.

— Gerai — paskutinis auksinas.

Moterėlė pasiima auksiną ir nueina, prisakiusi tuojau rūsio dangtį uždaryti.

O sūnus sugalvojo dar kartą rūsį apžiūrėti ir įlindo į vidų. Tačiau tą pačią akimirką dangtis pokšt, ir užsidarė, o jis liko ten kaip kalėjime — nei tu dangtį pajudinsi, nei ką. Gerokai laiko praėjo.

Tik šit prisiminė pirktą žiedą ant piršto.

„Gaila,— galvoja jis, žiedą sukiodamas,— su šuniu ir kate man gerai išėjo, o su šituo žiedpalaikiu visai prastai klojasi, nereikėjo nė pirkti.”

Tai sakydamas, sūnus girdi, kad šuo ir katė rūsio dangtį krabždena.

— Vargšai gyvulėliai, juk jūs dangčio vis tiek nepakeisite. Aiman! Kad kas mane iš čia ištrauktų!

Sulig tais žodžiais atbėgo šeši žmogiukai ir kelia dangtį. Sūnus nustebęs žiūri:

— Iš kur jūs čia atsiradot?

— Tavo žiedas mus pašaukė. Kai tik žiedą pasukiosi ir ko panorėsi, mes tučtuojau ateisime ir viską išpildysirne.

— Ak šitaip! Va čia tai bent. Dabar galite eiti, bet jei kada ko prireiks, tuojau žiedą pasukiosiu.

Žmogiukai prapuolė, o sūnus su šuniuku ir katyte patraukė kur kojos neša. Tris dienas ėjo ir priėjo karaliaus pilį, o ten pasiprašė darbo.

Karalius šiuo metu darbo neturįs, bet už tarną galįs priimti.

Ką gi, ir tai gerai! Taip juodu ir sutaria: karalius turi priglausti ir tarno gyvuliukus — šuniuką ir katytę. Gerai — tegul jau taip.

Sūnus gyvena sau be vargo.

Bet vieną dieną tarnas užsinori geresnės drapanos. Kas tai jam:

nuėjo į sodą, pasukiojo žiedą, šeši žmogiukai ir žia— ko reikia?

— Geresnės drapanos.

Beregint tarnas su tokiais drabužiais, kad net akį veria. Tik visa bėda — vyresnioji karalaitė pro langą nužiūrėjo, ką tarnas darė, kaip su žmogiukais kalbėjo — viską. Graužia ją pavydas, kad ir ji negali taip greitai įsitaisyti gražių drabužių. Ir — tik pamanykit! — dabar karalaitė kasdien tyko, kaip tą žiedą iš tarno nučiupti. Kartą vidurdienį, kai tarnas miegojo pokaičio, karalaitė ant galų pirštų pristypino ir numovė žiedą. Tarnas paskui visus kampus išnaršė beieškodamas. Galop paklausė šuniuką ir katytę, ar tie nežiną.

Žiną, kurgi ne — matę ant karalaitės piršto. Tarnas tuojau užsipuolė vagilę, kad gražiuoju žiedą atiduotų; jeigu ne — paskųsiąs karaliui.

Kur tai matyta! Karalaitei tokie priekaištai, matai, per širdį: ji užsimetė tarnui atkeršyti.

Vieną naktį, kai karaliaus nebuvo namie, karalaitė atsikėlė ir uždegė tarno kambarį, kad tasai miegodamas sudegtų. Bet šuniukas su katyte laiku prikėlė tarną ir išgelbėjo jį iš gaisro; tiktai sudegė drabužiai, kuriuos žmogiukai buvo atnešę. Pareina karalius ir ima smarkiai barti tarną: jei savo kambarį sudeginęs, tai kada ir visą pilį supleškinsiąs. Ką su tokiu daugiau darysi — į kalėjimą! Vargšas tarnas, visai nekaltas, sėdi kalėjime. Kalėjimas, lyg tyčia, ežero saloje, kur šuniukui ir katytei sunku nusigauti. Vargšai gyvuliukai, vienas inkšdamas, kitas miaukdamas, keletą dienų lakstė po karaliaus kiemą. Tik vienąsyk katytė pamatė ant karalaitės lango kažką spindint.

— Tai ne kas kitas, kaip mūsų pono žiedas,— sušuko katytė ir ėmė tykoti, gal kas duris pravers. Netrukus pati karalaitė duris virstelėjo. Katytė pro kojas šmurkšt, įbėgo į kambarį ir išnešė žiedą.

Šuniukas, iš džiaugsmo ratu lakstydamas, atidumia priešais katytę ir šaukia:

— Duokš man, duokš man! Aš noriu žiedą nešti!

Katytė činkt ant žemės, šuniukas kapt į nasrus, o abudu kone pakvaišę iš džiaugsmo. Katytė nugarą išrietus lekia paskui šuniuką, o tasai lodamas paskui katytę ratu dumia. Karalaitė žiūri: ko tie tarno gyvuliukai taip paikioja! Ogi žiūri — šuniukui lojant, žiedas tik lept iš nasrų, ir iškrito. Ji tuojau pribėgo, žiedą pasičiupo, nusiplovė ir į burną įsidėjo, kad daugiau jis niekam į rankas nebekliūtų.

O kitą dieną į vakarą katytei vėl gera mintis šovė: ji patyliukais įlindo į karalaitės kambarį ir pasislėpė po lova. Kai tik karalaitė užmigo, katytė su kojele ėmė jai kutenti lūpas. Karalaitė per miegus jau vieną kartą prikando lūpą — taip panižo. Po kiek laiko — vėl kutena; toji antrą kartą ėmė lūpą kandžioti. Ir vėl kutena; dabar taip krimstelėjo, kad net pabudo. Bet vienas plaukelis nuo katytės kojelės jai pakliuvo burnon. Karalaitė jį tuojau spiaut. O kai spiovė plaukelį—ir žiedą išspiovė. Šoko to žiedo lovoje graibstyti, o katytė jau pasičiupo jį ir vėl palovy tūno. Rytą katytė išbėgo iš kambario, nunešė žiedą šuniukui ir sako:

— Na, daugiau nekvailiokime, tuoj pat plaukiame į ežero salą pas savo poną!

Plaukia plaukia, pusę ežero nuplaukė, katytė pavargo ir ėmė kriokti.

— Murklyte, tau sunku kvapą atgauti, duok žiedą man, bus lengviau plaukti.

Katytė norėjo atiduoti šuniukui žiedą, o tas tik kliunkt į vandenį, ir nugrimzdo į ežero dugną! Nepataikė, vargšelė. Nieko nedarysi — plaukia atgalios. O ežero dugne žiedą prarijo žuvis. Kitą dieną tą žuvį sužvejojo karaliaus žūklys ir atidavė pietums pataisyti. Virėjas išskrodė žuvį, o vidurius į mėšlyną išmetė. Laimė, katytė tų vidurių užsimanė. Beėsdama ir rado prapuolus; žiedą. Ko laukti — tuojau nulėkė pas šuniuką su džiugia naujiena, o šuniukas sako:

— Duokš man tuojau žiedą į nasrus! Aš jį nunešiu, tu nemoki taip gerai plaukti, gali vėl išmesti.

Gerai. Šį kartą gyvuliukai laimingai nuplaukė iki kalėjimo. Kalinys, savo bičiulius išvydęs, labai apsidžiaugė ir atidarė langą. O katytė užsiropštė siena ir padavė jam žiedą. Akies mirksniu tarnas užsimovė žiedą, pasukiojo ir pagalvojo: „Kad žmogiukai mane, šuniuką ir katytę anapus ežero nuneštų!”

Kaip mat viskas išsipildė.

„Kad žmogiukai mane vien auksu apgerbtų!”

Ir vėl viskas išsipildė — kalinys dabar už visus karalius labiau žėri.

Nueina į karaliaus pilį ir sakosi esąs jaunikis, norįs jauniausiajai karalaitei pasipiršti. Karalius galvoja: „Didelė garbė turėti tokį žentą, kuris vien auksu rengiasi. Kas taip puošiasi, prastas žmogus nebus— tegul eina.”

Sutaria su jauniausia karalaite vestuves. O antroji sesuo, kuri tarno taip nekentė ir jo žiedą vogė, tik pirštus kramto, kad ne jai teko toks puikus jaunikis.

Kai sutarė vestuves, jaunikis išėjo j lauką, pasukiojo žiedą ir pagalvojo: „Kad čia atsirastų deimanto pilis, kurioje galėčiau vestuves kelti!” Tuojau pilis radosi. Tada atšoko vestuves ir gyveno laimingai. O šuniuką ir katytę jaunavedžiai labai gražiai laikė, nes jie savo poną išgelbėjo.

Comments

comments